MIKALOJUS VILUTIS

Sauka

Žmogus, kuris neturi žarnų ir kraujo, sako:

– Negražūs Saukos paveikslai. Žarnos, kraujas. Šlykštu, bjauru, vemti verčia. Kodėl aš turiu į visa tai žiūrėti?!

– Žmogau, tu žiūri į veidrodį.

 

 

Šarūnas Sauka. Lietus. 1994. Detalė

Šarūnas Sauka. Lietus. 1994. Detalė

1998 metais mačiau Saukos parodą ŠMC. Daug naktų iš pavydo negalėjau užmigti. Iki tol buvau savim patenkintas ir laimingas. Atėmė Sauka laimę iš manęs. Sotų, kūno temperatūros gyvenimą mano sugriovė.

Todėl dabar man labai patinka, kai žmonės jį kritikuoja ir bjaurisi jo paveikslais, o tai reiškia ir juo pačiu, nes jis ir yra jo paveikslai. Tik aš negaliu bjaurėtis nei jo paveikslais, nei juo. Me-luočiau sau.

 

 

Menas. Metafizinė energija, esanti menininke, kuria jis įkrauna savo kūrinį, ir kūrinys ją skleidžia matančiam ir girdinčiam.

Saukos paveikslai – smūginė dozė energijos. Galingas menininkas. Tylintis, visą save išrėkiantis nutapytais pragarais. „Pragarą“ jis nutapė įlindęs į save. Taip galvoju. Save išskrodė. Išvertė save kaip maišą ir iškratė viską, kas ten tuo metu buvo. Gėrėkitės.

Gėriuosi. Meilę regiu jo paveiksluose. Mylėk savo artimą kaip save patį. Save žmogus myli labiausiai. Begalinę meilę sau pačiam Dievas žmogui davė. Į žmogų, kaip sėklą į derlingą žemę, ją pasodino ir iš jos visi džiaugsmai ir liūdesiai. Meilė sau. Kitokios ir nebūna. Širdžiai neįsakysi. Visos kitos meilės tik šešėlio šešėliai.

„Aš ne save myliu, bet kitus. Aš gyvenu tam, kad duočiau, bet ne tam, kad imčiau. Pats būdamas alkanas, aš atiduodu paskutinį kąsnį savo artimui, kad jis pasisotintų. Iš meilės jam. Štai koks aš esu. Aš vertas dangaus karalystės. Aš. O tas, kuris mano dėka pasisotino paskutiniu alkano kąsniu, nusikalto ir todėl degs amžinose pragaro liepsnose.“ Tai kokia gi čia meilė jam, savo artimui, leiskite paklausti. Jokia, leiskite atsakyti. Tai meilė ne jam, savo artimui, bet sau, tik paslėpta, sau pameluota. Ir tuo jinai neskani. Viską, ką daro, žmogus daro tik tam, kad jam pačiam būtų gera dabar arba vėliau. Superego nebūna. Tik sutapimai. Sprendžiu pagal save. Gal ir būna superego, bet turbūt labai retai, todėl man neteko su juo susidurti. Šį rašinėlį aš rašau ne tam, kad apie Sauką parašyčiau, bet tam, kad žmonija suprastų, koks aš protingas išmintingas, ir man paplotų. Taip aš kalbu pačiam sau atvirumo valandėlę.

 

 

