Meilės kalba

Sekmadieniais Belgijoje neveikia jokie prekybos centrai. Jie ir šiokiom dienom po 8 vakaro nedirba. Ir dėkui Dievui. Taip išsilaiko gausybė nedidukių iki išnaktų dirbančių parduotuvėlių. Išliko ir neformalus, šiltas ir paprastas pirkėjo ir pardavėjo bendravimas, kurį kaip juodoji skylė praryja kasos aparato pypsėjimas dideliame prekybos centre. Priklauso ta parduotuvėlė ir dar kelios vienam išeiviui iš Maroko. Joje dirba jauni, labai mėgstantys bendrauti, nuolat besišypsantys ir paslaugūs vyrukai. Išeiviai iš Afganistano, jau minėto Maroko bei keli jau gimę Belgijoje. Šiandien šnektelėjau su vienu iš jų. Į parduotuvėlę įkėlęs koją, išgirdau prancūziškai lietuvišką:

– Bonjour, kaip sekasi? – paklausė manęs jaunas, su nediduke savaitės senumo barzdele Rachimas, kurio žavų akcentą tariant lietuviškus žodžius perteikti vargu ar įmanoma.

– Ça va, o kaip tau? – paklausiau, jau nebesitikėdamas išgirsti nieko lietuviškai. Bet klydau.

– Gerai. Labai gerai, – tarė Rachimas ir plačiai šypsodamasis pridūrė, – tu labai graži!

Šyptelėjau ir ėmiau rinktis, ko atėjęs. Tuo metu į parduotuvę įžengė dar vienas pirkėjas.

– How are you today? – gražiai angliškai paklausė Rachimas. – Have not seen you for a while.

– Ah, I have been away, – pasakė pirkėjas, paduodamas pinigus už cigaretes ir alaus skardinę.

Atėjo mano eilė, padėjau ant prekystalio, ką paėmęs, Rachimas ėmė skaičiuoti.

– Rachim, – paklausiau, – tu parles combien de langues?

– Cinq ou six, – atsakė pagalvojęs.

– Lesquel?

– Parse, Français, Anglais, Espagnol, Néerlandais car je suis Néerlandophone et Allemand.

– Et Lituanien?

– Ah, non. Ça c’est la langue de l’amour!

Vėliau buvo trumpas pasakojimas apie tai, kaip su lietuvaite gyvenimo drauge jis praleido Romoje nuostabų praėjusį savaitgalį.

– La fontaine de Trevi, – svajingai ištarė Rachimas prancūziškai ir po nedidelės pauzės, mintyse ir vėl nukeliavęs pas savo širdies draugę, dar svajingiau pasakė, – tu esi graži.