MIKALOJUS VILUTIS

Albinas

 

Ieškau meno. Daiktuose ir reiškiniuose, susijusiuose su daiktais, jo nerandu. Ieškau jo savo fantazijose, ilgesiuose ir sentimentuose. Ir ten turbūt nerasiu. Ačiū Dievui. Jeigu meną rasčiau, sužinočiau, kas jis yra ir kaip jį daryti. Ne kurčiau, bet daryčiau. Tai būtų kūrybos pabaiga.

Negeras dalykas yra žinojimas. Žmogui, kuris žino, galvoti nereikia. Gyvulėliai žino. Žinojimas jiems duotas. Kalba jiems nereikalinga todėl, kad jiems nėra reikalo kalbėti apie tai, ką jie visi ir taip žino. Žinojimas yra nežinančiam žodžiais pasakomas. Ir nežinantis tampa žinantis. Tam kalbos dovana žmogui dovanota. O melodijos papasakoti negalima. Kalba čia yra bejėgė. Muzika yra garsų derinys, teikiantis žmogui aukštos kokybės išgyvenimus. Abejoju. Du pianistai virtuozai skambina tą patį kūrinį, tie patys garsai skamba, nes jie tuo pačiu metu spaudo tuos pačius klavišus, bet vieno skambinimas sukelia nežemiškas būsenas, o kito jų nesukelia.

Koncentracijos stovykloje kalinys pianistas nupaišė ant popieriaus juostos klaviatūrą ir ja grojo. Ir žmonės šalia girdėjo muziką. Ne tik kaliniai, bet ir prižiūrėtojai esesininkai. Matyt, begarsė muzika yra įmanoma. Kada grojami ne garsai, bet būsena. Tai, ką patyrė pianistas grodamas, tą patyrė ir šalia jo esantys žmonės. Mano galvoje kartais skamba nuostabios melodijos. Aš jas girdžiu, bet ne ausimis. Tai kuo? Belieka tikėti tais, kurie sako, kad ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela turi ausis, kuriomis menas girdimas, ir akis, kuriomis menas matomas. Tik aš sakyčiau ne „siela“, bet „dvasia“ – Dievo dalelė žmoguje. Jo paties įpūsta jam. Nemirtinga, kaip ir jis. Noriu tuo tikėti. Yra kūnas mano, yra dvasia mano ir aš tame tarpe. Aš esu siela, apimanti ir mano kūną, ir mano dvasią. Mano kūnui reikia dešros, o mano dvasiai meno. O man – ir vieno, ir kito. Esu žmogus, paklydęs tarp gyvulio ir Dievo. Dievas nulipdė Adomą iš žemės dulkių ir įpūtė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Biblijoje neparašyta, kad Dievas įpūtė gyvybės alsavimą drambliui į straublį, nors straublys tam yra patogesnis už nosį. Jeigu gyvybės alsavimas reikštų gyvybę, tai dramblys nebūtų jos pripūstas ir nebūtų gyva būtybė. Būtų negyvas. Todėl galvoju, kad gyva būtybė yra ne kūnas, kuriam skauda, bet kūnas, į kurį įpūsta Dievo dalelė.

Pasibaigia tik formos. O Dievas yra dvasia, Jis neturi formos, todėl negali turėti savyje pabaigų. Todėl Jis amžinas. Todėl ir Jo dalelė žmoguje yra amžina. Kurianti energija duota žmogui. Menu vadinama energija, kurios įkrautas daiktas tampa meno kūriniu. Menas meno kūrinyje nesibaigia. Menininkas nemirtingą savo dvasią, nemirtingą Dievo dalelę, esančią savyje, paverčia garsu, vaizdu arba žodžiais.

Dievo sukurtas menas – pasaulio grožis, žmogaus padarytų daiktų grožis, visa tai energija, kuri veikia tik žmogų todėl, kad tik jis turi savo viduj Dievo dalelę. Gyvulių nei grožis, nei menas neveikia. Jie nepatiria estetinio išgyvenimo. Arthuras Clive’as Howardas Bellas sako, kad ir žmogus, būdamas nejautrus, negali patirti estetinio išgyvenimo. Turbūt jis klysta. Visi žmonės turbūt turi dvasią, kuriai reikia grožio. Tik vieniems daugiau, o kitiems mažiau arba beveik nereikia, bet vis tiek šiek tiek reikia. Netikiu, kad yra žmogus, kuriam nėra nė vieno gražaus daikto pasaulyje.

