Sielvartas ir Varno jėga
Max Porter. Tamsios sielvarto plunksnos. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: Rara, 2022. 126 p.
Prieš aptariant Maxo Porterio romaną „Tamsios sielvarto plunksnos“, kuriame neabejotinai ryškiausia figūra yra Varnas, reikėtų paminėti poeto Tedo Hugheso garsųjį kūrinį „Varnas: iš Varno gyvenimo ir giesmių“. Ne tik todėl, kad vienas iš knygos veikėjų yra T. Hugheso kūrybos tyrinėtojas, bet ir todėl, kad abiejų knygų vertimai pasirodė praeitais metais, jas lietuviškai prakalbino Marius Burokas, o išleido leidykla „Rara“. Galima sakyti, T. Hugheso Varnas simbolizuoja pirmapradę energiją, pasireiškiančią įvairiomis formomis, pasirodančią siaubingais, o kartais juokingais pavidalais, verčiančią suklusti ir kelti klausimus, ar esame tik savo įsitikinimų, įpročių ir riboto mąstymo vergai, naikinantys save ir kitus.
Įspūdingos metaforos T. Hugheso poezijoje dera su mitologinėmis nuorodomis, originaliomis ir netgi pribloškiančiomis Biblijos interpretacijomis, kurios susijusios ne su išeities radimu, o veikiau su žiauriąja žmogaus prigimtimi, kuri mažai ką turi bendra su sveika nuovoka. Taigi, priartėdamas prie, atrodytų, visiškos beprotybės ir destrukcijos, T. Hugheso „Varnas“ kartu kvestionuoja pasitikėjimą krikščionybe ir humanistine etika. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Varno teologija“ padaroma išvada, kad esama dviejų Dievų, mat niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti blogio egzistavimo. Tačiau nors blogis pasirodo visokiomis formomis, Varnas gali būti ir lengvabūdiškas, ir savavališkas.
Visa apimančios Varno galios ir įžūlumo derinys pasirodo ir kritikų palankiai įvertintame šiuolaikinio britų rašytojo M. Porterio romane, kuriame, galima sakyti, susijungia proza ir poezija. M. Porteris įstabiai improvizuoja remdamasis T. Hugheso ir kitų autorių idėjomis, išlaikydamas ryšį su jomis, kartu išryškindamas charakteringus personažų pasirodymus. Be to, knyga verta dėmesio ne tik dėl formos ir idėjų sklaidos, bet ir dėl puikaus, veikėjų balsų savitumą išryškinančio vertimo.
Knygoje pasakojama apie netekties skausmą, nerimą, ilgesį ir kitas sudėtingas būsenas, kurias patiria mamos ir žmonos netekę du berniukai ir tėvas, rašantis knygą apie T. Hugheso „Varną“. Autorius vaizduoja netikėtą Varno, simbolizuojančio sielvartą ir liūdesį, įsibrovimą į gedinčios šeimos gyvenimą:
Kituose variantuose aš daktaras arba šmėkla. Puikios
priemonės: daktarai, šmėklos ir varnos.
[...]
Taigi – taip. Ryju mažus kiškučius, plėšiu lizdus, puntu
purvą, maustau mirtį, šaipaus iš badaujančių benamių,
klaidinu, apgaudinėju. Oi, kaukšt! Iššvaistyta velniškai
daug laiko.
Bet man rūpi – labai. Žmonės man įdomūs tik tada,
kai sielvartauja.
(p. 22–23)
M. Porteris meistriškai žaidžia literatūrinėmis aliuzijomis, psichoanalizės teorijomis, dėliodamas fragmentišką pasakojimą, kuriame Varno, tėvo ir berniukų balsai nuolat keičia vienas kitą, atskleisdami išgyvenamos situacijos daugiabriauniškumą. Kalbančiųjų charakteriai sukuriami per monologus ar numanomus dialogus, kurie galbūt vyksta personažų vidiniuose pasauliuose, tačiau skirtis tarp vidaus ir išorės nėra itin reikšminga. Svarbiausia tampa veikėjų minties eiga, įvairiausios istorijos, atspindinčios chaotiškas veikėjų būsenas ir netgi priartėjimą prie beprotybės.
Romane vykusiai atskleidžiama, kad sielvartas nėra lengvai įvardijama būsena, tačiau pasitelkus poetinę raišką šią būseną galima suvokti kaip neatsiejamą egzistencijos dalį ir netgi būtiną, kuriant autentišką santykį su kitu asmeniu. Galima sakyti, būtent poetinė raiška tampa jėga, kuri įtraukia į sielvarto verpetą ir kartu pakelia personažus į kitą lygmenį, suteikdama akstiną pažvelgti į nepageidaujamą situaciją kiek kitaip, nevengiant humoro ir žaismo. Todėl Varno pasirodymas neatsiejamas nuo vaizduotės ir kūrybiškumo galios, net jei ją kartais siekiama paneigti:
Tai buvau aš. Keleri praėję metai buvo sunkūs,
dabar man viskas gerai, bet esu tylus ir nejautrus.
Mano brolis rikteli KARRRR ir su jais kalbasi.
Siaubingieji mano gyvenimo metai buvo sutepti
varnų. O štai ir maža paslaptis. Aš niekada jo net
neskaičiau. Man nepatinka nei Hughesas, nei
poezija apskritai.
Beprotybė. Pretenzingumas. Neigimas. Silpnybės.
Nesąmonės.
(p. 108)
Veikėjo prisipažinimas paradoksaliai išryškina kūrybos gyvybiškumą gedinčiųjų kasdienybėje, kai išsilaisvinama iš riboto pasaulio suvokimo ir pasiduodama fantazijai. Atsisakymas brėžti ribą tarp tiesos ir melo – itin patraukli intertekstų prisodrinto romano ypatybė. Tiesa, artėjant pabaigos link, juntamas autoriaus užmojis bent iš dalies viską sustyguoti ir sudėlioti į vietas, todėl įvykių eiga tampa nuspėjama: Varnas pasitraukia, kai tėvas ir berniukai įsisąmonina netekties faktą (berniukų tėvas patikina, kad „visos nesąmonės su Varnu baigtos“, p. 123), o netekties skausmą, mirties siaubą keičia visa apimančios meilės pajauta.
Galima sakyti, M. Porteris įvairiais būdais kelia klausimus, kas iš tiesų yra sielvartas ir kaip su šia būsena susigyventi. Minėtoji visa apimančios meilės pajauta tampa tolesnio gyvenimo be artimo žmogaus sąlyga, tačiau ne ką menkesnis šioje knygoje yra juoko vaidmuo: Varno simbolis parodo, kad net ir iš sielvarto įmanoma pasišaipyti.
