Kol ūžia skalbiamoji

Vėlus vakaras ir naktis yra ramybės laikas – vienoms, esu girdėjusi, suguldžius vaikus ir prisėdus prie vertimų namų jausmą užantspauduoja tyliai dūzgianti indaplovė, o man skalbimo mašinos garsai įtvirtina darbingo namudiškumo būsenas. Kol rašau, skalbiamoji burzgia tarsi lėktuvas – tai kyla, tai leidžiasi, tai ima cypsėti, tarsi būtų atliktas dviejų valandų reisas iš taško A į tašką B (kaip ir mano worde).

Po kelių pranešimų konferencijoje „Mano teritorija. Moteriškoji kūrybos erdvė“ (iš jos neturiu jokių tvirtų įspūdžių, mat nemačiau visumos; bet vis dėlto viena maloniausių konferencijų per metus, kurioje absoliučiai privaloma dalyvauti) per visą senamiestį eini ieškoti bankrutavusios leidyklos knygų. Įdėmiau susipažįsti su romantišku stoties rajonu, nors ir neplanavai tiek klaidžioti. Gaišti pusę savo darbo dienos dėl jų, kažkokių knygų – Cvetajeva, Zagajewskis, Camus, kelios vaikiškos. Gaila „Krontos“.

Visi aikčioja nuo Jeano-Luco Godard’o filmo, bet kadangi tai buvo apskritai vienintelis filmas, kurį sugebėjau pamatyti „Scanoramoje“, nežinau – dėtis prie garbintojų choro ar ne. Kaip gerai, kad „Sudie, kalba“ rodomas 3D formatu. Padeda fantazuoti apie kairės ir dešinės, moters ir vyro, gamtos ir kultūros skirtingumą. Citatiškumas – apie kino postmodernizmą (ar ne dėl to jam čia taip gausiai plojama?). Per „Kultūros savaitę“ nugirdau, kaip menininkas Aidas Bareikis sakė, kad Vakaruose postmodernizmui jau amen. Prasidėjo kita epocha, kol kas turbūt be pavadinimo.

Su dukra žiūrime per Lietuvos televiziją trečius metus sukamus vokiečių filmus: gan kičiniai pastatymai pagal brolių Grimmų pasakas, tačiau kaip tik jos protui. Vis parodo ką nors iš „aukštuomenės“ gyvenimo – kokį išlepėlį princą, nesugebantį nusivalyti batų. Nors tikrovėje sąjungos tarp skirtingų socialinių sluoksnių ir šiandien menkai įmanomos, pasakose vis ieškoma to tiltelio per bedugnę. Dar pažiūriu gerai įvertintą dokumentinį filmą „Liza, namo“ (rež. Oksana Buraja, 2012). Gal aš vis dėlto nesu bloga mama (tą kaltės išpažinimą mėgsta unisonu kartoti ne visai subuitėjusios moterys). Almanto Grikevičiaus „Fakto“ neįveikiu, per daug siaubo. Tačiau „Kultūra“, liudiju kaip kalendoriaus sekėja, tikrai rezonuoja svarbias menininkų gimimo ir mirties datas – ištraukia iš archyvų, ką turi. Bet visa ko ašis – „Šventadienio mintys“: apie lyderystę Bažnyčioje (tarptautinės konferencijos, verslo strategijų pritaikymas, bendruomenės ugdymas). Parodė kelis žymius užsienio pastorius, transliavo kelis sakinius iš jų pamokslų – abiturientiško topico lygio. Kokia laimė, galvoju žiūrėdama, kad parapijoje, į kurią vaikštome, kunigas nesiveržia būti lyderiu. Nemontuojami kvaili filmukai, kaip, jam esant gyvenimo duobėje, Jėzus pašnibždėjo: „Sek paskui mane“, ir iš dangaus palijo flamingais. Tiesą sakant, nesuvokiu, kodėl emociškai dirginantys kliedesiai apskritai turi įtakos minioms žmonių. Paskutinę lapkričio dieną tyčia stebėjau televizinę reklamą – visi pasiūlymai tilindžiavo Kalėdų varpeliais, mojavo raudonomis senelių kepuraitėmis ar bent drabstėsi elegantiškomis snaigėmis. Matyt, be to nė iš vietos.

Gavau kvietimą į Rusų dramos teatrą. Nuėjau. Premjera – Tomo Jašinsko (g. 1985) režisuotas „Puikus gyvenimas“ (pagal Pavelo Priažko pjesę). Pjesė, nors neskaičiau, įtariu, visai nebloga. Apie pastatymą jau viską emocionaliai išsakė Viktorija Ivanova „7 meno dienose“ (XI.21). Kaip ir nebūtų ko pridurti. Nebent tai, kad tokių pačių ir panašių pokalbių ligi soties prisiklausau važiuodama maršrutu Žaliasis tiltas–Naujoji Vilnia. Kasdien bloga ir pilka nuo jų. Nors neneigiu, sveika susipažinti su tokia tikrovės dalimi. Teatras išlepintoje sąmonėje vis dėlto yra kas kita, daugiau. Ne pjesės skaitymai, ne pristatymas, ne realizmas. Nenorminės leksikos problema man jau senokai neegzistuoja – neseniai žiūrėjau „Išvarymą“, nepatyriau dėl to net menkiausio diskomforto. Jaunuoliai pjesėje, mano spėjimu, išreiškia keturis temperamento tipus – sangviniką (Vadimas), choleriką (Lena), melancholiką (Aleksejus) ir flegmatiką (Anžela). Kaip ir rastųsi charakterių sistema, atskaitos taškai. Tačiau spektaklis neturi nei kokio nors (anti)estetinio, nei socialiai aktualaus pranešimo. Nėra apie ką naujo pamąstyti, nes ir taip kasdien autobuse apie tai mąstai. Nors būtų, jeigu režisierius turėtų bent minimalią viziją – kaip liaulių (čia nuo TV personažo frazės „liau liau“) gyvenimas, pavyzdžiui, galėtų pasiduoti estetizavimui menininko akimis – akcentuojant tai, kas juokinga, kūrybingai interpretuoti (tą „Išvaryme“ atliko Marius Ivaškevičius ir Oskaras Koršunovas). Kitas variantas – pasiūlyti socialiai jautraus sprendimo galimybes (nors pjesėje jų ir nėra) – bent jau kokias prošvaistes, kaip paversti veikėjų gyvenimą… mažiau puikiu. Sumažinti prarają tarp mūsų ir jų laimės / nelaimės kriterijų, kuriuos mini dramaturgas savo pasisakyme, skirtingumo.

Apskritai mes nuo tų infantilių jaunuolių ne taip jau smarkiai ir skiriamės. Mūsų santykiai, būkime atviri, juk panašiai kūrybingi (jeigu yra tekę turėti bent minimaliai bohemiškų reikalų). Mūsų nevieša leksika tokia pat. Ir nors savaip malonu girdėti tąsias slaviškas Anželos intonacijas, kai kuriose psichologinėse situacijose man artima jos bukaprotiška „geriausios draugės“ logika – kvailos replikos, nutylėjimai, solidarumas. Kitaip sakant, tai turbūt išvirkštiniai mes, arba kas nutiktų, jeigu būtume gimę kitame socialiniame sluoksnyje. Būtų stačiai klaiku, neišgyvenama, niekaip neištveriama. Keista, tačiau tą patį pjesės veikėjai, matyt, galėtų pasakyti apie mus.