Predestinacija ir laisvė
Predestinacijos, arba iš anksto nulemto likimo, ir laisvės santykio problema rodo, kaip Vakarų istorijoje klojosi vienas ant kito hebrajų ir graikų paveldas kurdamas krikščionišką tapatybę. Mes žinome, kad krikščionys iš hebrajų paveldėjo Dievą. Kai pirmieji Bažnyčios Tėvai sprendė, į ką tas Dievas panašiausias, tai nutarė, kad į graikų filosofų Dievą, į tai, kas vėliau lotyniškai buvo pavadinta actus purus, grynuoju aktu, kuris nėra nei daiktas, nei žmogus su savo istorija, bet tai, kas juos grindžia. Tada graikų filosofų Dievo atributus teko derinti su hebrajų Dievo atributais. Graikų filosofų Dievas racionalus. Jis buvo suvokiamas kaip visatos protas, su kuriuo susitapatinęs filosofas tapdavo savo paties šeimininku: valdė savo aistras, kreipė valią į dalykus, kurie nuo filosofo priklauso, ir nekreipė dėmesio į tai, kas nuo jo nepriklauso.
Taigi graikų filosofų Dievas numatė žmogaus, atsidėjusio filosofiniam gyvenimui, laisvę pasaulio atžvilgiu ir galimybę racionaliai daryti įtaką savo paties likimui. Iš čia Vakarų tapatybėje atsirado žmogaus laisvės sudedamasis elementas. Kita vertus, hebrajų Dievas viską lėmė ir nežaidė kauliukais. Jis buvo pavydus ir kerštingas, bausdavo judėjus už atsimetimą ir stabų garbinimą ištremdamas į Babiloną ar Egiptą ir absoliučiai lemdamas jų likimą. Iš čia Vakarų tapatybėje atsirado žmogaus valios absoliutaus lėmimo, arba predestinacijos, elementas.
Predestinacijos ir laisvės problemą galima formuluoti taip: jeigu Dievas viską numato, vadinasi, žmogus neturi valios laisvės, nes, kad ir ką darytų, viskas yra Dievo numatyta ir nulemta. O jeigu žmogus turi valios laisvę, vadinasi, Dievas negali visko numatyti, nes žmogus gali pasielgti nenuspėjamai, vadovaudamasis savo valios laisve. Taigi, jeigu žmogus neturi valios laisvės, tai Dievas yra visažinis ir visagalis, nes nuosekliai numato žmogaus ir pasaulio įvykius, o jeigu žmogus tikrai turi valios laisvę, tai Dievas nėra visagalis ir visažinis, nes negali iki galo numatyti žmogaus poelgių ir visiškai nulemti žmogaus gyvenimo ir daryti jam įtaką. Tad krikščioniškų Vakarų žmogaus likimą kuria du veiksniai: Dievo numatymas, arba predestinacija, ir žmogaus valios laisvė.
Iš tiesų tokio Dievo, kurio nulemti įvykiai nuo žmogaus vaikystės iki senatvės, dar prieš žmogui gimstant, jau surašyti tam tikroje dvasinėje knygoje, problemą galima privesti prie absurdo: kam mesti rūkyti, jei Dievas jau iš anksto nulėmė, kam skirta susirgti plaučių vėžiu, o kam – ne. Vienam jis lėmė būti rūkaliumi, kitam – žudiku maniaku. Tad ne rūkalius kaltas, kad rūko, bet Dievas, kuris taip nulėmė, ir ne žudikas maniakas kaltas, kad žudo, bet taip nulėmęs Dievas. Taigi, nulemiančio Dievo samprata panaikina žmogaus moralinę atsakomybę už poelgį ir ją priskiria Dievui.
Pakartosime: krikščionybė mėgino suderinti du vienas kitam prieštaraujančius Dievo atributus – žmogaus gyvenimo predestinaciją (hebrajišką pradą) ir leidimą žmogui būti laisvam (graikišką pradą). Graikų filosofijos naudai apsisprendę pirmieji Bažnyčios Tėvai perėmė graikų filosofų gyvenimo būdą, kai žmogus yra savo paties šeimininkas ir save valdo.
