GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Mes gyvename

Viktorija Daujotytė, Marcelijus Martinaitis. Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai. V.: Alma littera, 2013. 415 p.

 

Nors knygą perskaičiau prieš dvejus metus (ir iškart pasižymėjau, ką norėčiau apie ją pasakyti), recenziją rašyti buvo labai sunku. Iš pradžių norėjosi akcentuoti sąsajas su Vinco Mykolaičio-Putino autobiografiniais momentais, tačiau traukė kiti kultūriniai fenomenai; akademiškai slidūs, pavojingi. Vis dėlto apsisprendžiau, kad šioje recenzijoje akcentai bus man svarbūs, bet ne visai literatūriniai.

Konkretus, daug ką paaiškinantis kontekstas būtų kita, jau vėlesnė profesorės knyga – „Boružė, ropojanti plentu. Prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013): daugelis dalykų neatsiejamai susipina, kartojasi, interpretuojami išsiskleidžia. Bet man įdomesnė šita, dialogiškoji. Nežinau, ar tai tendencija: pastaraisiais metais skaitytos Alfonso Andriuškevičiaus ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, Almanto Grikevičiaus ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės bei Aurimo Švedo, Petro Repšio ir Aurimo Švedo klausimų ir atsakymų knygos lyg ir išstumia solinius prisiminimus, memuarus, autobiografijos žanrą.

Nuo pat pradžių glumino sudėtinga knygos struktūra: laiškai čia nėra atsitiktinė korespondencija, juose nuolat justi pastanga patiems save aiškinti, pristatyti, analizuoti. Ribos tarp „įžangos“, laiškų sekos ir pabaigos atrodo išsitrynusios. Kaip antra dalis įsikomponuoja ankstesnis susirašinėjimas, 1998 m. išleistas knygele „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Abi dalys suskamba kaip visuma, tačiau skaitytojas negali visiškai ignoruoti sąmoningo diachronijos sulaužymo. Esminiais knygos bruožais tampa neskubrus mąstymas, kartojimasis; klausimo, atsakymo menas. Mąstymo (kaip kalbėjimosi) humanistikoje juk nedaug, praktiniu teorijų gryninimu ji retokai užsiima. Todėl man tai atrodo reta, brangintina.

Dar nepradėjus skaityti, bet žinant tiek Viktorijos Daujotytės, tiek Marcelijaus Martinaičio rašymo ir kūrybos laukus, galima numanyti pokalbių temas – dėl daugelio viešojo gyvenimo dalykų intelektualams skauda kiekvieną dieną. Skaudžiai apmąstomos amžininkų rašytojų netektys. Yra nemažai graudulio, nerimo dėl „šių dienų regreso“, tam norisi prieštarauti (nors ir suvokiu, kad mano kartai kada nors irgi taip atrodys) ištariant: mes irgi gyvename. Abejojama jaunais literatais, šiek tiek smerkiami jų judesiai, pasirinkimai, bandymai ir net manieros. Į akis krinta programiškas konservatizmas: laiškų rašymas ranka, internetinis raštingumas kaip išbandymas, virtualybės atsižadėjimas (gal dėl to taip makabriškai atrodo frazės „dingo“, „prarijo“, „išsitrynė“ – pabrėžiama kompiuterio, technologijų baimė, nereflektuojant jų kaip vis dėlto gerokai palengvinančių intelektinį darbą). Tas baimes pateisinu kaip natūralias, tačiau nesutinku su jomis: tarp saugojimo ir konservavimo egzistuoja skirtis. Beatodairiškas konservavimas dar nereiškia saugojimo; ir čia virtualybė gali pasirodyti esanti labai naudinga – ir edukacijai, ir paveldo saugojimui. Kritikuodamas vartotojiškumą, Marcelijus Martinaitis išreiškia įdomią erdvės užėmimo kaip okupacijos sampratą: „Naujas pojūtis – jau bijoma erdvės, erdvių, spraudžiamasi į kokią nors uždarą patalpą, automobilį, nuo erdvių, nuo gamtos izoliuojamasi trankia muzika, triukšmu. Įsigali vartotojiškas požiūris į gamtą, buvimą joje“ (p. 106). Bet šitą tarsi jau ir taip žinojome: gal reikėtų dėl to ne tiek liūdėti, kiek džiaugtis, kad pasitenkinama ankštomis erdvėmis, o ne kuo didesnių teritorijų užvaldymu, užkariavimu.

