Ar reikia kalbėti apie dviejų greičių Lietuvą?
Apie du greičius kalbėti imama, kai besirandanti trintis ir nesusišnekėjimas trukdo normaliai funkcionuoti, tačiau skyrybos tebėra pernelyg drastiška alternatyva. Kartu su potrauminiu „Brexit“ sindromu į viešąją erdvę grįžta kalbos apie skirtingų greičių, t. y. nevienodų integracijos tempų, Europą, na, o kalbos apie perskyrą tarp dviejų Lietuvų vietos žiniasklaidoje šmėkščioja jau kuris laikas.
Apie dvi Lietuvas ir socialinę mirtį praeitų metų lapkričio mėnesį „Šiaurės Atėnuose“ rašė ir Kasparas Pocius – atleiskit, bet mano vaizduotė skaitant panašius komentarus pasileidžia šuoliais piešti šaržų, daugeliu atvejų nelabai pelnytų, tačiau žmogaus smegenys juk linkusios tirštinti spalvas.
Viename iš tų vaizdinių matau Vilniaus riterius, pagaliau pasiryžusius išlįsti iš savo saugaus ir progresyvaus senamiesčio burbulo. Susiruošę po roadtripą, jie tyrinėja tą „antrąją“ Lietuvą, aikčioja ir po truputį atranda atsakymus į tokius amžinus klausimus kaip: „Kodėl ne visi žmonės balsuoja už socialiai nejautrias centro ir dešiniąsias partijas?“ arba „Kodėl ne visi džiaugiasi sparčiai kylančiais atlyginimais?“
Vilniaus apskritis sugeneruoja apie 40 proc. šalies BVP, ir kad nebūtų prarasta ES parama, Lietuva pernai buvo oficialiai padalinta į Vilniaus regioną ir visą likusį kraštą. Toks sprendimas atrodo labai nuoseklus apsilankius sostinėje po ilgesnio nebuvimo Lietuvoje: miestas, kuris anksčiau dar buvo gana organiškas, toks jau tikrai nebėra, o automobilių ir žmonių skaičius tampa išties nepatogus. Tiesa, kaip portale „15min“ pažymi „Swedbank“ ekonomistė Laura Galdikienė, socialinė nelygybė ima ryškėti ir vilniečių sluoksniuose: atlyginimai kyla toli gražu ne visiems, o prie rinkos kaprizų greičiausiai prisitaikančios būsto nuomos kainos taip pat įspūdingai išsipūtė. Nemenka dalis vilniečių yra priversti keltis į toliau nuo miesto esančias gyvenvietes, o norintys paimti paskolą pirmajam būstui įsigyti svarsto apie kraustymąsi į Kauną, kur tokia avantiūra yra gerokai įperkamesnė.
Viena vertus, gerai, kad pati rinka ima skirstyti žmogiškuosius išteklius po regionus, kita vertus, Vilnių anksčiau ar vėliau pasieks visiems didmiesčiams daugiau ar mažiau būdingos problemos. Pavyzdžiui, beprotiškos būsto nuomos kainos Londone po truputį keičia ir socialinį miesto veidą: britų sostinę srautais palieka dailininkai, muzikantai ir kiti meno pasaulio atstovai, nebeįperkantys nei gyvenamojo būsto, nei kūrybai skirtų erdvių. Gyvenimas mieste tampa patogus ar priimtinas tik dviem grupėms – nuo darbo priklausomiems Sičio finansininkams (maždaug kas trečias jų su persidirbimu kovoja vartodamas kokainą) ir tuntams po kelis kambariuose telpančių Rytų Europos imigrantų. Pavyzdys šaržinis, bet mintis paprasta: neorganiškai besiplečiantis miestas pats atsikrato tam tikrų visuomenės grupių, kurios gali būti labai svarbios miesto pulsui ir gyvybingumui.