Platonas „Valstybėje“ pateikia valstybės ir žmogaus sielos gebėjimų atitikimo sampratą: yra valdantysis pradas – valstybėje jį atitinka karalius filosofas, o žmogaus sieloje – protas; yra valdančiojo prado įrankiai – tai valstybės kariai gynėjai ar sargybiniai, sieloje juos atitinka afektai; yra gaminantysis pradas – įvairūs amatininkai, kurie gamina produktus, sieloje jie atitinka geismus. Pirmasis ir aukščiausiasis pradas – protas, įsakinėdamas afektams, turi priversti, kad pastarieji valdytų geismus, taigi žmogus turi būti sau pakankamas, autonomiškas, jis privalo nepasiduoti aistroms ir išlaikyti ramybę.
Predestinacijos problemą įtakingiausiu pavidalu suformulavo Aurelijus Augustinas. Anot jo, Dievas numato viską, kas bus, o mes elgiamės taip, tarytum elgtumės laisvai. Mikrokosmo lygiu mes elgiamės laisvai, manome, kad renkamės ir taip toliau, bet kai žvelgiame makrokosmo lygiu, tada matyti, kad mūsų veikla atitinka Dievo planą, kurio nematome mikrokosmo lygiu. Augustinas tarytum suderina šiuos du dalykus – nekelia klausimo arba–arba, bet sako, kad yra ir taip, ir taip. Tad Augustinas išsprendžia konfliktą tarp hebrajiško ir graikiško Dievo atributų ir teigia, kad jie yra suderinami. Pavyzdžiui, jis sako: „Pripažinti, kad Dievas egzistuoja, ir tuo pat metu neigti jame ateities numatymą yra beprotybė.“ Tvirtinti, kad Dievas egzistuoja, ir tuo pat metu teigti, kad jis negali numatyti, kas mums atsitiks, yra gryniausia beprotybė, anot Aurelijaus Augustino. Tad Dievas ir numato, ir mes elgiamės laisvai, ir tai yra tiktai požiūrio problema. Kokiu lygmeniu mes žiūrime: mikrokosmo ar makrokosmo? Remiantis Augustino predestinacijos teorija, Dievas jau iš karto pasirinko teisiuosius, ir tu gyveni, darai gerus darbus, tikiesi, kad būsi išrinktas, nors išrinkimo veiksmas atliktas nuo amžių pradžios. Šiuo požiūriu Augustino Dievas yra truputėlį tironiškas ir tą Dievo valią Augustinas mėgina suderinti su žmogaus valios laisvės faktu.
Dalios Kavaliauskaitės nuotrauka
Svarstykime toliau. Apmąstysime teologijos dogmą, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Žmogus yra ypatingas kūrinys, nes Dievas jam dovanojo orumą, plaukiantį iš valios laisvės. Kūrėjas sukūrė daug ką: ir elnius, ir vilkus, ir erelius, ir žvirblius, bet tie padarai gyvena tiesiog pagal instinktą, o žmogus turi orumą, nes sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Gyvūnai tik realizuoja instinktą, įrašytą genetinėje informacijoje, o žmogus gali būti laisvas nuo instinktų. Kai kalbėjome apie graikų filosofus, sakėme, kad jie siekė būti savo paties šeimininkai. Žmogaus orumą sudaro tai, kad jis nepasiduoda savo instinktams, kaip jiems pasiduoda gyvūnai. Žmogus yra išskirtinis Dievo kūrinys, neprilygstantis nei ereliui ar sakalui, nei meškai, briedžiui ar vilkui. Žmogus neturi aštrių nagų ir dantų, bet įsigudrina pasidaryti peilį. Neturi sparnų, bet susikonstruoja lėktuvą. Iš tiesų žmoguje slypi tam tikra didybė, kurios mes vartotojiškoje civilizacijoje įpratę nepastebėti, kai viskas persotinta žmogaus gaminiais ir dirbiniais.
