Atvaizdas ir panašumas

Mama niekada nepasakojo apie savo vestuves, aš nemačiau nė vienos tėvų vestuvinės nuotraukos. Manau, jie nenusifotografavo ta proga. Kartą paklausiau apie santuoką: „Gyvenome netoliese, lankėme šokius, susituokėme…“, ir viskas. Nei romantiškos draugystės istorijos, nei svajonių ar lūkesčių. Mane stebino, netgi glumino ši mamos atminties duobė, studijas prisimindavo su menkiausiomis smulkmenomis. Mačiau datas ant nuotraukų – „1944 metai“, net karas nesutrukdė įsiamžinti su mokslo draugėmis. Vieną jaunystės portretą ji ypač brangino: stropiai išlygintas baltas gobtuvas, primenantis vienuolių galvos apdangalus, raudonas stiklinis kryželis, įsegtas virš kaktos, – nuotrauką, mamos paprašytas, fotografas padidino. Fotografavosi dokumentui, baigusi studijas įsidarbino pagal paskyrimą, gavo atlyginimą, jautėsi laiminga.

Pirmas šeimoje gimė sūnus. Vaikui prižiūrėti tėvai samdė merginą. Buvo įprasta samdyti, mama ir jos seserys, mūsų tetos, augo prižiūrimos samdytos moters. Tarnaitė (aukle jos nevadino) davė broliui gerti morkų sulčių. Sakė sugirdžiusi tik porą arbatinių šaukštelių, kaip mama jai ir liepusi. Vaikui nuo sulčių prasidėjo ūmi žarnyno infekcija. Mama dirbo, mergina nežinojo, ką daryti: brolis per parą išseko ir užgeso. Dar aštuonerius metus po šios nelaimės didžiajame kambaryje virš lovos kabėjo įrėmintas Jėzaus Kristaus atvaizdas, bet mišių mes nelankėme nei sekmadieniais, nei per šventes. Ar dėl vaiko mirties tėvai kaltino Dievą, aš nežinau, nors klausimų kyla: kodėl devynių mėnesių kūdikį prižiūrėjo svetimas žmogus – „žiopla kaimo merga“? Ar mama negalėjo pirmagimio auginti pati? Ji priekaištavo tarnaitei; palikusi namuose sveiką vaiką, po dviejų parų ieškojo jam karsto ir barstė eglių šakelėmis kiemą, – buvo paprotys barstyti taką, nes pagrabas vyko namuose. Išliko nuotrauka, daryta per laidotuves, blyškus kūdikio veidas užmerktomis akimis, balta pagalvė, apsiūta banguotais atlaso kaspinais, šilkiniu apvadu puošta kepurėlė. Atpažinau portrete visų mūsų bruožus: tėvo, mamos, sesers, savo – mirusio brolio nuotrauka mane gąsdino.

Tėvą prisimenu palinkusį virš medinio kurpalio, taisantį suplyšusius vaikų batukus, praduriantį su yla skylutes, po to susiuvantį padą specialiu siūlu. Jei kaldavo plaktuku, medines vinutes laikydavo suspaudęs tarp lūpų. Tiesūs juodi plaukai krisdavo ant akių, tėvas atmesdavo plaukus krestelėdamas galvą ar nubraukdamas delnu. Menu klijų kvapą, regiu batus, kuriuos pasiuvo mamai: aukštus balto veltinio aulus išdekoravo odos ornamentais, visi stebėjosi ir grožėjosi. Avalynę siuvo tik artimiesiems. Baigusi mokyklą studijavau Estijoje meninę knygrišystę, įrišimams naudojome natūralią odą, katedra kvepėjo vaikystės namais. Grįždama į Lietuvą atostogų, pravažiuodavau gimtąjį miestą, ketvirtame kurse ryžausi aplankyti tėvą. Ruošiausi susitikimui penkiolika metų, vyliausi, kad jis atvažiuos pas mane; pasibaigus pamokoms praverdavau sunkias mokyklos duris ir perbėgdavau akimis kiemą, – gal laukia? Žinojau, jei ir atvažiuos, į namus ateiti neišdrįs. Tėvas neatvažiavo, aplankiau jį pati. Buvau jau studentė, rodžiau savo sukurtas kompozicijas, pasakojau apie užduotis. Norėjau pažeminti pasiekimais, nubausti už tai, kad nematė, kaip augau, nesidomėjo.