Taigi, sparčiai judame progresyvaus didmiesčio link, kaip ir norėjome. Tik kad vieno miesto valstybės, tokios kaip Latvija, yra pasiutusiai liūdnas reikalas. Iš Londono bėgantys britai bent jau turi alternatyvų ir gali keliauti į kitus klestinčius salos miestus, o visa likusi Lietuva, ekonomistų žodžiais tariant, panašėja į didelį pensioną. Dar liūdniau pasidaro, kai tokios idėjos, kaip iškelti dvi ministerijas į Kauną ar remti būstą už sostinės ribų norinčias įsigyti jaunas šeimas, būna taip aršiai sutinkamos.
Šiaip ar taip, dabar atrodytų, kad tos dvi Lietuvos tikrai egzistuoja ir tokias jas labiausiai sudėliojo karalienė ekonomika. Tą pripažįsta ir ES, kuri tradiciškai skiria labai daug paramos už sostinės glūdintiems regionams, bet kaip ta parama panaudojama, jau kitas klausimas. Čia kaip ir išeitų toks ekonominis determinizmas, kuris šiaip jau laikomas ganėtinai primityvia teorija ir kurio mes kratomės kaip ir bet kokios kitos raudonesnės filosofinės minties.
O kitais požiūriais, socialiniu ir kultūriniu, tą dviejų Lietuvų naratyvą mes patys gražiai sau piname rašydami žiniasklaidos komentarus, būdami visokio plauko ekspertais socialiniuose tinkluose, postringaudami apie tai barų ir „Coffee Inn“ diskusijose. Gražiausiai visą šio naratyvo absurdiškumą atskleidė praėję Seimo rinkimai, kai kiek kitokios, bet demokratiniu būdu išrinktos partijos atėjimą į valdžią nulydėjo interneto išprotėjimas ir visokio plauko ekspertų angažavimasis gimtąjį kraštą paskelbiant Naisių Lietuva arba Farmlendu. Dejuojant ir klykaujant vienam per kitą, kad šitie kaimiečiai, o ne progresyvūs jauni veidai dabar atstovaus visai Lietuvai ir jos elitui. Dar studijuojant vienoje „elitą“ neva ugdančioje universitetinėje institucijoje mane pačią nupurtydavo vos išgirdus šį žodį viešų renginių metu. Savo Almai Mater jaučiu visą deramą meilę ir pagarbą, nepaisant to, niekada nenorėjau būti šito visų šventųjų klubo nare, nes: a) mažame kaime būti elitu – anoks čia nuopelnas; b) pernelyg jau staigiai visi ėmė įsivaizduoti, kad jų su žagre niekas nebesieja.
Teigti, kad yra dviejų greičių Lietuva, patogu praktiniais sumetimais. Rodikliai tikri ir skaudūs: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Lietuva užima aštuntą vietą pasaulyje pagal pajamų nelygybę žymintį Gini koeficientą. O dar kas penktas žmogus šalyje patiria skurdą, ir jį patiria vis jaunesni žmonės. Štai tokia dažnai su pasididžiavimu minimo spartaus ekonomikos atsigavimo ir augimo pokriziniais metais kaina.
Kita vertus, toks diskursas kaip reikiant priešina visuomenę. Neryškus klasinis susiskirstymas ilgą laiką buvo vienas didžiausių mūsų šalies pliusų, o ką daro visas burbuliavimas apie mus ir juos, Vilniaus regioną ir likusią Lietuvą, fermerius ir miesto elitą? Priverčia vienus pasijusti geriau, o kitus blogiau? Primena apie blogus primesto fasadinio egalitarizmo laikus?
Ne, toks požiūris paprasčiausiai neugdo ir taip menkos lietuvių empatijos. O kai šios trūksta ir kai visuomenės grupės, klasės – ar kaip ten bepavadinsi – yra susitelkusios į savo skirtumus, o ne į bendrą Lietuvos projektą, status quo ima klibėti, į valdžią ateina fermeriai – juos peikiame, o dėl jų kylančių reitingų kaltiname populizmą. Pačiu radikaliausiu JAV atveju turime politinę katastrofą Trumpo pavidalu. Tai mums dar pasisekė, bet pasimokyti yra iš ko.
