Lašas poezijos klaidžiojantiems iliuzijoje
Virginija Kulvinskaitė. Keturi. Apsakymai. V.: Kitos knygos, 2023. 112 p.
Virginijos Kulvinskaitės apsakymų rinkinio veikėjų istorijos toli gražu neprimena sėkmingo gyvenimo modelio: kalbama apie negatyvius išgyvenimus, nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, priklausomybes, polinkį į destrukciją ir pan. Personažų paveikslai suteikia nemažai galimybių skaitytojų interpretacijoms, nes daugelį dalykų būtina nujausti, perskaityti tarp eilučių. Brėžiama plonytė riba tarp tiesmuko kalbėjimo ir metaforos, kai gan nesudėtingas išraiškos formas praturtina nutylėjimai, užuominos, palyginimai ir asociatyvūs ryšiai. Ir nors kartais kiek pabrėžtinai atsisakoma sentimentalumo, saikas išlaikomas iki pat pabaigos. Žinoma, į akis krinta tai, kad V. Kulvinskaitė nesistengia sukelti gailesčio ar sąžinės priekaištų. Tai būdinga ir jos knygai „Kai aš buvau malalietka“ (2019), tik naujajame apsakymų rinkinyje pasakojimą iš pirmojo asmens perspektyvos keičia vienaip ar kitaip susijusių keturių asmenų gyvenimo istorijos. Skaitant knygą buvo įdomu vis pažvelgti į viršelį ir spėlioti, kuri istorija ar kokie veikėjų bruožai užkoduoti paveikslėliuose. Viršelio iliustracija iš pradžių atrodė šiurpi (dizainerė Lina Sasnauskaitė), bet pradėjus sekti siužetų gijas neįmanoma neįžvelgti teksto ir vaizdo vienovės.
Galima sakyti, apsakymų personažai siekia sukurti save ar bent jau pateisinti savo buvimą per kitą. Tai pasireiškia kaip destruktyvus elgesys, liguistas prisirišimas prie kito asmens arba siekis įprasminti savo gyvenimą su kitu asmeniu, atliekant gelbėtojo vaidmenį. Tiesa, aukos ir gelbėtojo pora nebūtų niekuo ypatinga, jei autorė neapverstų jų santykio, kaip tai išryškėja apsakyme „Sekmadienis, lapkričio 3-ia. Inga“. Regis, pagrindinės apsakymo veikėjos Ingos išsigelbėjimu tampa sutuoktinis Tadas, tačiau ji išduoda jį. Ir nors atrodo, kad moteris naikina pati save, vartodama alkoholį ir susitikinėdama su vyrais, visgi Tadas tampa tuo paliktuoju, atstumtuoju, savotiškai nugalėtu:
Tadui ir dabar sunku pasakyti, kada Inga pradėjo tolti. Iš pradžių pokyčiai buvo vos pastebimi: tapo dar tylesnė, po darbo vis dažniau ir ilgiau užsibūdavo su nauja drauge, Kristina ar Katerina. [...] Nusišviesino gražius tamsius banguotus plaukus. Nauja spalva netiko, nudeginti plaukai priminė seną peruką.
Kad įvyko kažkas neatšaukiamo, Tadas suprato, kai apsiperkant prekybos centre netikėtai pagavo Ingos, artėjančios jo link, žvilgsnį. Jos akys, veidas buvo tarsi perkeisti, neatpažįstami. Inga spoksojo į Tadą smalsiai ir kartu klastingai lyg vaikas, raunantis musei sparną, kad patikrintų, ar vabzdys sugebės pakilti be jo.
(p. 47)
Personažai atrodo labai paviršutiniški, naivūs, linkę į savinaiką, bet tartum sąmoningai vengiantys žvelgti į tai, ką galėtume laikyti žmogaus vidumi. Tai reiškia, kad skaitytojai turi patys susidaryti išsamesnį vaizdą, kodėl veikėjai elgiasi taip, o ne kitaip, kokios jų veiksmų priežastys. Visa tai suvokti arba nujausti padeda simboliai, kurie V. Kulvinskaitės prozoje įdomūs ne kokie yra, bet kaip funkcionuoja. Pavyzdžiui, širdis parodoma ne tik kaip materialus, gyvybiškai svarbus organas, bet ir kaip simbolizuojanti asmens poreikį būti „persodintam“ iš vienos plotmės į kitą, kad jis galėtų atgyti, gyventi iš naujo. Šį troškimą įprasmina Ingai pasirodanti mergaitė, kuri gali būti laikoma šmėkla, prisiminimu, mirties neišvengiamybe arba tiesiog vaizduotės žaismu:
Gniaužė kvapą, norėjosi apsisukti ir bėgti. Tačiau Inga artėjo. Tėra du dalykai, nuo kurių nepabėgsi, – nuo savęs ir nuo savo mirties.
Lyg drąsindama, mergaitė nusijuokė. Tarp plonų lūpų subolavo reti aštrūs dantys.
Inga giliai įkvėpė pavasariu dvelkiančio oro, žinodama, kad tai paskutinis kartas. Stipriai užsimerkė ir ištiesė mergaitei virpančią ranką.
