SERGEJUS KANOVIČIUS

Šokis su kardais Pylimo 38

Ça va. Monsieur Sergey, comment allait-vous aujourd’hui? – paslaugiai klausia Muratas, kabindamas mano paltą į kirpyklos spintą.

Kaskart, kai patogiai įsitaisau jo odinėje kėdėje, žiūriu į veidrodį ir matau ne save, ne atsikėlusį į Briuselį iš Maroko Muratą, kuris kerpa mane pastaruosius šešiolika metų. Aš matau juos, tiesiogine prasme žirklėmis ir skustuvais, šukomis ir šepečiais kūrusius mano gimtojo Vilniaus vilniečių įvaizdį…

 

Senelis jau trejus metus beveik neišeidavo iš namų, tik nulipdavo, lydimas žmonos, pasėdėti ant suoliuko prie įėjimo į namą Čarno gatvėje. Kai mirė paskutinis greta gyvenantis jo nuolatinis pašnekovas jidiš kalba, raišas siuvėjas Josifas, kuris atkulniuodavo, pasiramsčiuodamas ramentu, kad pasidalytų su seneliu karščiausiomis miesto žydų naujienomis, kurios prasidėdavo ir baigdavosi beveik taip pat – išvažiavo, išvažiuoja, numirė. Juodu padūsaudavo, kad greitai nebebus su kuo kalbėtis, prisimindavo, kokį kostiumą iš kokios medžiagos siuvo prieš dešimtį metų, ir atsisveikindavo iki kito karto. Kai Josifas mirė, senelis užsidarė namuose su visam. Kartą per mėnesį atveždavau jam kirpėją.

– Seneli, Saša išvažiavo. Ką darysim?

– Skambink Zaksui.

– Bet Zaksas irgi išvažiavo…

Išvažiavo ir Berštanskis iš Kupiškio, kirpęs Totorių gatvėje, išvyko ir broliai Miša ir Josifas Abramovičiai iš Jonavos, triūsę Pylimo gatvėje.

– Tai nė vieno nėra? – tyliai paklausė senelis Saliamonas.

– Nė vieno…

– O pas ką kerpiesi tu ir Hirškė?

– Pas Bogdaną, seneli, pas Bogdusiuką, Berštanskio mokinį, Totorių gatvėje.

– Pasilenk.

Senelis ilgai kataraktos išvargintomis akimis apžiūrinėjo ant mano pečių pūpsantį neseniai Bogdusiuko atliktą darbą.

– O jidiš jis moka?

– Moka, seneli, kur nemokės. Už mane tikrai geriau, – pasakiau ir vėl pasigailėjau, kad netęsiau savanoriškų mano protėvių kalbos – mame loshn mokslų, kuriuos, būdamas trylikos, per bar micvą pradėjau, bet vaikystės pagundos buvo stipresnės…

– Gerai, – atsiduso, – vežk lenką, nenoriu mirt nesikirpęs.

Pavymui dar išgirdau jį murmant ir besiskundžiant Viešpačiui, kad tai jau nebe gyvenimas, o pasaulio pabaiga – nebėra su kuo žydiškai pašnekėt: sūnus kovoja už Lietuvos nepriklausomybę Maskvoje, daktaras Zbarskis, užuot gydęs, skraido į svečius Pažadėtojon, laikrodininkas Ziskis, užuot žiūrėjęs pro akutę į sustojusių laikrodžių smagračius prie Kalvarijų turgaus, taiso laikrodžius kažkur Tel Avivo centre, dabar, be retkarčiais iš Maskvos suvažiavimų grįžtančio sūnaus ir amžinai nepatenkintos antrosios žmonos Doros, mame loshn teks kalbėt su lenku…

Matka boska, pan Kanowicz, Šalom!

Aš net krūptelėjau. Tą balsą ir tą nepakartojamą Vilnijos žydo kalbą, kurioje greta lenkiškų, lietuviškų ir jidiš žodžių vis įsiterpdavo koks rusiškas, galėjau atpažint išsyk – Saša iš Lenino prospekto prie Vilniaus kino teatro kirpo mane ilgus septynerius metus iki išvažiavimo. Jis buvo paskutinis Vilniaus žydas kirpėjas, amato išmokęs dar prieš karą Jonavoje.

Karštoje Izraelio saulėje jo plikė blizgėjo dar labiau negu Lenino prospekto kirpyklos veidrodyje.

Kedy pan przyjechal do Izrailiu – kak Jūs tutaj okazalisia?

– Oi, Saša, ilgai pasakot, kaip gyvenimas?

Wszystko beseder, ale mam jedna problema.

Jaka?

– Čia nėr lydekų.