Mūsų tezė būtų tokia: Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir, paleisdamas į pasaulį bei gerbdamas jo orumą, nori išbandyti, pasižiūrėti, kiek žmogus yra vertas dovanoto orumo. Žmogaus orumas būtų pamintas, jeigu Dievas viską nulemtų. Jis paleido mus tarytum į tam tikras varžybas, ir neaišku, kuris žmogus laimės pergalės vainiką, o kuris pralaimės, t. y. įgyvendins savo pašaukimą arba jo neįgyvendins. Taigi Dievas iš dalies nulemia žmogaus likimą, iš dalies nenulemia. Pavyzdžiui, skiria gabumus ir charakterį, nulemia, kurioje šeimoje ir šalyje žmogus gims. Suteikiamos tam tikros pagrindinės pradžios sąlygos ir Dievas duoda vadinamąjį pradinį kapitalą, kaip žmogui gyventi pasaulyje. Viena vertus, žmogus yra nulemtas, kita vertus, ką jis darys su tuo pradiniu suteiktu kapitalu, nenulemta, palikta laisvai veikti, paisant žmogaus orumo.
Tad Dievas paleidžia žmogų į pasaulį ir netgi pats nežino, kas nutiks tam žmogui. Tokia būklė – tai žmogaus sukūrimo pagal Dievo atvaizdą padarinys. Dievas, numatęs žmogaus charakterį, gabumus ir kitas savybes, tik iš dalies žino, kas nutiks. Taigi žmogus yra tik iš dalies predestinuotas, o kita jo dalis palikta valios laisvei. Veikiamas įtampos tarp dalinio lėmimo ir dalinio nelėmimo ir klostosi žmogaus gyvenimas: gyvendamas pasaulyje jis turi atsiskleisti ir išplėtoti gabumus, tarkim, mokytis mylėti, būti drąsus ir kilnus, turi siekti tam tikrų tikslų, kurie paliudytų žmogų kaip tobulą Dievo kūrinį. Galima sakyti, kad mes suderiname ir graikų filosofų valios laisvę, ir hebrajų viską lemiančio Dievo, be kurio valios nė plaukas nenukrinta žmogui nuo galvos, vaizdinį. Mes sakome, kad Dievas iš dalies lemia žmogaus likimą ir iš dalies padaro žmogų laisvą, tokia tad žmogaus gyvenimo dviprasmybė. Žmogaus laisvumas yra būtent jo orumo paisymas, pagarba žmogui, kitaip jis būtų predestinuotas kaip gyvūnas, niekada neišneriantis iš aklų gamtos instinktų stichijos.
Dabar įvesime žaidimo kauliukais terminą ir paklausime: Dievas žaidžia kauliukais ar ne? Ar galima įsivaizduoti, kad Dievas meta kauliukus ir visiškai nenumato ateities – kas iškris, tas ir nutiks pasauliui. Arba Dievas nežaidžia kauliukais ir viską predestinuoja, kad net plaukas nuo galvos nenukrinta be jo žinios. Toks būtų hebrajų Dievas. Mes sakytume, kad Dievas žaidžia ne kauliukais, bet žmogui sudaro galimybę sužaisti kitokį žaidimą su gyvenimu. Metaforiškai sakant, jis siūlo žmogui sužaisti kortomis su gyvenimu. Tai ir yra anksčiau minėtas išbandymas, nes vien nuo sumanumo, savitvardos ir ištvermės priklauso, žmogus laimės gyvenimo žaidimą ar pralaimės. Žmogaus uždavinys šitame pasaulyje yra lavinti savo intuiciją, gabumus ir išsiskleisti. Gyvūnai gyvena pagal instinktą, o žmogus turi valią jį valdyti ir tapti savo paties šeimininku.
Apie žaidimą kortomis sakoma, kad jomis velnias žaidžia. Tad galima teigti, kad esama tam tikro gundymo žmogaus gyvenime. Iškritusi tam tikra korta reiškia gabumus, kuriuos gavome iš Dievo, tai vadinamoji starto pozicija: šeima ir šalis, kurioje gimėme. Šių dalykų nesirenkame, kita vertus, tai nuo mūsų priklauso, kaip panaudosime gabumus, kaip juos pritaikysime, ir šiuo požiūriu galima sakyti, kad vien nuo, tarkim, verslininko sumanumo ir savitvardos priklauso, ar jis bankrutuos, nuo studento darbo ir įgytų žinių priklauso, kokį darbą gaus. Galima sakyti, kad Dievas pusiau nulemdamas žmogaus likimą ir pusiau jo nenulemdamas sudarė sąlygas sužaisti kortomis su gyvenimu. Ir nesvarbu, kokia korta krinta, tu gali laimėti ir, gavęs net pačias geriausias kortas, gali pralaimėti.