(p. 60)
Mirtį ir su(si)naikinimą simbolizuoja ir kiti – sniegenos, alyvų įvaizdžiai, kuriuos V. Kulvinskaitė pasitelkia tam, kad išryškintų jusliškumą – skonius, kvapus, apčiuopiamas formas ir taip iliustruotų kone mistiškas mirties nuojautas. Šiuo požiūriu autorė priartėja prie Eglės Frank prozos, kurioje daug dėmesio skiriama jusliškumui, leidžiančiam nujausti ir tai, kas viršija šio pasaulio ribas.
Vos keliais štrichais, elegantiškai ir preciziškai V. Kulvinskaitė sukuria intrigą. Jos prozoje nėra nieko atsitiktinio. Pasikartojantys įvaizdžiai netikėtai įgyja ir kitas prasmes, kaip minėtosios alyvos apsakyme „Kita pusė. Nora“ – jų poetiškas paveikslas pabaigoje iškeičiamas į kraujosruvas, žaizdas, savižudybę, o tai, kad laukia kažkas baisaus, sufleruoja apsakymo pradžia:
Alyvos kvepėjo taip, lyg žydėtų paskutinį kartą. Pro aprūdijusią tvorą jos sviro virš šaligatviu žingsniuojančios Noros ir liejo saldžius atodūsius. Nora prisiminė eilėraštį, kuriame poetas miršta žydint alyvoms. Jis miršta, o jos toliau žydi. Alyvoms nerūpi poetai ir mirtis, statybos kitoje gatvės pusėje ir girtuokliai, pakrūmėse vienas kitam siunčiantys pigios degtinės butelį. Net jei viso to nebūtų, jos žydėtų taip pat beatodairiškai, atsidavusios, nė akimirkos savęs negailėdamos.
(p. 93)
Alyvų žydėjimas asocijuojamas su Nora, kuri nesiliauja suktis ydingame pasikartojimų rate, kol artimo žmogaus savižudybė išlaisvina ją iš gniuždančių santykių („Denis neišeis. Niekada jos nebepaliks. Nebeišduos, neįskaudins. Nora šypsosi saldžiai“, p. 111). Ydingus pasikartojimus išgyvena ir kiti personažai. Pavyzdžiui, paauglys Marius patiria vidinį ir išorinį diskomfortą, įtampą, susijusią su nepritapimu, patyčiomis, seksualumu. Jis neutralizuoja savo vidinį skausmą, kenkdamas kitiems, tad paauglio vidinė sumaištis pasireiškia kaip išorinis smurtas, ateityje pasikartojantis kitu pavidalu (apsakymas „Paskutinis sniegas. Marius“).
Dera paminėti, kad apsakymų veiksmas vyksta tartum iš nieko atsiradusiame uostamiestyje tarp niūrių, vaiduokliškų pastatų, girgždančių laivų. Kalbėdama apie rinkinį V. Kulvinskaitė pabrėžia, kad uostamiestis sukurtas neegzistuojančiame pasaulyje: „Tai transformacijų, laikinumo, neapibrėžtumo erdvė, miestas-limbas, kur apsistoja tie, kurie dėl kažkokių priežasčių negali patekti nei į dangų, nei į pragarą ar skaistyklą. Kiekvienas personažas turi išspręsti kažkokią jį kamuojančią, nerimą keliančią dilemą, parodyti kitiems ir pats pamatyti savo tikrąjį veidą, kad galėtų pajudėti iš jį įkalinusio mirties taško“ („Knyga kaip vakarėlis – reikia pajusti, kada laikas namo“, 370.diena.lt). Personažų „kybojimas“, beviltiška būklė pasireiškia kaip nuolatinis, jokio aiškaus tikslo neturintis klaidžiojimas po grubių ir šleikščių pavidalų pripildytą erdvę. Tai ypač atspindi Luko blaškymasis ir vidiniai prieštaravimai (apsakymas „Pajūrio skaitytojų klubas. Lukas“). Vis dėlto miesto nerealumas apsakymuose sufleruoja, kad personažai ne tiek savo valios pastangomis, kiek nujausdami situacijos iliuziškumą išsprendžia (ar privalo išspręsti) kankinančius klausimus.
V. Kulvinskaitės atidumas detalėms, literatūrinės, kultūrinės aliuzijos, įtikinamas (nors ir neegzistuojančio) miesto paveikslas, niūri atmosfera, kinematografiniai vaizdai perteikia ir tvyrančią įtampą, ir situacijos tragizmą, kuriam neprieštarauja žaisminga autorės ironija. Ji atskleidžia personažų tapatybių nepastovumą, kartais kiek beviltišką siekį sukurti kažką nepajudinamo („…gamta priešiška žmogui. Kaip tik dėl to, kad gamta priešiška, žmogus nuolat ieško kito žmogaus“, p. 31), tačiau bet kokios tapatybės gali klaidinti, kaip ir aplinka: kartais pakanka pamatyti skenduolio kūną, purpurinį randą, mąstyti apie persodintą širdį ar pagaliau susidurti su savo paties sukurta vizija, kad suprastum, jog pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizduojame ar norime įsivaizduoti. Vis dėlto iliuziškumo suvokimas netrukdo netikėtai nukristi lašui poezijos: „Lašas poezijos prieš neišvengiamą kritimą. Tai yra meilė“ (p. 35). Taupioje ir talpioje V. Kulvinskaitės prozoje tai nuolat primenama.