Kalbėjomės apie praeitį – abu įskaudinti, abu išduoti. Gėrėme degtinę, rūkėme „Primą“, šių cigarečių dūmų kvapą prisimenu iš vaikystės. Jaučiausi per pėdą arčiau žmogaus, kurio visiškai nepažinau, tėvas, sutikęs gatvėje, taip pat nebūtų manęs atpažinęs. Į klausimą apie skyrybas atsakė nuoširdžiai, nemelavo. Atsinešęs smuiką, ilgai derino seną instrumentą, aš laukiau: negirdėjau jo griežiant smuiku nei skambinant gitara (išliko nuotrauka), nemačiau tapant (sesuo pasakojo apie paveikslus), neskaitė man garsiai amerikiečių rašytojo Setono-Thompsono apysakos „Lobas – vilkų karalius“, kitų knygų taip pat neskaitė, nesiuvo nuostabių lakuotos odos basučių, nemokė žvejoti, neperdavė jokių daržininkystės paslapčių… Sesuo apie Tẽtį gali kalbėti valandą, koks jis buvo talentingas, – pasakodama atgyja, akys švyti – man smagu žiūrėti į gražią seserį, ji už mane keleriais metais vyresnė. Kartais pati sau viena spėliojau: o kur buvau aš, kai jiedu taip šauniai leisdavo laiką? Niekam neprasitariau apie tai, kad kasdien laukiau tėvo; jei mama būtų žinojusi, kokią milžinišką nuoskaudą sukaupsiu per mūsų nesimatymo metus, būtų padėjusi – mama buvo drąsi ir supratinga, bet aš gėdijausi savo ilgesio. Ji nedraudė man lankytis pas tėvą, bet ir neskatino, o aš vengiau kalbėti apie tai. Sesuo slėpė jausmus, bijojo, kad jos meilė tėvui bus suniekinta; mokėjau pašiepti, visuomet įrodinėdavau savo tiesą, šios būdo savybės nėra tinkamiausios, norint užmegzti draugiškus santykius netgi tarp seserų. Tik palaidojusios tėvus atvirai išsikalbėjome – jaučiausi dėkinga.

