Davido Gilmouro koncertas Mildos gatvėje
Gal 1995 metais važiavau po tarptautinės parodos Amsterdame į Briuselį. Prie vairo sėdėjo kolega mano metų flamandas. Radijas grojo „Pink Floyd“ retrospektyvą ir aš kartkartėmis arba tyliai pritardavau, arba vis, išgirdęs pirmuosius akordus, sakydavau, kad čia tokio ir tokio tų ar anų metų albumo gabalas. Po kiek laiko mūsų vairuotojas Joostas neištvėrė:
– How come you know all that? You’ve been living under iron curtain at that time.
Teko aiškinti, kad iš už geležinės uždangos patekdavo vis kokių nors retenybių – giminės čia vieniems, čia kitiems atsiųsdavo „Wrangler“ ar „Levi’s“ džinsų, kuriuos dėvėdavom tol, kol ateidavo dar vienas siuntinukas ar kol brolis atiduodavo savus lopams, tirpios kavos ir, svarbiausia, plokštelių, šiandien vadinamų tiesiog vinilais.
Kol tėvai su kaimynais virtuvėje tyliai aptardavo kokią nors „Amerikos balso“ ar „Nemeckaja volna“ antisovietinę laidą, mes, jaunimas, ant patefono „Vega“ užsidėdavom gautus, išmainytus, apsikeistus vinilus.
Geležinė uždanga buvo gerokai kiaura – manau, kad kai kurios Vakarų muzikos naujienos aštuntojo dešimtmečio viduryje jei ir vėluodavo, tai nedaug – gal pusmetį. Turėjom viską – ir „Jethro Tull“, ir „Deep Purple“, ir Eltoną, ir „Pink Floyd“, ir dar devynias galybes kitko. Vinilas greitai rasdavo kelią būti perrašytas į magnetinę juostą ir, perfrazuojant Bulgakovą, sudeginti gautos informacijos valdžia jau neturėdavo jokių galimybių. O jei dar pasisekdavo turėti tokį muzikos mokytoją kaip Vaičiulionis Salomeikoje, kuris, sąžiningai leidęs nusirašyti kontrolinį apie niekam iš mūsų tada ne itin įdomią klasikinę muziką, klausdavo, ar kas turi kokią plokštelę, – tikėkite ar ne, bet Salomeikos muzikos klasėje, Levo Kazarinskio suprojektuotame flygelyje, Vakaruose esančių žydų ir dipukų giminaičiai traukdavo savo aukso fondą – kas ELO, kas 10cc. Vis vien kiek vėliau geltonlagaminėlis Norvydas Birulis paleisdavo trefną muziką mokyklos aktų salėje per tolydžio populiarėjančias diskotekas.
Artėjant prie Belgijos sienos, mašinos radijas pradėjo groti mano mėgstamiausią „Pink Floyd“ albumą – 1975 metais išleistą „Wish You Were Here“.
Neseniai Flandrijos miestelyje Tinene klausydamasis ant scenos grojančio septyniasdešimtmečio Davido Gilmouro prisiminiau ne tik tą pokalbį mašinoje. Mintyse dainavau su Gilmouru drauge „Wish You Were Here“ ir „Shine On You Crazy Diamond“, „Breathe“, „Comfortably Numb“ ir mintimis nusikėliau visai ne į kelionę iš Amsterdamo į Briuselį. Aš nukeliavau ten, kur tokios kelionės negalėjo nė prisisapnuoti. Į dabar jau tolimus 1983-iuosius. Į tylųjį rašytnamį Mildos gatvėje, į mano nediduką kambarį su patefonu „Vega“ ir, rodos, S10 kolonėlėmis. Kur atitrauktos užuolaidos, pilnėjanti nuo „Primos“ peleninė, magiškai melsva nakties tyla, sustingdžiusi už kalno dangų remiančias pušis. Ir jau antri metai su mumis gyvenančio mano bičiulio Virginijaus Gasiliūno godus „Primos“ papsėjimas – tik jis, tas papsėjimas, nutraukdavo tylą. Bet kiek gali tylėti? Na pusę pakelio „Primos“…
– Virgi, aš uždėsiu diską, klausom ir rašom, kas galvon šauna. Kiekvienas sau. O paskui vienas kitam paskaitysim.
Ir ten už lango, virš pušų, šešėliuose, Grįžulo Ratuose ir Paukščių Take imdavo tyliai naktyje skambėti:
Prieš dešimtį metų net ir Salomeikoj buvo sunku suvokti, apie ką visa tai. Bet 1983-iaisiais po universitetinio negailestingai teisingo dabar jau amžinatilsį Angelės Šurnaitės muštro žodžiai nebebuvo jokia paslaptis. Gal ir gerai, kad nežinojome tos dainos istorijos, žodžius taikėme sau ir pasauliui, kuriame gyvenome ar mėginome gyventi.
Pasibaigus dainai, girdėdavosi tik – pff, pfff. Virgis traukdavo sušlapusią tarp dantų „Primą“, o jo išleistas dūmas susiliedavo su tuo, kuris tvyrodavo aukštai danguje už lango, tarsi su juo susiliedavo.
Ir štai, jau seniausiai žinodamas visas istorijas apie Sydą Barrettą, apie „Pink Floyd“, dainavau apie tai, „how I wish you were here“, – apie nepasiekiamo siekiamybę, apie gyvenimo neteisybę, išskiriančią draugus, išskiriančią žvilgsnį su amžinomis Antakalnio pušimis.
„How I wish, how I wish you were here…“ Davidas Gilmouras net neįsivaizdavo, kokį koncertą centrinėje Tineno aikštėje jis surengė stovėdamas ant tos kalvos Mildos gatvėje, kaip virš scenos skleidžiamais dūmais, tarsi laiptais, norėjosi ne kilti, o leistis ten, kur Virgis papsėdavo „Primą“.