Saša buvo užkietėjęs žvejys. Kaskart, kai kirpdavo, jis, apsimesdamas, kad pasakoja man, pasakojo visai kirpyklai – sėdintiems eilėje, besikerpantiems – apie didžiausią praėjusio savaitgalio laimikį. Nebūdavo atvejo, kad kokiame nors dėl paslapties pavadinimo neturinčiame ežere prie Vilniaus jis nebūtų sužvejojęs laimikio, kurio dydis atitiko burnoje tirpstančio gefilte fish reikalavimus – taip ir sakydavo: „A ten ta buvo dobra do gefilte fish.“

– Taip, Saša, deja, – visko čia yra, bet lydekų – nė kvapo, – pritariau jam.

Ja vas na svadbu vašu kirpau, pan pamienta?

Žinoma, Saša. Kaip gali užmiršti savo vestuves. Kaip gali užmiršti kirpėją, kuris šoka aplink tave kirpėjo kadrilį. Kaip ir tą saulėtą 1984 metų rugsėjo rytą, kai pirmą kartą sutikau, kad mano plaukus jis išteptų kažkokiu stebuklingu iš užsienių kažkieno atvežtu tepalu. „Krzysia, ne, ty zobacz, – čerkšt, čerkšt, – ty zobacz jaka główka… jak jaja. S takiej gluvkoj i mojei pracej ja muszę być w Paryżu, a ne tutaj, – čerkšt, čerkšt. – Jūs gi rozumie po polsku, pan Kanowicz?“ Aš rozumiem, Saša, aš tik noriu, kad greičiau baigtųsi šitas užsitęsęs šokis aplink mane, man gėda to tepalo. Aš noriu greičiau į savo vestuves. Aš noriu greičiau peržengt tą slenkstį, kuris amžiams atskirs mane nuo palaidūno vėjavaikio, aš skubu gyventi, Saša, kirpk mane greičiau. „Prosze pana – to šedevras, ne strižka!“ – negalėjo atsigėrėti savo darbu.

Šaligatviu zujo žmonės, ir po karšta Izraelio saule stovintys du personažai iš amžiams nebūtin nugrimzdusios praeities nebeturėjo vienas kitam nieko pasakyti – kartais ilgų metų prisiminimai sutelpa į vieną žodį, vieną žvilgsnį, į minties blyksnį, nes mintis greitesnė nei gyvenimas – šauna it kulka ir nulekia ten, kur karaliauja būtasis kartinis laikas.

Lehitraot, Sasha! – atsisveikinau hebrajiškai.

Ja teraz pracuję v Hadere, ulica Ha-atzmaut pięćdziesiąt, prosze odwiedź! – plačiai nusišypsojo Saša.

Toda, toda, būtinai užeisiu… – padėkojau ir aš, sumaišęs hebrajų su lietuvių. O pats supratau, kad jei užeisiu, tai nebent į Lenino arba Totorių, arba Pylimo, kad galėčiau bent akies krašteliu pažiūrėt pro vitriną ir vėl pamatyti juos…

 

Pas Muratą visada įjungtas radijas. Kiek beateičiau.

Ça va, Monsieur Sergey?

Ça va, Murat, e toi?

Bien, bien, merci. Comme habittude?

Oui, Murat, comme habittude – cour.

Čerkšt, čerkšt čeksi Murato žirklės. O aš žiūriu į veidrodį, klausausi besiliejančio saldaus UB40, ir man jau atrodo, kad ką tik įsėdau Antakalnio stotelėje į apytuštį šeštadienio antruką, neprivažiavęs sinagogos išlipsiu prie „Lietuvos“, paėjėsiu iki „Pionieriaus“, pereisiu per gatvę, nulipsiu į pusrūsį. Koridoriuje už pertvaros sėdės pani Katarzyna su pilku darbiniu chalatu, tokiu, kokiais apsivilkusias rodo verpėjas prie staklių „Tarybų Lietuvos“ kronikose. Ji yra kirpyklos rūbinės viršininkė. Pro ją su paltu į vidų niekas nepaklius, net giminės.

Dzień dobry, pani Katarzyna.

Dzień dobry, panie Kanowicz. Misza już czeka do pana.

Nedidelėje kirpykloje tebuvo trys kėdės, bet niekad nemačiau ten daugiau kaip dviejų meistrų. Broliai Miša ir Josifas Berštanskiai dirbo joje kaip ir daugelis žydų kirpėjų – beveik nuo vėlyvo pokario, nuo Stalino mirties, bemaž ketvirtą dešimtį. Miša buvo labai kalbus, visiška brolio priešingybė. Tarpusavyje jie beveik nešnekėdavo, bet kalbų ir muzikos ten niekad nestigo. Už jų nugarų prie sienos ant nedidelio staliuko buvo radijas-patefonas. Jiedu juo niekaip nepasidalydavo. Miša, būdamas melomanas, negalėjo pakęsti, kai brolis, nutaikęs akimirką, kai matydavo, kad Miša atlieka kažkokį svarbų judesį virš kliento galvos, prieidavo prie radijo ir Mišos klausomą klasikinę muziką pakeisdavo žinios arba kokia nors kvaila diskusijų laida. Sėdėdamas kėdėje, galėjai stebėti tą nebylų karą, kai čia vienas, čia kitas brolis vis vogčiomis prieidavo ir pakeisdavo stotį.