Jei gyvenimo žaidime tau krito bloga korta, tarkim, tėvai anksti mirė ir vienas turėjai siekti mokslų ir taip toliau, tavo pradinę situaciją lydėjo bloga lemtis, bet iš esmės, remdamasis savitvarda, savęs valdymu, gali pasiekti daugiau negu vaikinas ar mergina iš geros ir turtingos šeimos. Jie gali žlugti, pradėti rūkyti, vartoti narkotikus. O tas žmogus, kurio sunki lemtis, gali daugiau pasiekti už tą, kuriam lemtis šypsosi nuo pradžių. Tad iš tiesų, net jeigu lemtis bloga, iškrito nepalankios sąlygos, tarkim, mirė moksleivio mama, tėvas kažkur užsienyje ir jam reikia gyventi su seneliais, jis, pasitelkęs savitvardą, savęs valdymą gali pasiekti daug daugiau negu tas, kuriam viskas klostosi puikiai, nes pastarasis nevertins to, ką turi, ir galbūt pradės netinkamai elgtis.
Iš to, kas pasakyta anksčiau, išeitų, kad Dievas nulemia mums pradžios, starto sąlygas. Tačiau galima paklausti: kam jam duoti prastą startą? Pavyzdžiui, gimsta ligotas kūdikis ir iš karto miršta. Čia yra labai didelė mįslė. Iš tiesų, kodėl taip yra? Mes Dievą suprastume tiesiog kaip žaismių viešpatį, kaip Didįjį Kosmoso Žaismininką, dalinamos kortos, iškrinta tokios, nes tokia yra žaismė. Dabar truputėlį žengsime į šalį: esama tokio aiškinimo (mes jo nepalaikome), kad Dievas už tėvų nuodėmes palikuonis baudžia per kelias kartas. Kodėl moteris, nepadariusi nieko bloga, susirgo vėžiu? Dėl to, kad jos giminėje kas nors padarė kažką bloga prieš kelias kartas. Mes nesiremiame tokiu aiškinimu. Mums artimesnis Dievo, kaip Didžiojo Kosmoso Žaismininko arba kaip žaismių viešpaties, supratimas, ir mes teigiame, kad būna tokių žaismių, kad nuolat krinta įvairios kortos, įvairūs dalykai, ir tuo galime arba pasinaudoti, arba nepasinaudoti.
Ir čia norėtume aptarti maldos klausimą. Tada, kai Dievas iki galo nežino, kas mums atsitiks, tikrai egzistuoja galimybė melstis, o ne vien dėkoti Dievui už buvimo dovaną. Malda turi prasmę, kai Dievas nėra numatęs žmogaus ateities iki galo, kai atviras ateities horizontas, tada žmogus gali išmelsti iš Dievo kokį nors dalyką.
Mes suvokiame Dievą kaip žaismių viešpatį, kaip Didįjį Kosmoso Žaismininką, kuris kuria žaismes. Atsakant į klausimą, kodėl kas nors nutinka, reikia pasakyti, kad susiklosto tokios žaismės. Dievas jas išjudina ir kūdikiai miršta ne dėl to, kad turi kokią nors nuodėmę, o todėl, kad nutinka tokios žaismės. Jeigu sakome, jog toks buvo Dievo planas, kad nekaltas kūdikis turi mirti, tai tada Dievas yra žiaurus, bet iš esmės Dievas turi prasmę kaip gerasis Dievas tik tada, kai dovanoja žaismes. Būtent visko Dievas negali numatyti, nuspėti, jam būdingas atviras ateities horizontas ir jis nėra tikras dėl ateities.
