Apie pokyčių baimę ir įsivaizduojamus draugus
Lyg Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES) dar būtų negana, spalis Senajame žemyne prasidėjo šįkart jau rimtais bruzdesiais Ispanijos šiaurės rytuose.
Pati naujausia Katalonijos istorija yra visiškas kognityvinių disonansų vakarėlis. Autonomijos siekiantis regionas įžūliai nepaiso Ispanijos Konstitucijos, kurią pats entuziastingai pasirašė ir kurios vienas iš principų (kaip ir daugumos šiuolaikinių konstitucijų) – teritorinis šalies nedalomumas. Taškas. Jokių diskusijų. Ta pati Konstitucija 1978 m. užtikrino regiono autonomiją ir pripažino garbingą katalonų kalbos statusą.
Kita vertus, Ispanijos valdančiojo aparato sprendimas pasitelkti sunkiąją artileriją taip pat nuskambėjo plačiai ir liūdnai. Taikiems europiečiams įbauginti net nebereikia žalių žmogeliukų pripildytų tankų ir šarvuočių, užtenka neempatiškų policininkų, apsiginklavusių guminėmis kulkomis bei bananais ir nevengiančių jų panaudoti prieš gana civilizuotai protestuojančią minią. Žinias skaitantieji turbūt net žagtelėjo: nors demokratijos apibrėžimas ir sklando kažkur abstraktumo padebesiuose, čia jau net kvailiui aišku, kad tam tikros ribos buvo peržengtos.
ES piliečiai įvykių tėkmę Ispanijoje gali labai aiškiai matyti per savo vertybinių lūžių prizmę, tačiau elitai privalo likti pragmatiški. Pavyzdžiui, Jeanas-Claude’as Junckeris, Europos Komisijos pirmininkas, griežtai pareiškė ne-no-rin-tis Katalonijos nepriklausomybės, nes ji gali sukelti domino efektą. Junckeriui rūpesčių dabar ir taip užtenka.
Eurobiurokratų vadeivos pavartota metafora čia labai tinkama, nes iš rimtos geopolitinės-egzistencinės-krizinės plotmės ji mus nukelia į žaidimą. O ko reikia žaidimams? Taisyklių, azarto ir vaizduotės. Tai, kad pastarasis elementas nuostabiai tinka tyrinėjant nacionalizmo apraiškas, 1983 m. pademonstravo Benedictas Andersonas rašydamas apie įsivaizduojamas bendruomenes to paties pavadinimo knygoje. Įsivaizduojamos bendruomenės argumento šerdis yra ta, kad net mažiausios tautos atstovai niekuomet nepažins didžiosios dalies savo tautiečių, tad vienybę reikia nuolatos palaikyti ir kurstyti žiniasklaida ir bendrais simboliais. Nacionalizmas yra nuolatos daromas ir perdaromas, tačiau su Andersonu persistengti nereikia: net jeigu žmonių pasaulis yra kuriamas ir palaikomas vaizduotės (visus šiuos procesus knygoje „Sapiens“ nuostabiai aprašė Yuvalis Noah Harari), tai nereiškia, kad šis pasaulis nėra tikras ir kartu nevertas tyrinėjimo.
Katalonijos tautiškumas prasidėjo nuo Barselonos, o XV a. regionas tapo Ispanijos dalimi, susituokus Aragono karaliui Ferdinandui ir Kastilijos karalienei Izabelei. Ilgus vienybės amžius sudrumstė XIX a. visoje Europoje vykę tautiniai bruzdėjimai – kol Garibaldi vienijo Italiją, o Bismarckas Vokietiją, katalonams Tautų pavasaris reiškė visai ką kita, ne vienybės, o būtent skirtingumo nuo ispanų idėjas: tuo metu pradėjo formuotis separatistiniai, autonominiai judėjimai, siekiai į viešąją erdvę grąžinti katalonų kalbą. Praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, Ispanijai tapus respublika, Katalonijai buvo suteikta išsvajotoji autonomija, bet vėl buvo užslopinta Franco diktatūros metais. Diktatūra buvo nutraukta prieš kelis dešimtmečius, regionas pasidžiaugė neilgu medaus mėnesiu su centrine valdžia ir… Katalonija vėl jaučiasi užslopinta, nesavarankiška, nelaisva.
Nepriklausomybės rėmėjai skundžiasi tuo, kad kiek-vienais metais sumoka per 17 milijardų eurų mokesčių Ispanijos vyriausybei: tokios sumos klampina regioną į skolas, neleidžia patenkinti savo poreikių (pavyzdžiui, plėsti socialinės apsaugos bazę). Autonomijos teikiamos laisvės miražas sparčiai blėsta: kaip nutinka daugumai nacionalinių-kultūrinių darinių, funkcionuojančių po didesnių supra-nacionalinių darinių skėčiu (kaip Katalonija po Ispanijos skėčiu, taip ir Lietuva po ES skėčiu), pastarieji nori, kad jų žodis būtų neginčijamas ir paskutinis. Katalonai akcentuoja, kad Ispanijos parlamentas ir teismai blokuoja autonomiško regiono parlamento priimtus įstatymus, ypač tuos, kurie liečia politinį ar finansinį savarankiškumą, kalbą ar kultūrą.
Be to, katalonai šiandien nėra vieni: škotai ir kurdai taip pat bruzda, planuoja referendumus ir viltingai žiūri į ateitį. Vienus emancipavo „Brexit“ balsavimo skirtys, kitus – vieninga kova prieš „Islamo valstybę“. Kai pagalvoji, čia visai kaip tūkstantmečio karta, kuri pirmenybę teikia savo emancipacijai, identitetui ir laisvei, o apie ekonominį ir kitokį saugumą galvoja mažai (nors Katalonija ir didžiuojasi pati būdama Ispanijos ekonomikos varikliu). Junckerio taip bijomo domino efekto atveju galėtume stebėti siurrealų žiedinio istorijos judėjimo procesą: pradėdami nuo gentinės, agrarinės santvarkos, pajudėjome iki miestų-valstybių, paskirų žemių vienijimosi ir imperijų, galiausiai – iki šiuolaikinių tautinių valstybių. Ar dabar tikrai verta judėti atgal, link mažesnių kultūrinių-teritorinių darinių? Galiausiai, kas identitetą paverčia tautiškumu, o pastarąjį – valstybingumu? Kiek apskritai tokias sąvokas galima primetinėti kitiems?
Grįžtant prie judėjimo link mažesnių valstybinių-teritorinių darinių, kyla klausimas, ar tai jau tikrai taip blogai. Štai Maltoje šį birželį vykusiuose rinkimuose dalyvavo 92 proc. šalies gyventojų. Ir tai yra tik vieno procento nuosmukis, palyginti su 2013 m. rinkimais. Kas maltiečius be jokios prievartos nuveja link balsadėžių? Nė kiek neprimetant priežastingumo, galima pasvarstyti, kad štai mažesnėje gyventojų skaičiumi demokratijoje kiekvieno piliečio balsas yra svaresnis. Nuoseklu, kad tai ugdo didesnį atsakomybės jausmą. Gal ir yra racijos tose mažose demokratijose?
Tik kad šiais perteklinio ir taikaus gyvenimo Vakaruose laikais niekas nenori didesnių pokyčių, nes tai tiesiog nepatogu: politinių neramumų laikais mažėja investuotojų ir smunka BVP, o kur dar visas biurokratinis vargas iš naujo teikiant paraiškas ES struktūroms. Tai gal tie jūsų įsivaizduojami draugai tegu lieka įsivaizduojami.