Tėvą skaudino (galbūt žemino?) žmonos pastangos užsidirbti, vargino jos atkaklus būdas, o mama tvirtino šeimą gyvenus skurdžiai, savo tarnybą, sakė, priėmusi kaip neišvengiamą būtinybę. Mūsų senelių namuose buityje talkino samdytos moterys, bet močiutė Emilija ir babytė Anė tarnaites prižiūrėjo, vaikų auklėjimu rūpinosi pačios. Po sūnaus mirties mama užsikrovė dvigubą naštą – pareigas tarnyboje ir darbus namuose. Tėvas ruoša neužsiėmė; nedarė to nei tėvo brolis, nei svainis, nei mūsų senelis, niekas nematė jų plaunant grindis ar mazgojant indus. Net klausimas apie tai stebino ir glumino mano pusseseres: ar nors vieną kartą matėte vaikystėje savo tėvus ar mūsų senelį plaunant grindis, mazgojant lėkštes ar ruošiant pietus? Ne, – sakė jos. Vardijo dešimtis sunkių darbų, kuriuos atlikti galėjo tik vyrai. Tėvas buvo gimęs 1917 metais, samprata apie vyro ir moters vaidmenis šeimoje per šimtmetį pasikeitė. Po okupacijos, panaikinus teisę į privačią nuosavybę ir nusavinus žemę, vyrai nepajėgė išlaikyti šeimos. Atlyginimai buvo elgetiški, gerai apmokamą darbą gaudavo tik lojalūs partiečiai. Rašau apie žmones, kurie nepriklausė komunistų partijai. Moterys atidavė vaikus į darželius ir išėjo dirbti; į kosmoso platybes išskrido viena, o prie betono maišyklių Sovietų Sąjungoje sustojo tūkstančiai. Radijas ir televizija kasdien kalbėjo apie pirmąją moterį kosmonautę, bet Tereškovos autoritetas visuotinis netapo. Girdėjau vaikus gatvėje dainuojant apie ją nešvankias daineles, dainavau pati – tėvai kosmonautės mums pavyzdžiu nerodė. Nors laikraščiai rašė apie pažangą ir lyčių lygybę, realybėje išgyvenome ekonomikos nuosmukį ir visuomenės pagrindų griūtį – juodadarbės moterys tapo įprastu reiškiniu, tai darė įtaką santykiams, keitė vyrų ir moterų būdą, netgi išvaizdą. Pamenu dvieilį, kuris išvertus iš rusų kalbos skambėjo taip: „Aš ir jautis, aš ir arklys, aš ir boba, ir mužikas.“

Supratimas apie tai, kokį gyvenimą galima apibūdinti žodžiu „skurdus“, žvelgiant vaiko akimis, buvo subjektyvus. Neturėjome nuosavo namo, bet važiavome atostogauti prie jūros, mama tvirtino (aš tikėjau), kad „vaikams būtinas jodas“; senelis mirė nuo džiovos, mama baiminosi dėl mūsų plaučių. Nepaklausiau, kaip jai pavykdavo sutaupyti pinigų kelionėms, žinau tik, kad sumanymus mūsų giminės moterys įgyvendina atkakliai ir be kompromisų, ypač jei rūpinasi vaikų sveikata. Man patiko atostogos Palangoje, prisimenu jas kaip nepaprastą įvykį. Rytais visa šeima eidavome į pliažą, laiką leisdavome paplūdimyje, daug maudydavomės. Fotografai paslaugas siūlė parkuose ir prie jūros. Nusifotografavę, už poros dienų rasdavome stovintį tą patį fotografą, sumokėję jam sutartą mokestį, atsiimdavome nuotraukas. Atvaizdo kampe puikavosi kaligrafiškas įrašas „Palanga 1959“ arba „Palanga 1960“ – atostogavome trejetą vasarų paeiliui.

Pozavome fotografui padabintos brangiais importiniais švarkeliais, mano buvo raudonos spalvos, o sesers baltas. Mama puošė mus kaip galėdama, kiekvieną rytą suko kuodelius ant viršugalvių ir pynė į juos gražius kaspinus. Tai vienas iš Didžiosios Tvarkos ritualų pavadinimu „Nė dienos be kaspino!“ Stovime nuotraukoje išsitempusios lyg alaviniai kareivėliai garbės sargyboje, o už mūsų nugarų blaškosi iš metalo išlieti nuoga mergina ir karūnuotas žaltys. Eglė dangstosi rankomis, ginasi nuo šliužo, suprask, baisu jai, Žilvinas vyniojasi, raitosi, drama rutuliojasi ten. Sesuo nuotraukoje santūri, o aš netveriu džiaugsmu, atrodau laimingiausia penkiametė kurorte: kas man skurdas ar šliužai?! Palanga dovanojo neblėstančių įspūdžių, buvome įamžintos prie garsiausių kurorto skulptūrų. Tėvai fotografuotis atsisakė. Gal iš taupumo (visgi trys rubliai už dvi nuotraukas), o gal apsirengę buvo prasčiau nei mes. Išliko vienintelė degtukų dėžutės dydžio mėgėjiška nuotrauka, daryta pačioje bendro gyvenimo pradžioje; šypsantis tėvo veidas, jį per pečius apglėbusi mama – gražūs ir laimingi žmonės. Gaila, kad šio atvaizdo tėvai nepadovanojo man prieš išsiskirdami, nes nuotrauka yra ne tik dailus paveikslėlis, bet ir dokumentas, liudijantis, kad jie vienas kitą mylėjo.