Paties Martinaičio kūno recepcija ne mažiau įdomi jo, kaip poeto, charakteriui apsibrėžti: „Nežinau, kaip aš ten atrodau, bet pasirodydamas žmonėms nedrebu, neprakaituoju, nesiblaškau. Kažkaip bijau vieno, ypač įkyraus arba naktį gatvėje sutikto žmogaus, bet ne salės, ne publikos. Nebijau kalbėti, skaityti. Galas žino, kaip čia yra“ (p. 56). Tarp literatų, kiek tenka juos stebėti, tai gana reta – neturėti scenos baimės, tačiau bijoti primesto santykio, akistatos (paprastai būna priešingai). Itin gražus epizodas – apie abiejų susirašinėtojų polinkį dėvėti senus rūbus; tai ne tik intuityviai ekologiška sąmonė, bet ir būdas susitapatinti su ankstesnėmis kartomis, kurias seni rūbai turi galią „pergyventi“: „Neabejotinai Gražina yra geriausia Tavo „žinovė“, bet ką žino, žino sau. Neišklausi. Tik kartą yra prasitarusi, kad mėgsti savo sode nešioti senus drabužius, nebeaiškios spalvos, apibrizgusius. Įsidėmėjau šią žinią, nes pati turiu tokį nikį. Su kokia sena sermėga lyg esu arčiau savo žmonių, savo motinos“ (p. 102). Ekologiška (nors ir nemėgstu to rinkodaroje nuolat diskredituojamo žodžio) sąmone būtų galima vadinti Martinaičio santykį su gamta, daiktais, namais: suprantu (ar bent stengiuosi suprasti) tą mąstymo ir gyvenimo būdą, tačiau pati jame nedalyvauju. Ekologiška sąmonė, kurios nepaneigsi: tai atsisakymas dalyvauti vartojimo rutinoje, pripažinti ateities idėjų pranašumą; atsisakymas keistis kartu su kintančiu pasaulėvaizdžiu.

Galbūt atsižvelgiant į Tarmių metus, nemažai klausiama, kalbama apie žemaitišką dūnininkų tarmę: Martinaičio pasisakymas maloniai nustebina, randu patvirtinimą galvojimui, kad tarmybių apoteozė ne visada naudinga literatūrai. „Kiek esu bandęs, negaliu parašyti apsakymo, jame perteikti autentiškos veikėjų kalbos. Tokį savo vientisą kalbinį pojūtį esu išbarstęs, ypač pakenkė darbas spaudoje, publicistika, gal šiek tiek atsigriebiu tik poezijoje, kuriai, beje, labai individuali, retų žodžių prikaišiota kalba gali tik kenkti“ (p. 93). Suintriguoja ir pasakojimas, kaip Vitas Areška kalbino Martinaitį rašyti disertaciją (p. 61); nors poeto ir akademiko tapatybių konfliktas iš pirmo žvilgsnio labai tipinis, laiške jis šmaikščiai ir nebanaliai struktūruojamas. Tačiau labiausiai nustebino pasakojimas apie Paulių Širvį (p. 158–166): toks skaidrus, eseistinis, subtiliai detalus (apmąstyta, kad delne beveik apgniaužta rūkstanti suktinė – įprotis iš apkasų; kad tamsoje neužmatytų priešininkas). Ir Širvys portretuojamas kažkaip naujai, šviesiai; be tų įprastinių legendomis virtusių bohemiškų bruožų. Iš naujo stebina ir radikali (nes laikai juk sąlygiškai ramūs – pokalbis užrašytas 1983 m.) paties Martinaičio pozicija literatūros atžvilgiu: „Pastaruoju metu iš širdies gelmių kyla noras patirti praradimo skausmą, kažkaip per jį prisikelti, pažvelgti baisybei į akis. Jeigu negali pažvelgti – ir rašytojas, ir literatūra yra niekas. Literatūra turi atsistoti skersai gerklės“ (p. 273–274). Regis, panašius uždavinius poezijai („išganyti“) viename eilėraštyje yra kėlęs Czesławas Miłoszas.