Seksas su Dievu. Dvasiškai pamylėjo Dievas žmogų. Įpūtė į jį galią kurti, dalelę savęs, ir tapo žmogus nėščias, ir gimdo žmogus Dievo vaikelius – meno kūrinius. Visi žmonės yra menininkai. Vėl abejoju.

Nežinau. Gal ne visi vaisingi? Gal vaikelis silpnas ir miršta negimęs? Gal būna persileidimų? Gal nėštumas nutraukiamas ir Dievo vaikeliu atsikratoma? Gali būti.

Vyras pasėja moteryje sėklą ir iš sėklos augalėlis gražus auga. Gražus vaikelis, kuris mirs. Reikia saugoti vaikelį gyvenimui, nes gyvenimas yra puikus. Taip. Ir tai yra teisinga ir nuostabu. Ir nuostabiai apie tai Nietzsche kalbėjo: Naujagimis dienos išvydo šviesą / kiek naujo nešvarumo pasaulis susilaukė. Mėsa pagimdo mėsą. Maistą kirmėlėms.

Dievas pasėja moteryje talentą, sėklą, iš kurios Dievo vaikeliai auga, kurie nemirs. Meno kūriniai. Juos, Dievo vaikelius, galima uždusinti pridvisusioj virtuvėj dar negimusius. Šalia mėsos ir tešlos gabalų. Tai įprasta. Ir gyvena moterys savo uždusintų vaikelių liūdėdamos, ir vaikšto basos po žemę pavargusiomis rankomis.

Žmogaus siela – įsčios vaisiams Dievo.

Noriu turėti savyje nemirtingą Dievo dalelę, kuri savo nemirtingomis ausimis girdi nemirtingą muziką, esančią ne garsuose. O pasibaigiančio mano kūno ausys girdi garsus. Oro bangos kutena jas ir jos patiria malonumą, kuris pasibaigia garsams pasibaigus.

Žmogus sako: šis paveikslas yra meno kūrinys, nes jame gražiai suderintos spalvos ir formos. Jis kalba apie vaizdą, teikiantį malonumą akims. Dailus paveikslas. Daili muzika. Desertinis menas kūnui, kuriuo žmogus labai greitai pasisotina. Kaip saldžiais ir riebiais pyragaičiais.

Yra menas dvasiai. Jis nesibaigiantis, kaip ir dvasia. Amžinas. Kaip duona. Žinau, nes patyriau. Italijoje, mažo miestelio didelėje bažnyčioje, stovėjau šalia vargonų, kuriais moteris gražiomis aukso spalvos rankomis skambino Bacho kūrinį. Esu dailininkas ir suvokiu tik desertinę muziką, todėl klausydamasis Bacho kūrinių nepatiriu kokybiškų dvasinių išgyvenimų. Bet tada aš patyriau niekada nepatirtą būseną, kurios beviltiškai nesugebu žodžiais apsakyti. Bandau papasakoti tai, ko papasakoti negalima. Bažnyčia, prisodrinta maldų, moteris auksinėmis rankomis ir Bacho muzika tapo Šventąja Trejybe. Trimis viename. Trys dalykai susijungė į ląstelę, kurioje atsirado gyvybė. Pasaulis, kuriame aš niekada nebuvau, atsidūrė mano viduje. Mačiau juodą su mėlynu atspalviu bangą, sunkią ir galingą, kaip audros debesį tamsią naktį. Tik skaidrią. Ji užpylė mane. Atmerktomis akimis mačiau skaidrią vėsą. Tik taip padrikai, tik labai labai iš tolo galiu apibūdinti tai, ką tuo metu išgyvenau. Romantiška, todėl nepanašu į tiesą. Bet taip buvo. Pajutau tokį jausmą, kokio joks kitas reiškinys pasaulyje man niekada nesukėlė. Turbūt pajutau meną. Paslaptingą energiją, kuri neišsenka.

