Nuoga gamta

Taip Nijolė Vilutienė, mano žmona, pavadino savo kūrinių parodą Dailininkų sąjungos galerijoje. Drąsūs, atviri Nijolės darbai labai gražiai atrodė ant švarių ir baltų salės sienų. Daug gražiau, negu aš tikėjausi.

 

●

 

Menininkas ir jo kūriniai yra du viename. Jeigu menininko kūriniai nėra jis pats, tai nėra ir meninės tiesos. Menininkas meluoja. Nijolė nemeluoja. Save paišo. Save gyvena. Pasaulį mato savo akimis. Savo knygoje „Tortas“ aprašiau vieną įvykį, kuris daug pasako apie Nijolę, todėl, mano galva, turėtų padėti žiūrovams geriau suvokti ir Nijolės kūrinius. Šaltą žiemos dieną ji paslydo, parkrito ir skaudžiai susitrenkė kelį.

– Jeigu aš turėčiau gerą vyrą, aš nebūčiau paslydusi, parkritusi ir skaudžiai susitrenkusi kelio.

Taip ji pasakė.

Mano intelektas neįžvelgė jokio ryšio tarp šių dviejų dalykų, tik ne todėl, kad ryšio nėra, bet todėl, kad jo įžvelgti mano intelektas nesugeba. Drugelis plasnoja sparnais ir keičia visatą. Pasaulio ir visko, kas yra pasaulyje, vientisumas ne suprantamas, bet jaučiamas. Intelektas, kuris supranta, yra galvoj, o jausmas, kalbantis tiesą, – sieloj. Intuicija kalba nematomą protui tiesą, esančią giliai nemirtingoje žmogaus sieloje. Tokios mintys. Tokia paroda.

 

●

 

Vidas Poškus, parodos kuratorius, parašė straipsnį apie Nijolės parodą, mano galva, labai gerą. Parodos atidaryme jis buvo pirmas kalbėtojas ir kalba jo taip pat buvo gera, ir jis pasakė, kad mudu su Nijole esame labai skirtingi žmonės. Ir mes, kurie sakėm kalbas, tam pritarėm ir nutarėm, kad tai yra gerai, kad tai yra hėgeliška dialektinė triada, kai tarp priešybių vyksta gyvenimas ir kuo labiau priešybės yra priešybės, tuo labiau gyvenimas yra gyvenimas. Tai ne tik teorija. Tai mano keturiasdešimt dvejų metų patirtis. Paroda buvo atidaryta spalio devintą dieną, o spalio vienuoliktą sukako keturiasdešimt dveji metai, kai mes susituokę. Ir keturiasdešimt dvejus metus gyventi nebuvo nuobodu. Ilsėkis ramybėje niekada nebuvo. Buvo emocijos. Emocijų sprogimas šeimoj ir mene. Ir paveikslai ant sienų yra emocija. Ir gyvena Nijolė emocijomis. Ir kuria ji emocijomis. Ir pati Nijolė yra emocija. Nijolės paveikslai – meninė tiesa. Nuoga Nijolės dūšia be jokios kosmetikos. Be savęs tramdymo. „Išleisk savo prigimtį į laisvę.“ Štai ką kalba Nijolės paveikslai, pritardami parodos pavadinimui ir Nietzschei. Menas, išrengtas iš meistrystės demonstravimo, dailaus paviršiaus, filosofijų ir socialinių problemų sprendimo.

 

●

 

– Ką nori šiais savo paveikslais pasakyti?

– Tiesą. Dūšią savo, Dievo dalelę, esančią savyje, sakau. Nemeluoju.