Meilė sau būna dviejų rūšių. Gėrėjimasis savim, visiškas savim pasitenkinimas ir žiūrėjimas į kitus žmones iš erelio skrydžio. Šia nuostabia dovana, teikiančia laimę, apdovanoti kvailiai. O kitiems meilė sau, kaip ir protas, yra bausmė. Todėl jie mielai dalinasi ja su kitais. Egonautika. Plaukiojimas po save. Saukai yra kur paplaukioti. Lindimas į save iki pat dugno ir pamatymas savęs mažyčio ir menko, niekuo ne geresnio už kitus. Sauka lygus tarp lygių. Jis kartu su žmonėmis, kuriuos vaizduoja savo paveiksluose. „Juk ir aš toks, ir aš kartu, ir niekuo aš nuo jų nesiskiriu, toks pat juokingas, menkas kaip ir jie. Ne Homo sapiens aš, bet homo valgantis. Štai pažvelkit. Aš pilnas įvairių daržovių.“ Ecce Sauka. Jis nesmerkia, nesibjauri, jis mato save, mato kitus ir kitiems visa tai rodo. Jo paveikslai – meilė sau, meilė žmonėms, meilė pasauliui ir meilė Dievui, tokį Sauką, tokius žmones ir tokį pasaulį sukūrusiam. Tokia ir turi būti tikroji meilė Dievui. Tobulinti Dievo kūrinius – tai tobulinti Dievą. Aš tobulesnis už Dievą ir patobulinsiu Jo sukurtą pasaulį. Sauka taip negalvoja. Jis gėrisi viskuo, ką Dievas sukūrė.

Lyginčiau jį su Rabelais. Didelė ironija ir didelė meilė žmonėms.

 

 

Prasmingą žmogaus evoliuciją įžvelgiu Saukos paveiks-luose. Laisvos žmogaus valios nulemtą. Sukūrė Dievas žmogų, panašų į save, bet nepanoro žmogus toks būti. Jis panoro būti panašus ne į Dievą, bet į gyvulėlį. Tai teisinga. Tik tai, kas gyvuliška, teikia žmogui laimę. Jeigu netikite manimi, tai Nietzsche patikėkit. Tik žmogui yra būdingi dalykai, paverčiantys patį žmogų kalėjimu sau pačiam. Moralė sugalvota impotentų, nesugebančių džiaugtis gyvenimu, tam, kad uždusintų žmogui Dievo duotą prigimtį. Sąžinė – žiaurumas sau. Mazochizmas, po kuriuo slypi mėgavimasis savo kentėjimais ir liguista savimeilė. Gerai. Būk, koks esi. Kankink save. Kaip nori, taip gyvenk. Betgi ne. Aš esu toks ir jūs privalot būti tokie. Aš lavonas ir jūs privalot būti lavonais. Gyvulėliai taip nesielgia. Kitokį jie suėda, bet nekankina. „Aš kaip gyvulėlis, negalvoju, kad aš tobulas ir visi kiti privalo būti tokie pat tobuli kaip ir aš.“ Štai ką man kalba Saukos paveikslai. Tokios mintys atsiranda mano galvoj, kai į juos žiūriu. Esu regintis reginį. Saukos paveikslai man yra išgyvenimai, kuriuos išgyvenu žiūrėdamas į juos. Nesakau – tai yra. Sakau – tai išgyvenu. Nesu tiesos žinotojas ir sakytojas. Ačiū Dievui. Esu kreivas veidrodis ir matau Saukos paveikslus lygiai kaip ir visą pasaulį savo kreivume. Gyvybę jo paveiksluose regiu. „Gyvybę regi? Niekas nežino, kas yra gyvybė. Net biologai.“ O aš žinau. Gyvybė yra judanti ir smirdanti biomasė, kuriai skauda. Štai tokią gyvybę ir matau Saukos paveiksluose. Ką jis matė ir tapė, ką jis išgyveno tapydamas, kas iš tikrųjų jame ir jo paveiksluose yra, aš nežinau ir man nerūpi. Tegul jis būna savo pragaruose. Aš ten nelįsiu.