Penktojo gimtadienio proga dovanų gavau lėlę. Žaislo pažiūrėti atėjo vaikai ir suaugusieji – verkianti, mirksinti lėlė avėjo batukais ir mūvėjo kojinaitėmis, jos kasas galėjau pinti ir netgi šukuoti. Darbininkų gatvėje niekas neturėjo ir net nematė tokios lėlės. Žaidimams kieme ji netiko, sėdėdavo ant lovos, kaip kambario puošmena. Skurdžiai gyvenantys žmonės nebūtų pirkę, aš manau, brangaus žaislo arba vaiko būtų paklausę: „Ar nori lėlės?“ Visuomet norėjau dviratuko. Daug ko nepaklausiau tėvų ir aš, nesusipratau. Nuotraukoje, darytoje kažkokio baliaus metu, mama vilki specialiai jai siūta šilkine suknele. Gal tai buvo vienintelė graži mamos suknelė, nes ir kituose atvaizduose vilki tą pačią? Stebina tiesi laikysena, aukštai pakelta galva ir maloni šypsena veide. Sesuo moka taip stovėti: nuotraukose ir gyvenime. Man atlaužti pečius trukdo didelė krūtinė, paveldėta iš babytės Anės.

Mūsų senelės neturėjo poreikio būti matomos už šeimos ribų. Nors ir viena, ir kita savo vertę jautė, viešumo vengė; babytė Anė (Šiauliuose buvo priimta seneles vadinti babytėmis) rūpinosi vaikais ir sutuoktiniu iki mirties, Emilija (atėjus sovietmečiui močiutė uždraudė ją vadinti babyte) anksti liko našlė, pragyvenimui prisidurdavo siūdama. Mama kitokia – ji atkakliai siekė diplomo, įgytą specialybę brangino, uždarbis, tegul ir menkas, leido jaustis nepriklausomai; savo pareigas atliko sąžiningai, bendradarbiai ją gerbė, nors skyryboms nepritarė artimieji, mama tėvą paliko. Sesuo po skyrybų kurį laiką gyveno su tėvu, o mudvi su mama išvažiavome į kitą miestą, prisimenu ilgus nerimo ir įtampos mėnesius. Dingo nuo sienos šventas paveikslas, baigėsi Didžiosios Tvarkos metas, įprasti kasdieniai ritualai, teikę pasitikėjimo pasaulio sandaros patvarumu, liko senuosiuose namuose. Niekuomet vėliau nesijaučiau tokia saugi kaip vaikystėje, nė vienas kitas, net pats gražiausias, miestas neprilygo ir neatstojo gimtojo. Šitokių kataklizmų akivaizdoje nederėjo puoštis kaspinais (nebent juodais), todėl paprašiau jų neberišti. Nors buvau tik šešerių metų, mama į prašymą įsiklausė. Taip įžengiau į naują gyvenimo etapą ir pradėjau mąstyti savarankiškai.

Atsiribojęs – tokį įsiminiau Dievą iš atvaizdo, kabėjusio virš močiutės Emilijos lovos. Dailininkas nesuteikė Jėzui jokio individualaus bruožo, kuris leistų pajausti ar kitaip prisiliesti prie to, kas pavaizduota paveiksle. Klūpinti figūra uždengta apsiaustu, pirštai sunerti maldai, veidas pakeltas aukštyn; mane stebino dailiai sušukuoti, sruogomis ant pečių krentantys, banguoti vyriškio plaukai – argi kenčiančiam žmogui rūpi šukuosena?!. Plonu teptuku nubrėžtas geltonas lankelis virš galvos simbolizavo nežemišką prigimtį. Vėliau sutikau žmonių, kurie skleidė šviesą, išmokau juos atpažinti, bet vaikystėje geltoną lankelį suvokiau tik kaip dėmę – akcentą tamsiai mėlyno dangaus fone. Reprodukcija stebino formatu, didelius paveikslus matydavau retai.