Dabar galime paklausti: kaip apskritai galima valios laisvė visatos sandaroje? Esama pozityvaus Dievo įsivaizdavimo. Jis vaizduojamas kaip geras, teisingas, visagalis ir t. t. Tai pozityviosios teologijos kelias. Negatyvioji teologija Dievą supranta kaip esantį aukščiau už būtį ir jam nepriskiria jokios pozityvios savybės. Jis yra daugiau nei visagalis, daugiau nei teisingas ar daugiau nei geras. Tuo remdamiesi Vakarų mistikai, pavyzdžiui, Meistras Eckhartas, linkę pripažinti, kad Dievas yra niekas: jis nėra joks daiktas, nėra joks žmogus, nėra joks gyvūnas. Niekas yra tas, kurį mes vadiname Didžiuoju Kosmoso Žaismininku, kuriančiu kosmoso žaismes. Galima sakyti, kad žaismės yra nieko sūkuriai, įtraukiantys pasaulio atskirybes į kosminį šokį ir pereinantys į visatos Didįjį Vyksmą. Dievas yra nieko sūkurių policentrinė visata. Žmogaus valios laisvė galima dalyvaujant pasaulio atskirybių žaismėse, kurias išsuka nieko sūkuriai.
Dievas kaip niekas pasaulio atžvilgiu yra visiška kitybė, nes pasaulyje viskas esti kaip kas nors, o Dievas yra niekas šio „ko nors“ atžvilgiu. Tačiau kaip tik dėl to, kad pasaulio atžvilgiu Dievas yra niekas, jis gali išjudinti pasaulio atskirybes jų žaismėms. Jos yra pasaulio atskirybių dinaminiai sąryšiai. Mes matome pasaulio žaismes: upės teka, vėjas pučia, lapai krinta, paukščiai skrenda, mes einame į darbą ir t. t. Šios įvairios žaismės galimos, nes Dievas, kaip nieko sūkuriai, sąlygoja jas. Dievas, kaip žaismes išjudinanti būtybė, nėra tas, kuris iki galo predestinuoja, bet ir nėra tas, kuris palieka visišką valios laisvę. Tam tikrais gyvenimo tarpais mums sekasi, krinta gera korta, tam tikrais – nesiseka, krinta bloga korta, ir ateitis priklauso nuo mūsų sumanumo ir savitvardos, kaip mes dalyvausime šiose Dievo žaismėse: arba pralošime, arba laimėsime. Ir jau pasikartojant galima pasakyti, kad Dievas mus nulėmė tik iš dalies, bet iš dalies paliko valios laisvės galimybę – kaip orumą, kaip pagarbą žmogui, nes jeigu jis būtų žmogų visiškai predestinavęs, tai žmogus būtų kaip gyvūnas, gyvenantis pagal savo instinktą. Žmogus yra laisvas savo instinktų atžvilgiu.
Platono dialoge „Faidonas“ Sokratas vaizduojamas kalėjime paskutinę gyvenimo dieną prieš išgeriant nuodų taurę. Mokiniai rengė pabėgimą, tačiau jis atsisakė ir nusprendė garbingai priimti atėniečių teismo mirties nuosprendį. Šiame dialoge yra lemtingas Sokrato samprotavimas, kuris atskleidžia žmogaus išskirtinumą. „Kadangi atėniečiai nutarė, kad geriau man sėdėti čia, tai teisingiau yra pasilikti ir gauti bausmę, kokią jie man paskirs. Mat, galai griebtų, tikiu, kad jau seniai nešami mano nuomonės apie tai, kas yra geriausia, šitie raumenys ir kaulai būtų kur nors Megaruose ar pas bojotiečius, jei tik nebūčiau manęs, jog teisingiau ir gražiau, nei išsisukti bei pasprukti, yra priimti valstybės bausmę, kokią man beskirtų.“ Sokratas sako, kad jis yra laisvas apsispręsti. Nors mokiniai sudarė sąlygas pabėgti iš kalėjimo, Sokratas pasirinko garbingai priimti teismo nuosprendį. Tad jo likimas buvo iš dalies nulemtas, bet jis pasirinko ne saugumo instinktą bėgti nuo savo nuodytojo, o pasitikti jį drąsiai. Sokratas savo egzistenciniu pavyzdžiu paliudijo, kad žmogus yra laisvas apsispręsti, ką darys. Žmogaus gyvenime nėra jokios nei absoliučios valios laisvės, nei absoliutaus nulemtumo, yra dalinė situacija. Laimingai ir tauriai gyvena žmogus, kuris išlaiko aukso vidurį tarp valios laisvės ir nulemtumo.
