SERGEJUS KANOVIČIUS

Asmenukė su Leninu

Taip atsitiko, kad kovo pradžioje su vyriausiuoju sūnumi Nojumi atsidūrėme Maskvoje. Nojus, skirtingai negu aš, Maskvoje viešėjo pirmąsyk ir kategoriškai pamėgino man užsakyti ekskursiją į mauzoliejų:

– Tėte, aš noriu jį pamatyt, aš noriu asmenukės su juo! – su šypsenėle tarė Nojus.

Viešpatie, pagalvojau, tas jaunimas kartais nesuvokia, ką kalba. Nežinau kodėl, bet mane visada neigiamai veikė mirusių žmonių – artimų ir tolimų – kūnai. O čia dar šimtametė balzamuota visų XX amžiaus nelaimių krikštatėvio lėlė.

– Gerai, – pasakiau kiek pagalvojęs, – ryt aš tave palydėsiu iki ten, bet vidun aš už jokius pinigus neisiu – nėjau, kai privalėjau, neisiu juo labiau, kai neprivalau. Nueisim iki Kremliaus sienos, ten palaidoti visokie mažesni ir didesni nusikaltėliai, aš tau apie juos trumpai papasakosiu, bet jo žiūrėti tikrai neisiu.

Išsyk prisiminiau, kaip su klase 1978-aisiais lankėmės visų tautų kalėjimo sostinėje. Vizitas į mauzoliejų buvo privalomas. Tikrai ne todėl, kad buvau koks nors sąmoningas jaunasis antitarybininkas, bet todėl, kad jaučiau mirusiam kūnui baimę, pakeliui į mauzoliejų kažkaip „netyčia“ nespėjau įsėsti į Raudonojon aikštėn klasę išvežusį metro traukinį. Užuot ėjęs žiūrėti Vladimiro Iljičiaus iškamšos, nuvykau pas tebegyvą mano anuomet mylimiausio poeto Sergejaus Jesenino eilėraščio „Šagane, tu mana Šagane“ prototipą – Mariją Antonovną Čiaginą. Įėjęs į jos butą pakliuvau iš išvystyto klestinčio socializmo tiesiai į NEP’o (naujosios ekonominės politikos) trečiojo dešimtmečio pradžios bohemos laikus – Jesenino, Majakovskio, Mariengofo ir kitų autografai, afišos, paveikslai, dulkių debesys, nesuskaičiuojama daugybė knygų ir gal keturios katės. Su Marija Antonovna, senokai tapusia našle, mano tėvai susipažino prieš gerą dešimtmetį Rašytojų sąjungos poilsio namuose Palangoje, į kurią, kol sveikata leisdavo, ji kasmet atvažiuodavo vasaroti. Taip nutiko, kad vieną vasarą vietoj jai pažįstamo patrakusio vaikigalio Sergejaus į tuos pačius poilsio namus atvažiavau aš – be proto įsimylėjęs Jesenino poeziją ir savo bendraklasę paauglys. Marija Antonovna patogiai sėdėjo pavėsinėje, kuri man atstojo rūkymo slėptuvę

– Ar nematėte mano Jono, – užkimusiu balsu kreipėsi į mane. – Ar nematėte mano Jono?

– Ne, Marija Antonovna, – atsakiau, slėpdamas dar neuždegtą cigaretę saujoje, – nemačiau.

– Jonai, Jonai! Viešpatie, kur tu pradingai! Joooooonaaaaaai! – vis kvietė Marija Antonovna.

Pastebėjusi, kad aš lyg susiruošiau eit ieškot kitos atokios vietos, ji kreipėsi į mane:

– Esu girdėjusi, kad atmintinai mokate visą Jeseniną?

– Taip, Marija Antonovna, moku, – nors ir susikuklinęs atsakiau.

– Tuomet paskaitykite man ką nors iš „Persijos motyvų“.

Ir aš ėmiau skaityti:

Шаганэ ты моя, Шаганэ!
Потому, что я с севера, что ли,
Я готов рассказать тебе поле,
Про волнистую рожь при луне.
Шаганэ ты моя, Шаганэ.
 

Perskaitęs visą eilėraštį, žvilgtelėjau į ją – kol liejosi Jeseninas, Marija Antonovna prisidegė į kandiklį įkištą cigaretę ir kažkaip palaimingai pūtė dūmus į jau gerokai apmusijusias pavėsinės lubas.