Jėzaus ir Marijos portretai kabėjo visuose namuose, žmonės fotografuodavosi susėdę po paveikslais. Mačiau panašių atvaizdų senelių albumuose, viena nuotrauka buvo daryta mūsų namuose: nufotografuotos tetos, pusseserės, mes su mama ir Kristus virš visų. Religinio turinio paveikslai formavo estetines nuostatas, veikė grožio sampratą. Pusseserių šukuosenos nuotraukose kuklios, plaukai sušukuoti atgal ir supinti į kasas. Palaidinės uždaros, susagstytos iki pasmakrių, o suknelės ir sijonai siekia kulkšnis. Vyrai puoselėjo barzdas, primenančias paveiksluose nutapytą Dievo sūnų, tokį jauno savo tėvo atvaizdą mačiau ikikarinėje nuotraukoje. Man patiko žiūrinėti atvaizdus, svečiuose prašydavau leisti pavartyti albumus. Atspausdintos ant kieto popieriaus, matinės, vienspalvės nuotraukos turėjo svorį ir vertę, paėmusi į rankas jaučiau, kad atvaizdai tikri. „Amžinam atminimui“ – skaičiau kaligrafiškai darytus įrašus kitose nuotraukų pusėse, liudijančius neblėstančią meilę ir draugystę. Fotografija kvietė permąstyti žodžio „amžinybė“ prasmę. Jei žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o mūsų kūnas yra dvasios šventovė, tuomet atvaizduose, atspaustuose nuo sidabru padengtų stiklo plokštelių, turi (gali?) atsispindėti dieviška kibirkštis. Portretuose įamžintų vyrų ir moterų veidai rimti, žmonės juose atrodo paslaptingi; nesijuokia vaikai, kūdikiai fotografuojami nesišypso, tik žvelgia įdėmiai į savo būtį, kurios dar nesuvokia.

Beveik šimto metų senumo nuotraukoje, parėmusi delnu skruostą, stovi mergina. Jos galva nežymiai palenkta, veidas švelniai apšviestas, tamsūs plaukai laisvai krenta ant pečių, siekia juosmenį. Alkūnei pasidėti pagamintas stalelis, aukštas laibas įmantrus medinis trikojis, naudotas tik fotoateljė. Sijonas dengia kelius, bet elegantiški bateliai ir šilkinės kojinės matosi gerai, kaip ir auksinis laikrodis ant kairio riešo. Dvidešimt trejų metų mergina – pasiturinti nuotaka. Apie laikmetį byloja ovalo formos spaudas kitoje pusėje: „Fotografija Ch. Zakso, Šiauliai“. Nors miestas Europoje garsėjo avalynės fabriku, tokius batelius Šiauliuose avėjo ne kiekviena mergina. Dėdė paliko dukterėčiai žemės su pastatais (vaikų jis neturėjo), o Emilija slaugė sergantį giminaitį. Manęs nestebino močiutės Emilijos drąsa nusifotografuoti išpynus kasas (merginos nedrįso rodytis viešumoje palaidais plaukais), jai būdinga sprendimus priimti savarankiškai. Žygiui į fotoateljė kruopščiai ruošėsi, juk elegantiški rūbai neatsirado pamojus lazdele; išmoko siūti mašina (ji sumani ir darbšti), vartė žurnalus, studijavo iškarpas. Visgi didžiausią įspūdį portrete paliko ne rūbai ar šukuosena, bet nuotaika, kurią atpažinau laikysenoje, veido išraiškoje, žvilgsnyje – nuotakos lūkesčiai. Į fotokameros objektyvą žvelgianti mergina dar nežino (aš jau žinau), kad lūkesčiai išsipildys; Emilija ištekės už patrauklaus ir turtingo vyro, vardu Petras, – „amerikono“, o būsimasis mūsų senelis Šiaulių miesto centre nusipirks sklypą ir pasistatys du namus: viename įsikurs pats su jauna žmona, kitą nuomos.

