Išgyventi rinkimus: lietuvės JAV dienoraščio fragmentai

 

Rinkimų nakčiai virtus rinkimų savaite, amerikiečiai nugrimzdo į transą. Vienos šalies demokratinis procesas šįsyk prikaustė ir viso pasaulio dėmesį: jam pasiekus karčiai saldžią atomazgą, vieni publicistai skuba laidoti dešinįjį populizmą, o kiti primena, kad trampizmas niekur nedingo. Visiems jiems skaudu dėl demokratijos.

Esu lietuvė JAV, ne JAV lietuvė, skaičiuojanti ketvirtus nuolatinio gyvenimo šioje šalyje metus. Šiame tekste – perdėtai asmeniškai išgyventų rinkimų fragmentai, padriki kaip ir visas šis laikotarpis.

 

I

 

Lapkričio 3-ioji. Dirbti baigiau vėlyvą popietę, pasidariau „Tequila sunrise“ kokteilį ir įsitaisiau ant sofos stebėti rinkimų. Keletą pastarųjų mėnesių tobulintas psichologinis nusiteikimas dviem rinkimų reiškiniams – raudonajam miražui (suskaičiuojami respublikonų, kurių daugelis balsavo gyvai, biuleteniai) ir mėlynajai bangai (atitinkamai suskaičiuojami demokratų, kurių daugelis balsavo paštu, biuleteniai) – pirmajam pasirodžius nepadėjo. Galvoju apie apolitišką bičiulį Alberto, kuris šįsyk balsavo, jo žodžiais tariant, „dėl tokių žmonių kaip aš“, užsieniečių, bandančių prasimušti šioje visuomenėje. Sumaigau piktas žinutes keliems rinkimus stebintiems draugams, nes kolektyve piktintis visada smagiau negu vienai. Nueinu miegoti ketvirtą ryto, išsigandusi raudonojo miražo, bet prieš tai tvarkingai nusipraususi veidą ir išsivaliusi dantis.

 

II

 

Mąstau apie Lietuvą. Nors ir pasitaiko kartais šposų toje mūsų daugiapartinėje demokratijoje, šiaip jau lietuviški rinkimai man niekada per daug streso nekėlė. Vienos partijos, prie kurios būčiau prisirišusi, neturiu – balsuoju, kaip atrodo geriau, ir visuomet be streso, tuo labiau kad registruotis ir balsuoti užsienyje yra labai patogu. Pagalvojau, kaip tas ramus LR Seimo rinkimų biuletenių užpildymas ir įmetimas į pašto dėžutę kontrastuoja su nerimu, kurį patiriu dėl šalies, kurioje net balsavimo teisės neturiu. Lietuvoje neseniai keli entuziastai ant Gedimino bokšto iškėlė ryškiai šviečiančias raides „Trump“. Pamenu, kad apie tai sužinojus pirmas į galvą atėjęs klausimas buvo ne „kodėl?“, o „iš kokių pinigų?“

 

III

 

Galvoju ir apie intensyvią dviejų savaičių kelionę automobiliu po vadinamąsias raudonas, tradiciškai konservatyvias valstijas, į kurią 2019 m. vasarą leidomės su Šaru: Pietų Dakota, Vajomingas, Montana, Šiaurės Dakota. Naudodamiesi „Airbnb“ nakvojome keisčiausiuose būstuose: prie pensijos prisidurti sugalvojusių senelių namuose, nuotaikingos per penkis darbus besisukančios vienišos motinos būste, atokioje fermoje tarp naftos gręžinių, pas nenatūraliai tvarkingus mormonus, prabangiuose pastoriaus šeimos namuose… Per šias dvi savaites apie Ameriką, jos politinę geografiją ir tą garsųjį susiskaidymą arba poliarizaciją išmokau daugiau negu per visus čia praleistus metus. Pastoriaus žmonai vaišinant mane kava, leidomės į malonų, bet atsargų pokalbį. Jai rūpėjo, kaip atsiradome šioje šalyje, ką su vyru planuojame veikti pabaigę doktorantūrą. Žadame likti gyventi JAV ar ne? Pasakojau jai, kad nors ir norėčiau gyvenimą toliau kurti čia, darbo vizų politika šiuo metu darosi sudėtinga, bet aš, šitokia pavyzdinga, šią politiką gerbianti – įstatymai yra įstatymai. Visa tai dėsčiau, tartum dėl kažko teisinčiausi. Klausydamasi manęs pašnekovė maloniai šypsojosi ir kelis kartus pritariamai linktelėjo.