Говорит Москва. Московское вре…

Вы слушаете прямую трансляцию концерта из Дома Союзов, дирижёр народный артист СССР Силант…

Израильская военщина захватила…

В колхозе имени Ильича доярка Иванова надо…

Kartais, kai jiems abiem pabosdavo tylus mygtukų karas, galėdavai veidrodyje matyti, kaip jie beveik kaktomuša susidurdavo ties ta velnio armonikėle, stovėdavo, laikydami rankose kas ką – žirkles su šukomis ar aštrų skutimosi peilį, piktai įsistebeiliję vienas į kitą, bet, supratę, kad klientai veidrodžiuose viską mato, beveik simetriškai pasisukdavo ir grįždavo prie darbo, kol kam nors vėl nusišypsos laimė nusukti transliuojamą stotį. Kartais ir apsižodžiuodavo, jei kandų humorą laikytume apsižodžiavimu:

Men ken meinen, az du binst nit kein parikmacher, nor du melks ki*, – sakydavo Miša.

Men ken meinen, az du binst nit kein parikmacher, nor Čaikovski**, – atrėždavo jam Josifas.

Kad ir kiek kartų būčiau ėjęs pas Mišą, vis laukdavau nuolatinio skutimosi apeigos – su karščiausiais rankšluosčiais, daugybe putų ir, svarbiausia, amžinai besikartojančiu jo pasakojimu apie skutimosi peilio istoriją, kuri neabejotinai sureikšmindavo atliekamo ritualo vertę. Apsižvalgęs, kad niekas nematytų, jis atidarydavo vieną iš stalčių ir ištraukdavo savadarbį skustuvą. Ir kas kartą nuskambėdavo tas pats pasakojimas:

– Jūs žinote, kas tai yra?

– Skustuvas.

– Taip, bet tai – nepaprastas skustuvas. Tai mano senelio Icchako, tebūnie jam lengva žemelė, iš Pirmojo pasaulinio karo parsineštas trofėjus – vokiečių pėstininko šautuvo durtuvas. Senelis iš jo pasigamino skustuvą, juo nuskuto visą Kupiškį jis ir mano amžiną atilsį tėvas. O dabar aš juo skusiu jus. Aš juo skutu tik ypatingus klientus.

Buvo girdėti, kaip jo brolis Josifas kalbasi koridoriuje su pani Katarzyna. Muzika iš radijo liejosi netrukdoma. Grojo Aramo Chačaturiano „Šokį su kardais“.

– Jūs žinote, kokia čia muzika? – sąmoksliškai pakuždėjo Miša, pasilenkęs prie pat mano ausies ir atsargiai braukdamas ašmenimis per skruostą.

– Taip, žinoma. Tai Aramo Chačaturiano „Šokis su kardais“.

– Ne, – atsitiesė su vokiško durtuvo likučiais Miša, – klystate!

Aš akimirką suglumau.

– Tai šokis su skutimosi peiliais! – pergalingai laikydamas savo durtuvą-kalaviją-skutimosi peilį šypsodamasis pasakė Miša.

Akimirksnį aš žiūrėjau į jį – baltu chalatu, pražilusį, besišypsantį, pergalingai iškėlusį ranką, kurioje skustuvas tapo panašus į aukštai iškeltą kardą, kuriuo nuskuto pusę Lietuvos be lašelio kraujo, taip, kaip moka skusti tik Miša.

Ir tik Vilniuje iš radijo imtuvų kirpyklose skambėjo Aramo Chačaturiano šokis su skutimosi peiliais – pergalingas, iškilmingas, visiškai nenuspėjantis, kad nepraeis nė dešimt metų, ir Vilniuje nebeliks šokančių kirpėjų.

Ce fini, monsieur Sergey, – Muratas paslaugiai pažadino mano praeitin nugrimzdusią atmintį.

Merci, Murat, à la prochaine!

Aš būtinai ateisiu dar, Muratai, – gal tu ir nematai mane kirpdamas, bet aš matau. Aš dar visus juos matau ir girdžiu. Aš būtinai sugrįšiu pas juos. Jei tu, Muratai, žinotum, kad tavo veidrodis man kartais primena Raudų sieną. Vilniaus raudų…

* Galima pagalvot, kad tu ne kirpėjas, o melžėjas (jidiš).

** Galima pagalvot, kad tu ne kirpėjas, o Čaikovskis (jidiš).

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.