 

 

Viskas, ką patiria žmogus, juda. Jeigu visą materiją, iš kurios visata padaryta, galima sukišti į riešuto kevalą, kur judėjimo nebėra, nes nebėra kur judėti, tai reiškia, kad materijos beveik nėra. Yra tik judėjimas. Dailininkai, kurie sugeba jį nupaišyti, nupaišo tai, kas yra. Sfumato, kurį sugalvojo Leonardo da Vinci, ir yra bandymas nupaišyti judėjimą, oro virpėjimą, nes griežti kontūrai būna tik žmogaus sąmonėje, o tikrovėje jų nėra. Žmonės aliejumi tapytuose Rafaelio paveiksluose primena gražius plastikinius manekenus, gražesnius už Dievo sukurtus žmones, o Rafaelio freskų žmonės gyvi, nes freskos technika neleidžia nutapyti slidžių plastikinių paviršių. Sąmoningai ir sėkmingai, mano galva, gyvybę pradėjo tapyti Tiziano. Po to ir kiti. Ir Sauka. Žmogaus kūnas yra panašus į rūgstančią tešlą. Visą laiką juda pats savaime. Tokį gyvą kūną Sauka moka nutapyti. Jis nelaižo teptuku, bet tapo. Keliais potėpiais esmę nutapo. Ne tik paviršių. Vaizdas turtingas, puošnus, auksais ir brangakmeniais išpuoštas, o tapyseną galima pavadinti minimalistine – mažiausiomis priemonėmis pasiektas didžiausias rezultatas. Keliais žodžiais daug pasakoma. Taip Sauka kalba.

Atskleidė jis man nepakartojamą mėsos grožį, kiaulienos grožį, taip pat ir mano paties grožį, nes aš esu iš mėsos beveik tokios pat kaip kiauliena. Jeigu turėčiau dar vieną dukrą, pavadin-čiau ją Mėsa. Štai kaip mane veikia Sauka.

 

 

Gražiausi man yra ankstyvieji Saukos paveikslai. Tie, kuriuose juoda pragaro gelmė, ta pati, kur, jaučiu, yra pa-ties Saukos viduj, bet dar pasislėpusi, dar ne visai išlindusi į paviršių. Nebūtų jis jos ištapęs, seniai turbūt gyventų ne Dusetose, bet beprotnamyje. Gražiausias Saukos paveikslas man yra „Maudymas II“, tapytas dar tada, kai jis gyveno Viršuliškėse. Gražesnis jis man net už „Aaa jū fakn krėizi, mėen? / Are You Fookin’ Crazy, Man?“ Save paveiksle įžiūriu visoj didybėj atvaizduotą. Šis kūrinys rodo aukštą Saukos intelektą, pasireiškiantį sugebėjimu atskleisti esmę, nuvalant nereikšmingas detales. Ne mane jis tapė, žinoma, ne, bet aš matau save. Todėl, kad taip noriu.

O dabar man atrodo, kad Sauka pavargo. Išsikrovė kaip baterija. Kai kurie jo paveikslai pasidarė panašūs į negilų upelį, kurio bangose žaidžia saulės spinduliai. Nors siužetai panašūs. Tik Saukos kūrinių jėga ne jų drastiški siužetai, lygiai kaip bombos jėga ne jos pavidalas. Kiekvienas paišyti išmokęs gali tokius siužetus nupaišyti, bet įkrauti paveikslus tokia galinga energija gali tik ją turintis savyje.

 

 

Tokie mano matymai ir išvedžiojimai. Jeigu mano rašinėlyje nebūtų nei Saukos darbų pavadinimų, nei jo paties pavardės, įdomu, ar žmonės suprastų, apie kokio menininko darbus aš kalbu. Jeigu suprastų, tai gerai. Jeigu ne – veltui stengiausi.

 

 

Geroji naujiena. Vladas Urbanavičius gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tai teikia vilčių, kad purgeniniai angeliukai, pritupdyti ant Vilniaus namų, neuždusins Lietuvos kultūros.

Jeigu būtų mano valia, Vladui Urbanavičiui atiduočiau Lukiškių aikštę, Mindaugui Navakui – Žaliąjį tiltą, Ksenijai Jaroševaitei – Vilniaus skverelius, Rimantui Sakalauskui – bažnyčias, o Petrui Repšiui visą Vilnių. Jo meninei priežiūrai.

Iki pasimatymo.

 

 

Komentarai / 1

  1. aurika.

    Puikius straipsnis.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.