Išliko du vestuviniai atvaizdai, daryti fotoateljė: visu ūgiu nufotografuoti sutuoktiniai ir dvigubas portretas. Kilnojant iš albumo į albumą atvaizdai nukentėjo, visgi jų kokybė aukšta. Dailus jaunikio kostiumas guli kaip nulietas, nuotakos bateliai lyg iš madų žurnalo. Stebina per du sprindžius patrumpinta Emilijos suknelė, baltas šilkas nuo juosmens sugofruotas, drabužis atrodo kuklus ir kartu elegantiškas; dvidešimto amžiaus pradžioje vestuvines sukneles buvo įprasta siūti ilgas, iki pat žemės, bet Emilija nusprendė kitaip. Jungtuvėms ruošėsi atsakingai, apgalvojo menkiausią detalę, portretai sklidini dermės ir švelnumo. Petras kantriai taupė, kad grįžęs iš Amerikos galėtų štai taip nusifotografuoti šalia išrinktosios. Ar nuotaka žinojo ką nors apie būsimo vyro praeitį, jo įpročius ir pomėgius? Du dešimtmečiai už Atlanto, svetimoje šalyje, jaunam žmogui ilgas laiko tarpas. Petras buvo septyniolika metų vyresnis už žmoną. Tiesa, išlikusiuose atvaizduose sutuoktinių amžiaus skirtumas nėra toks akivaizdus – gyvenimas lyg skulptoriaus kaltu skobė Emilijos bruožus, o senelio veidas su metais darėsi vis aptakesnis.

Antrą kartą nusifotografavo po septynerių metų; pasiruošimas Žolinės šventei, apsilankymas bažnyčioje, nauji drabužiai vaikams tapo gera proga įamžinti šeimą nuotraukoje. Emilija nušviesta pro langą krentančios saulės šviesos ir paslapties, kuri sutaurina kūdikio besilaukiančios moters veidą. Papilnėjusį liemenį užstoja ant motinos kelių sėdinti dvejų metų dukrelė, Petras laiko pasisodinęs trejų metų dukrelę, nuotraukos centre, tarp sėdinčių tėvų, stovi penkerių metų pirmagimė, mano mama. Mergaitė viena plaštaka remiasi į tėvo šlaunį, kitoje gniaužia žolynų šakelę. Keturios moteriškosios lyties atstovės atrodo rimtos ir susikaupusios, net mažiausiosios įdėmus žvilgsnis įbestas į fotografą, vaikiška palaima nuotraukoje švyti tik vienas – senelio veidas. Vazoje ant stalo pamerkta įvairiaspalvių didžiųjų levukų puokštė, šeimos portretas darytas 1933 metų rugpjūtį Emilijos ir Petro namuose.

1936 metų vasarą senelis atsivežė fotografą į ūkį, esantį užmiestyje. Apsivilkęs kostiuminėmis kelnėmis, baltais marškiniais ir juoda liemene, stovi vienplaukis, apglėbęs per pečius jauną moterį, vieną iš samdinių, ši kvatoja atlošusi galvą. Nors nuotrauka nespalvota, senelio susijaudinimą įžvelgti nesunku, fotografui pozuojančių žmonių nuotaika pakili, atvaizdas išėjo kontrastingas ir kokybiškas.