 

●

 

Aš vis pagalvoju, kuris iš mudviejų yra labiau menininkas. Aš augau dailininkų šeimoj, todėl nežinau, ar aš gimiau menininku, ar tokį mane padarė meno žmonės šalia manęs. O Nijolės tėvai nebuvo menininkai. Vadinasi, ne iš aplinkos, o iš vidaus ji menininkė. Prigimtis jai tokia duota. Dievo dalelė, menas, meilė, liūdesys, džiaugsmas, ilgesys, visa tai, kas iš tikrųjų yra žmogus ir kam patirti žmogui neduota kūniškų juslių, žmogus išgyvena. Aš bandau protu meną daryti, nors žinau, kad protas tam netinka, nes protas žino, o niekas nežino, kas yra menas. Protas daro, bet nekuria. Protas atranda. Todėl nesakoma – mokslininkas sukūrė dėsnį. Sakoma – atrado dėsnį. Sakoma – žmogus išrado ratą. Reiktų sakyti – žmogus padarė ratą. Akylas žmogus pamatė rato idėją gamtoje ir ją įgyvendino. Platonas teisus. Jeigu tas žmogus nebūtų padaręs rato, jį tikrai būtų padaręs kitas žmogus. Beethovenas sukūrė „Mėnesienos“ sonatą. Joks kitas žmogus „Mėnesienos“ sonatos negali sukurti, taip kaip niekas negali sukurti to, ką sukūrė Dievas. Gyvybės. Dievo Kūrėjo dalelė, esanti Beethovene, sonatą sukūrė. Gyvybę garsuose. Iš įvairių meninės išraiškos priemonių aš moku sudėlioti akims gražų paveikslą. Jame yra grožis, bet nežinau, ar jame yra meno. Ar yra gyvybės. Nežinau netgi, ar mano paveikslai yra gražūs, ar tokie yra tik paveikslų pagražinimai. Menas jausmui skirtas, jausmu daromas ir jausmu jaučiamas. Kartais atrodo, kad teisus yra tas, kuris pasakė, kad nieko nėra kvailesnio už protą. Protas apgavikas. Kuo protingesnis yra žmogus, tuo mažiau jis supranta. Intuicija tiesas kalba. Gerai. Neklimpsiu aš čia į nesibaigiančius išvedžiojimus, nes ne jie yra svarbūs. Iš tikrųjų ir paroda, ir paveikslai, joje esantys, nėra patys svarbiausi. Svarbiausia, kad Nijolė laiminga, ir jos paveikslai ant baltų sienų ją tokią padarė. Paroda padėjo jai pasiekti gyvenimo tikslą. Laimę. O aš jos laimingos padaryti nesugebėjau. Savo pareigos neatlikau. Pragare degsiu. O ar aš laimingas, tai nežinau, nes ištisą savaitę vyksta sublimacija, ištisą savaitę emocijos yra nukreiptos ne į mane, bet į parodą. Dėmesio man trūksta. Neįprasta man tai. Svetima.

 

●

 

Petras Repšys, kuris gal ir ne visada pasako, ką galvoja, bet niekuomet nesako to, ko negalvoja, pasakė, kad parodoje yra puikių piešinių. Juo galima tikėti. Nijolė jaučia daiktą, tarsi mato jį iš vidaus, nekopijuoja nei gamtos, nei žmogaus. Kartais bando tiesmukai vaizduoti, bet, mano galva, tie piešiniai nėra parodoje geriausi. Vertinu tuos Nijolės piešinius, kuriuose ji nupaišo ne daikto vaizdą, bet esmę. Intuityvi kontempliacija.

Nupaišyta muzika.

 

●

 

Parodų atidarymai. Ateina autoritetingi meno žinovai ir suvokėjai. Susirenka mieli autoriaus širdžiai žmonės – draugai ir bičiuliai. Jie giria parodą ir parodos autorių. Ateina visai nepažįstami žmonės, jie stovi aplink vaišių stalą ir stropiai geria vyną. Šventė visiems. Ypač autoriui. Jis jaučia, kad gyvena prasmingai, nes jo sukurti paveikslai teikia žmonėms aukščiausios kokybės dvasinius išgyvenimus.

Seniai seniai, kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, studentai rengdavo individualias ir grupines parodas. Tikriausiai būdavo parodų atidarymų, bet aš jų neprisimenu. Bet labai gerai prisimenu parodų uždarymus, kurie vadinosi parodų aptarimais. Prieš aptarimus žmonės galėjo kelis kartus ateiti į parodą, įsigilinti į paveikslus, mintyse juos apsvarstyti ir suvokti ir tuomet prasmingai apie juos kalbėti, girti arba peikti, diskutuoti su kitais mačiusiais ir įsigilinusiais. Siūliau galerijoms rengti parodų aptarimus, bet mano balsas nėjo į dangų.