– Mjooooooo… – nutęsė. – O Jūs žinote, kad tai – apie mane?

Aš nustėrau, tiesiog pajutau, kad tuoj prisiliesiu prie kažko tikro, nematomo, bet tvirto kaip granitas – prie žmogaus atminties.

– Originale, Sergejau Batkovičiau, tai skambėjo „Čiagine, tu mana Čiagine“. Tai buvo Baku dvidešimt ketvirtaisiais, bet mano šviesaus atminimo vyras pasipriešino tam, kad būtų pasinaudota mano ištekėjusios pavarde. Jonai! Joooooonaaaaaaaaai!!! – ji žvilgtelėjo į mane. – Suprantate, jam laikas pietauti, o jis pradingo. Jooooooo-naaaaaaai!!!

Marijai Antonovnai labai patiko jai visiškai nesuprantama lietuvių kalba. Ypač vardai. Kadangi ji dar ir be proto mylėjo kates, jas visas „pakrikštydavo“ lietuviškais vardais. Nedorėlis Jonas nebuvo jokia išimtis.

– Jūs puikiai skaitote, Sergejau! Kai būsite Maskvoje, būtinai užsukite pas mane į Sretenką, aš Jums padovanosiu už Atlanto išleistą Jesenino biografiją. Jūs skaitote angliškai?

Aš pritariamai linktelėjau, o pats pamaniau, kad Maskva yra kažkas tolimo, nelabai realaus ir todėl nelabai pasiekiamo. Galų gale pasirodė rainys Jonas ir man jau buvo patogu atsisveikinti su Marija Antonovna, kurios amžiną atilsį vyras buvo pirmasis sovietinės cenzūros vadovas, tos įstaigos, kuri vėliau taps Glavlitu ir be gailesčio cenzūruos mano tėvo ir kitų rašytojų knygas. Piotras Čiaginas mirs ganėtinai anksti, o jo jaunystės susižavėjimas gyvens toliau ir, tarsi priekaištas mirusiam vyrui, visad klausysis užsienio radijo stočių ir niekada geru žodžiu neminės tarybinės santvarkos.

Tad tuo metu, kai mano klasės draugai buvo priversti apžiūrinėti Didžiosios spalio revoliucijos vado liekanas, aš, perėjęs blausiu, senomis afišomis nukabinėtu koridoriumi, buvau pakviestas prisėsti svetainėje. Pati Marija Antonovna, užsirūkiusi cigaretę, įkištą į jau mano matytą kandiklį, atsilošė supamojoje kėdėje, ant mažo staliuko stovėjo kubietiškas romas. Ji paprašė, kad įpilčiau jai mažą stikliuką. Iš dešinės pusės ranka pasiekiamas stovėjo senas kaip ji pati „Philips“ radijas. Girdėjosi pritylinta „Nemeckaja volna“.

– Suprantate, Sergejau, kokia neteisybė, – kiek palinkusi link manęs pasakė Marija Antonovna, – mes sėdim čia, o jie sėdi ten. Bet apie mus jie žino daugiau, nei apie save žinome mes patys. Mus apgavo. Jie mums meluoja.

Aš pritariamai linksėjau, buvo dar vienas, mažas stikliukas romo, dar kelios cigaretės kandiklyje, aš buvau vėl paprašytas paskaityti Jeseniną, ką mielai padariau. Ant jos kelių patogiai susiraitęs murksėjo pažįstamas Jonas, kažkur koridoriuje šmirinėjo Ona ir murkė Marytė. Pagaliau, sunkiai atsistojusi, ji priėjo prie vienos iš knygų spintų ir ištraukė pilką didelę knygą – jos viršelyje aš iš tolo pamačiau mano numylėto poeto nuotrauką. Ji užsidėjo akinius, atsivertė knygą, kažką joje įrašė ir padavė man.

– Štai, Serioža, aš įvykdžiau savo pažadą. Čia, – pirštu bakstelėjo į knygą, – visa tiesa apie jį. Ir apie jo mirtį. Jie, – ji dūrė pirštu kažkur lango link, – apie jį tiesos niekada neparašys. Jie jokios tiesos niekada neparašys. Jie mus apgavo.

Klasės auklėtoja vakare davė pylos, išklausė mano pasiaiškinimus, kad pasiklydau, kad atvažiavau prie Kremliaus vėliau, bet jų neberadau, atsiduso ir paliko ramybėje. Gal todėl, kad žinojo, jog po kelerių metų ir ji pati emigruos į Kanadą, kurioje mauzoliejais iš tolo nekvepia.