Laiškuose, pasakojimuose, nors kalbama tarsi apie kažką kita (bendrąja prasme – apie kultūrą), nemažai pasakoma apie Martinaičio kartos vaikų ir tėvų, taip pat ir lyčių santykius. Kaip tik šitie, lyg ir nereikšmingi, epizodai man atrodo aktualūs kaip sukrečiančios patirtys:

 

Bet štai vyresnė mūsų išdaigų draugė nei iš šio, nei iš to pradėjo šalintis, sėdėdavo atokiau lyg ir nuliūdusi, lyg ir susigėdusi. Pastebėjom, kad kartais ji dingsta rugiuose. Kai jos ten jau nebuvo, nuėjom pažiūrėti, ką ji ten daro. Iš pradžių lyg ir nesupratom, kas ten yra.
Radom siūlų, adatą, keistai susiūtas drobės atraižas. Pasirodo, jinai slapta nuo mūsų, gal ir nuo tėvų siuvosi liemenėlę, nes jau pastebimai ėmė pilnėti jos krūtinė. Štai tada dar mažai ką išmanantys piemenys patyrėme tą atsiskyrimą, kad ji jau kita, kad keičiasi mūsų buvusi bendrystė, kad visa tai kada nors sugrįš, bet jau kitaip, tapus kitokiais.

p. 137

 

Šią ištrauką cituoju dėl to, kad ji bene geriausiai išreiškia kultūrinį lietuvių uždarumą: net šeimoje nesišnekama apie tai, kas intymu, nes tai nuo seno suvokiama ir išgyvenama kaip kažkas gėdingo. Tas bekalbiškumas, perdėtas santūrumas, drovumas man atrodo represyvi, negatyvi šeimos kultūros dalis. Knygoje kalbantieji atkreipia dėmesį į socialinį neteisingumą, kaimo bendruomenės moralines konvencijas iliustruodami literatūriniu „Paskenduolės“ pavyzdžiu: „Na, čia galima labai dramatiškai žiūrėti. Ir galima pasižiūrėti kaip į tam tikrą visumą. Atskiro žmogaus buvimas yra sudėtingas ir kartais labai tragiškas. Toks bendruomeniškumas yra užvaldymo, valdymo būdas, kad asmenybės neperžengtų tam tikrų ribų, kurios yra įteisintos per folklorą, per papročius. Ribos peržengimas yra smerkiamas. Ribą peržengęs žmogus atstumiamas, išmetamas iš tos bendruomenės ribų, praranda jos globą“ (M. M., p. 183–184). Nors konfliktas tarp individualumo ir bendruomeniškumo akivaizdus, pasitikima tautosaka kaip vertybine atrama (profesorė vadina tą bendruomeniškumą prigimtine kultūra). Čia kyla mano, kaip skaitytojos, prieštaravimas: folkloru nepasitikiu, negaliu pasitikėti, jo nedekonstravusi, neatmesdama represyviosios dalies.

Minėjau, kad knygoje esama nemažai sankirtų su Vinco Mykolaičio-Putino figūra: ne vien tiesioginių jo vardo, asmenybės paminėjimų, bet ir netikėtai panašaus žiūros taško, matymo rakurso pasirinkimo. Martinaitis aprašo atpažįstamą pasaulio stebėjimą iš aukščiau (iš medžio, nuo stogo, nuo Kalnujų kalvų, važiuojant ant šieno vežimo; p. 269). Taip pat jutimiškai sakralūs sekmadienių išgyvenimai: „Mano atminty kaimo sekmadieniai taip ir liko susiję su aukščiu, tvankiu alyvų ir čiobrelių kvapu, su mergaičių gėlėm šventoriuje, padais jaučiamu karštu vidudienio Kalnujų kalvų smėliu, kelius pakertančia Dievo baime tirpstant burnoj Komunijai… // Taip giliai atminty neįsišaknijo nė ankstyvieji literatūros, meno vaizdiniai, kaip teko įsijausti į tuos sekmadienius, visuomet susijusius su aukštuma, toluma, dangum. Nežinodami – kodėl, bet tik sekmadieniais į daiktą suginę karves virsdavom ant nugarų ir žiūrėdavom į dangų, rodos, norėdami jame kažką pamatyti. Kitos savaitės dienos lyg ir neturėdavo dangaus, nes nuo darbų taip ir nebūdavo kada pakelti akių“ (p. 269–270). Vinco Mykolaičio-Putino „Autobiografijos vietoje“ ir „Atsiminimuose“ galima aptikti beveik identiškus registrus – dangumi plaukiantys debesys, Krušakalnis, mišioms patarnaujančio „klapčiuko“ įspūdžiai iš atlaidų ir procesijų.