Pagalvojau, kad menas yra ne tylos ir garsų, ne spalvų ir formų derinys, bet kas kita. Gal tik esantis tuose deriniuose. Kaip gyvybė, kuri nėra nei rankose, nei kojose, bet žmogui nežinomoje esatyje.

Banga liko iki šiol. Jau daug metų. Amžinas menas amžinai dvasiai. Didingos patirtys. Kasdienės patirtys.

Meno ieškau. Meno šaknų, meno prigimties ir paskirties ne tik bažnyčiose, bet ir gyvenime šalia savęs, žmonėse, pokalbiuose su jais, jų buityje. Paprasčiausi kasdieniai įvykiai kartais geriau paaiškina reiškinius, susijusius su menu, negu sudėtingi teoriniai straipsniai.

 

Albinas yra žmogus, kuris iš savo gyvenimo nedaro didelio įvykio. Gyvenimas jam nėra svarbus, bet jam svarbi yra tiesa. Jis mušasi. Kovoja už tiesą. Kartais pralaimi. Tai rodo jo veidas, kreivas nuo likimo smūgių.

Kai paskutinį kartą mačiau Albino veidą, jis buvo saulėlydžio spalvų, panašus į Antano Žmuidzinavičiaus vakarėjantį peizažą. Grožėjausi Albino veido sentimentalia spalvine gama, o jis man sakė, kad jam ant galvos nukrito vaza su baltomis lelijomis. Bet aš juo nepatikėjau. Įtariu, kad jis kovojo už tiesą.

Albinas yra santechnikas. Toks jo darbas. Bet dūšioje jis poetas.

 
Žmogą Dievas išperėjo,
Ant to žmogo skersą dėjo.

 

Čia iš Albino poezijos. Kalba netaisyta. Tik vietoj žodžio „bybį“ parašiau žodį „skersą“, nes nedrįstu, kaip Albinas, vadinti daiktų tikraisiais vardais. Todėl manęs nemuša.

Eilėraštis filosofinis, nes Albinas yra ne tik poetas, bet ir filosofas deistas. Poetas mato grožį, o filosofas bjaurastį. Todėl Albinas yra nelaimingas. Filosofai yra nelaimingiausi žmonės. Liūdnos būna filosofų meilės istorijos, nes jie mato visumą.

– Aš karštai mylėjau gražią moterį, – pasakojo Albinas. – Aš ją glamonėjau, bučiavau jos lūpas ir akis. Glosčiau jos plaukus ir mano delnuose ilgai likdavo jų švelnumas. Mes mylėdavomės ir aš būdavau rojuje. Nuostabų vasaros vakarą, mėnuliui šviečiant, ėjau pas ją. Rankoje laikiau raudoną rožę. Ji manęs laukė. Durys nebuvo užrakintos. Įėjau ir vaizdas, kuris atsivėrė prieš mano akis, sukrėtė mane iki sielos gelmių. Ji sėdėjo fotelyje ir jai iš nosies karojo didžiulis snarglys. Be abejo, ji to nežinojo, nes būtų snarglį nusišluosčiusi. Aš nebenorėjau bučiuoti jos lūpų ir akių ir jausti jos plaukų švelnumo. Pamačiau snarglį ir meilė mirė. Nesuprantu savęs. Lyg nebūčiau žinojęs, kad jos nosyje yra snarglių. Visą laiką žinojau. Ir tai nė kiek nekenkė meilei. Taip. Dievas gailestingas. Jis suteikė žmogui nežinojimo, kad žino, dovaną. Kitaip meilės nebūtų ir gyvenimas būtų nepakenčiamas.

Ilgai mąsčiau apie tai ir klausiau savęs: ką aš mylėjau? Visą moterį ar tik tam tikras jos dalis? Ar tik tai, kas joje gražu? Meluočiau, jeigu sakyčiau: aš myliu moterį tokią, kokia ji yra, visą, su visais snargliais, žarnomis ir viskuo, kas jose yra. Juk iš viso to ji yra padaryta. Ji paima vaisių, skanų ir gražų akims, virškina jį, paverčia neskania ir negražia akims mase, kuri išeina pro tiesiosios žarnos angą. Kaip galima ją tokią mylėti?