Tik „amerikono“ galvoje galėjo rastis užmačia nusifotografuoti drauge su samdinių būriu. Petras mėgo „gestus su polėkiu“; mamos pusbrolis pasakojo, kad kartą, važiuojant dvikinke brikele, įkvėpimo pagautas senelis nusiėmė nuo galvos ir padovanojo vadeliojančiam pusberniui brangią skrybėlę – vyras visą gyvenimą prisiminė spontanišką dėdės dosnumą, minėjo jį gražiais žodžiais:

– Geros širdies buvo…

Nuotraukoje tarp sutuoktinių nemažas atstumas, matosi vaikutis su aukle, kuri gyveno senelių namuose ir po šeimininko mirties. Emilija stovi pačiame centre – nors fotografą atvežė vyras, meistras suprato, kad už nuotraukas sumokės žmona. Močiutės veidas ir rankos įdegę saulėje, plaukai aprišti skarele; jai priklausė ūkis, darbavosi nuo ankstyvo ryto, rūpinosi žmonėmis ir technika. Palenkusi galvą žvelgia į aštuonerių metų dukrą, savo vyriausiąją, mergaitė, alkūne pridengusi akis, stebi fotografą. Vaiko šukuosenoje ir veido išraiškoje atpažįstu mudviejų su seserimi bruožus. Fotografas atskiroje nuotraukoje įamžino tris sesutes, bet Emilija nusifotografuoti drauge su Petru nepanoro. Daugiau jo atvaizdų neišliko.

 Kai klausdavau apie senelį, mama sakydavo: „Tėvas gėrė.“ Nepamenu, kad nors kartą būtų pavadinusi jį girtuokliu: girtuoklis nebūtų uždirbęs pinigų, kuriuos Petras parsivežė iš Amerikos. Tikėjau pasakojimais apie džiovą ir užkaltas duris; bijodami užsikrėsti, niekas senelio neslaugė, nunešdavo maisto per kiemą į atskirą kambarį, kuriame gulėjo dusulio priepuolio ištiktas, praverdavo duris, padėdavo dubenį ir nueidavo šalin. Gydytojas pagrasino pranešiąs įgaliotiniui apie ligonio nepriežiūrą: utėlės ropojo mirusiojo blakstienomis, šį vaizdą įsiminė teta, kai ją, šešerių metų mergaitę, privedė prie karsto atsisveikinti. Tėvo merdėjimas vaikams išliko atmintyje visam gyvenimui, girdėjau mamą ir jos seseris pasakojant apie tai ne kartą ir ne du. Nuotraukose senelis visiškai nepanašus į džiovininką, nustebau perskaičiusi įrašą dokumente – mirė nuo astmos. Ar galėjo močiutė nežinoti?..

 Seneliui merdint, apsilankęs smuklininkas išklojo ant stalo šūsnį skolos raštelių, abu gyvenamieji pastatai Šiaulių centre buvo praskolinti. Smuklininkas aukštino Petrą, vadino jį Ponu Amerikonu, o įkaušusiam duodavo pasirašyti vekselius. Šias istorijas mano mama girdėjo iš močiutės Emilijos, kurią piktino smuklininko elgesys, jo pavardę minėdavo dar ilgai po karo, kai pastatai jau buvo sudegę. Nemanau, kad Petras „nusispjovė ant vaikų“ ir pragėrė turtą, jis paprasčiausiai nepastebėjo, kad skolon buvo vaišinamas per dažnai. Tiesa, spjaudytis smuklėse tuo metu buvo įprasta, burgamistras net įsaką išleido, draudžiantį spjaudyti ant grindų, nurodė pastatyti specialias spjaudykles. Tokį dokumentą radau miesto muziejuje. Įsakas išspausdintas lietuvių ir jidiš kalbomis, visos (šešios) smuklės Šiauliuose priklausė žydams. Emilija po vyro mirties liko viena su keturiais mažais vaikais ir smuklininkui įkeistu turtu.

Mano mama netikėjo, kad santuokinis ryšys gali būti patvarus, šį netikėjimą ji atsinešė iš vaikystės.