 

IV

 

Lapkričio 5-oji. Oficialus prezidento rinkimų laimėtojas paskelbtas dar nėra, tačiau jau kaip ir aišku, kad jis yra Joe Bidenas. Įsijungiu „Zoom“ – šiandien su studentais turime kalbėtis apie Rytų Azijos šalių politinės ekonomijos modelius, tačiau didelio susidomėjimo nesitikiu. Nesuklystu: studentams atrodant ypač nereprezentatyviai, pasiteirauju, kaip jie jaučiasi, – vyraujančios būsenos yra nerimas ir išsekimas, šiek tiek liūdesio, šiek tiek džiaugsmo. Vietoj politinės ekonomijos užvedame neformalią diskusiją apie Japonijos demografines problemas. Seminaruose puoselėju nepartinę atmosferą – studentai žino, kad nuomonės man ne tokios įdomios kaip argumentai ir faktai. Bet šįsyk įkišu savo trigrašį apie tariamo rinkimų klastojimo absurdą, apie kurį girdime iš „alternatyvių faktų“ karalyste tapusios prezidento „Twitter“ paskyros ir kitų Respublikonų partijos figūrų. Nes čia juk ne partinis, o paprasčiausios pagarbos demokratijai reikalas.

 

V

 

Lapkričio 7-oji. Joe Bidenas paskelbiamas oficialiu rinkimų nugalėtoju ir aš jaučiu, kaip įtampa visa kur atsitraukia. Šalies miestai ūžia, sostinėje šampano parduota daugiau negu per Naujuosius metus, tačiau į miesto centrą nesiveržiu, nes virusas juk niekur nedingo. Su Šaru išeiname pasivaikščioti – šventiškai, nes mūsų rajone vyrauja demokratų rinkėjai. Lauke kaip tyčia apie 20 laipsnių šilumos, anomalija Minesotos valstijoje lapkričio mėnesį, bet kam tai rūpi – praeiviai vienas kitam šypsosi ir mojuoja it lengvai nuprotėję, o kažkas kieme išsidėlioja šampano taures. Vakare klausomės naujai išrinkto prezidento ir viceprezidentės kalbų ir suprantame, kad jų objektyviai vertinti negalime, nes ketverius metus Amerikos politikoje vyravo siurrealus politinis diskursas.

 

VI

 

Atslūgus pradiniam džiaugsmui į galvą kaip niekad ryškiai smogia vienas labai paprastas dalykas: šioje šalyje yra virš 70 milijonų rinkėjų, kurie jaučiasi pakeliui su nedemokratine Donaldo Trumpo politika. O kur dar šio fenomeno gerbėjai visame pasaulyje. Šis kontingentas šaukia, kad sistema jų nesupranta, o kiti nesupranta, apie kokią jie sistemą kalba. Ar kartais šis ir kiti abstraktūs žodžiai nėra vartojami konkretumo ir argumentų stokai užmaskuoti? Nematomiems priešams kurti? Beje, norinčiųjų gilintis į šio elektorato mąstymo prielaidas netrūksta, tik tą daryti gali būti pasiutusiai sunku psichologiškai: prieš porą metų JAV mokslininkai nustatė, kad D. Trumpo rinkėjų varomoji jėga yra rasizmas, seksizmas ir baimė prarasti savo dominuojantį statusą.

Tačiau didžiausia bėda net ne tai, o didelės visuomenės dalies rodomas nepasitikėjimas mokslu, institucijomis, ilgametį įdirbį įvairiose srityse turinčiais ekspertais ir kitais svertais, ilgą laiką buvusiais mūsų žinojimo ir informuotos diskusijos pagrindu. Su „alternatyviais faktais“ juk nepasiginčysi, nes jie racionalizuoja viską, kuo norima tikėti, ir tarnauja kulto logikai. Tartum toks dalykas kaip Apšvietos amžius būtų ištrintas iš žmonijos istorijos puslapių.