Visa tiesa apie Ievą. Ir apie Adomą.

Kam tokia tiesa, jeigu ji uždusina meilę, gražiausią Dievo dovaną žmogui?

Mes su Albinu supratom, kad pasaulis nėra gražus ir tiesa nėra graži, nes joje yra daug daugiau bjaurasties negu grožio, kad visos tiesos negalima mylėti, o galima mylėti tik grožį, esantį joje. Lygiai taip pat negalima mylėti visos moters. Viso žmogaus.

Žmogus bjaurisi dauguma Dievo darbų. Jis vertina tik tuos Dievo darbus, kurie jam įtinka.

Katė nesibjauri jokiais Dievo darbais. Ji dėkinga. Katė valgo* žuvį tokią, kokią Dievas ją sukūrė. Visą. Su žvynais ir žarnomis. Ir nesispjaudo. O žmonės, išskyrus mano mirusį draugą Kuiną, nevalgo žuvies, kokią Dievas pasiūlo. Ne. Jie nuskuta nuo žuvies žvynus, išskrodžia žuvies pilvą, išima žarnas, pasūdo, kepa verda, tada valgo ir spjaudosi. Ašakas spjaudo. O išskrostos moters vyras išvis nemylėtų. Sukimasis ratu. Juokinga viskas. Bandymai suprasti ir paaiškinti tai, kas yra, kaip ir meno ieškojimas, nuveda į pelkę, iš kurios išbristi negalima.

 

Negraži Dievo tiesa. Ir moteris Dievo sukurta negraži. Pasaulis negražus. Nutarėm su Albinu jį tobulinti. Kurti savo pasaulį. Ir savo tiesą. Tik gražią. Ir moterį tik gražią.

– Ne kas patenka į žmogų, yra žmogus, bet kas išeina iš žmogaus, yra žmogus. Nebeikim į tualetą. Nebūkim tokie, kurie kiša į save gyvenimo grožį ir grąžina gyvenimui bjaurastį. Būkim tokie, kurie kiša į save gyvenimo bjaurastį, o grąžina gyvenimui grožį. Būkim menininkais. Nupaišykim nuostabaus grožio nemirtingą moterį be žarnų ir be snarglių. Šventę akims, žiūrinčioms į ją. Tik nebūkim pigmalionai, neprašykim Dievo, kad įkvėptų jai gyvybę, nes kartu su gyvybe jis įkvėps jai ir mirtį. Ir būtinai prikiš į ją viso to, iš ko žmogėdros verda sriubą. Be Dievo pagalbos darysim meną savo rankomis ir tarp mūsų ir meno bus tik mūsų rankos. Arti meno būsim.

 

– O jeigu jūsų meno niekam nereikės?

– O jeigu mūsų meno niekam nereikės, tai būsim nesuprasti genijai, pralenkę savo laiką, ir tik po mūsų mirties žmonija suvoks, ko neteko.

Taip mes galvosim ir į kitus žmones žiūrėsim iš aukšto, kaip ir dera tikriems menininkams. Laimingi būsim. Pasiekę gyvenimo tikslą. Meninę tiesą suvokę.

 

Meninė tiesa. Ji gražesnė už gyvenimo tiesą. Ji švari, be priemaišų. Išvalyta nuo bjaurasties. Arba ji išvalyta nuo gyvenimo grožio. Arba ir bjaurastis, ir grožis, tik be to, kas nesvarbu. Tik tai, kas svarbu žmogui. Tik esmės. Grynas išgyvenimas, skausmingas arba džiaugsmingas, jau ne iš pasaulio ir nesusijęs su pasauliu.

 

* Rašau „katė valgo“, bet ne „ėda“, nes gerbiu kates. Jos intelektualios. Man teko nelaimė sutikti žmonių, kurie nėra tokie intelektualūs kaip katės.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.