Su Nojumi praėjome pro Prisikėlimo vartus – kairėje vartų pusėje stovėjo Aleksandras Sergejevičius Puškinas ir visaip gestikuliuodamas kažką įrodinėjo maršalui Semionui Michailovičiui Budionui. Dešinėje stoviniavo vienišas, bet išdidus, atsirėmęs į sieną Josifas Visarionovičius Stalinas. Mano sūnus, atpažinęs tik Puškiną ir Staliną, man sarkastiškai pasakė:

– Kvaili vokiečiai – negali Goethės su Hitleriu prie Brandenburgo vartų pastatyt!

O man jau buvo nejauku. Kad pakliūtume prie sienos, turėjome atstovėti nedidelę eilę, kur saugoti iš mūsų paėmė mobiliuosius telefonus ir fotoaparatą – po šešiasdešimt rublių už kiekvieną. Už labai tarybinio apsmurgusio langelio, be saugojamų telefonų, įvairiais politinės komercijos pavidalais kabojo Josifas Visarionovičius – pakabučių raktams, medalių, nedidukių statulėlių ir kitokiomis formomis. Su kaina, žinoma.

Pajudėjome Kremliaus sienos link, kur mūsų laukė metalo detektoriaus patikra.

– Asmenukės nebus, š…niai atėmė telefonus, – šyptelėjo Nojus.

Ėjom palei sieną ir aš pasakojau, ką blogo žmonijos istorijoje nuveikė į tą plytų raudonį ir greta jo įmūryti piliečiai. Kas kelios dešimtys metrų po kelias stovėjo iš milicininkų policininkais perkrikštytos žmogystos labai pavargusiais veidais ir baisiom uniformom. Priėjome laiptus, kuriais leidžiamasi į mauzoliejų.

– Tu eik, Nojau, o aš lauksiu tavęs jau kitam gale, prie Spaso vartų, – pasakiau ir ėmiau žingsniuoti atgal, tolyn nuo mauzoliejaus.

– Kur? – pasigirdo šiurkštus balsas. Aš ėjau toliau, nes nesupratau, kad tas klausimas buvo skirtas man.

– Kur? – trys uniformuoti pavargę žmonės užstojo man kelią.

– Link išėjimo, – pasakiau rodydamas ton pusėn, pro kurią įėjom.

– Ten negalima! Tai – įėjimas, čia vienos krypties eismas.

– Kaip vienos krypties?

– O štai taip – išėjimas tik per mauzoliejų. Supratote?

Kur nesuprasi… Pro išniekintą laiko ir jau kelių valdžių proletariato vado lėlę praėjau, stengdamasis į ją nežiūreti, pakilau į viršų. Nojus stovėjo ir apžiūrinėjo patį pirmą iš mauzoliejaus išėjus esantį kapą. Jis vienintelis skendėjo gėlėse, buvo apkrautas vainikais. Tai buvo raktų pakabučio personažo kapas. Ant vainikų buvo užrašyta begalė padėkų nuo įvairių organizacijų. Tylėdami išėjome ir atsidūrėme jau beveik Raudonosios aikštės vidury. Liejosi Čaikovskio muzika ir ant dirbtinio čiuožyklos ledo sukosi poros. Tylėdami nuėjome pasiimti fotoaparato ir telefonų, supratę, kad iš esmės sumokėjome ne už jų „saugojimą“, o už proletariato lėlės techninę priežiūrą.

Vėl ėjome link metro pro Prisikėlimo vartus. Situacija buvo kiek pasikeitusi. Prie Josifo Visarionovičiaus plačiai šypsodamiesi stovėjo turistai iš kažkokios labai Tolimųjų Rytų šalies ir labai ryškiai už pinigus su juo fotografavosi.

– Tėveli, – pasakė Nojus jau prie įėjimo į metro. – Jie – serga. Ir man neatrodo, kad nori pasveikt. Juk jie tai daro tyčia.

„Jie mums meluoja, Sergejau!“ – prisiminiau jau senokai anapilin iškeliavusios Marijos Antonovnos žodžius. „Jie mums meluoja, mums meluoja, mums meluoja!“ – bildėjo metro traukinys. Ir vis nepaliko jausmas, kad esi šalyje, iš kurios norisi kuo greičiau išvažiuoti.

 

Maskva–Briuselis, 2014 kovas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.