Putinas neatsitiktinai prisimenamas ir tiesiogiai – pavyzdžiui, vertinant bėgimą ne tik iš Lietuvos, bet ir iš savo kultūros, istorijos: „Ne visi „bėgantys“ būriu pasiekia pripažįstamą lygį, juo labiau rekordą. Buvo ir mūsų didžiulis bendraminčių būrys, telkėsi, ginčijosi, mus „auklėjo“, o liko labai nedaug. Štai ir Putinas, niekaip negalėdamas ką nors išskirti iš to viso būrio, juos kažkodėl vadino „maurukais“ (p. 46). Įdomu, kad Vandos Zaborskaitės knygoje „Autobiografijos bandymas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) esu aptikusi kiek kitokią to žodžio versiją – „marukai“ („Kartą pas Putiną išėjo kalba apie Kubilių. Putinas kalbėjo apie jį kažką labai palankaus, o baigdamas su šypsena nusistebėjo: „Labai gabus Kubilius: kaip jis ir atskiria tuos visus marukus!“; p. 144). Atradimu tapo tai, kad Martinaitis, atsiminimų knygos „Mes gyvenome“ autorius, dar 1996 ar 1997 m. įvertina intelektualinės autobiografijos trūkumą: „Menkai mums žinomas intelektualinės autobiografijos žanras. Kaip man atrodo, tokią biografiją buvo užsimojęs parašyti Putinas, bet vos pradėjęs sustojo. Jis turėjo tai padaryti, parašęs romaną „Altorių šešėly“, rinkinius „Tarp dviejų aušrų“, „Būties valanda“, „Langas“ (p. 362). Keista, kad išeities tašku pasirenkamas Putinas – gal kaip vienas matomiausių autoritetų, o gal kaip itin artima poeto akademiko natūra. Tam pamąstymui impulsą, be abejo, duoda Daujotytė, prieš tai įtaigiai provokavusi teorizuoti dvasinį gyvenimą: „Turėtume kalbėti apie apsisprendimus, išsilaisvinimus ir įsipareigojimus, įtakas ir atsiribojimus – apie tai, kas sudaro intelekto pastangas apibrėžti asmenybę, suteikti jai rėmus. Niekas negali autentiškai, identiškai būti be rėmų, laisvai užsibrėžiamų ribų. Dvasia priešinasi, stengiasi tas ribas peržengti. Įtampos neišvengiamos ir būtinos. Intelektualinė biografija galbūt yra įtampų bei pastangų jas įveikti grandinė. Daug lietuvių intelektualų išėjo iš gyvenimo neparašę biografijos, liko tik curriculum vitae, dažnai sudarkyti kokių nors tabu ar reikalavimų. Bet biografija ir neparašyta išlieka darbuose“ (p. 353).

Poezija, mano nedrąsiu spėjimu, neretai yra daugiau negu biografija. Tą tarsi patvirtintų Martinaičio metaforos: „Praeitis yra šiek tiek pomirtinis laikas, į kurį leistis gana pavojinga. Vedliu į ten kartais būna kūryba“ (p. 355). Antroje knygos dalyje „Prilenktas prie savo gyvenimo“ įdėti keli eilėraščiai: atkreipiau dėmesį į vieną iš jų („Atsibudimas rugių lauke“), kuriame Martinaičio žmogus konstituojamas kaip sacrum, šventybė – net tuo agnostišku atveju, jei Dievo nėra:

 

Ir buvo taip ramu, ir supratau,
kad galima jau verkt ilgai
ir iš visos širdies,
kiek leidžia man gyvybė.
 
O verkiantį mane su dangumi ir su pasauliu
taip švelniai apglėbė Tasai, kurio nėra net dulkėj.
Ir taip aš nejudėdamas rugių vagoj gulėjau –
tarsi Komunija piktadario gerklėj.

p. 332

 

Šiose strofose, mano manymu, išryškėja Martinaičio poezijos etika, kuri kiek atsiskiria nuo Justino Marcinkevičiaus programos: tie patys krikščionybės klodai, tačiau aptariami kitaip. Norėtųsi sakyti – labiau šerpetotai; nedailinant autentiškų subjekto judesių, bet išpažįstant paties buvimo besąlygišką dailumą.

Daujotytė knygoje užduoda ilgus, mąslius, kūrybingus klausimus, iš kurių randasi erdvės mąstyti (ne tik poetui). Laimingi profesorės bendraamžiai, kurie pakliūva į jos pastarųjų metų pastangų rezultatus – aprašyti kartą, apibrėžti jos kontūrus.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.