MIKALOJUS VILUTIS

Simas

Simas yra skulptorius Mindaugas Navakas. Jo paroda, kuri gimdo mintis, buvo Nacionalinėje dailės galerijoje. Dar prieš parodos atidarymą pamačiau jo darbus pro autobuso 4G langą. Tuos, kurie galerijos kieme.

Mindaugas Navakas. Parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ ekspozicijos NDG fragmentas. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

Mindaugas Navakas. Parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ ekspozicijos NDG fragmentas. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

Supratau, kad tas, kuris pavadino lietuvius paskutiniais Europos laukiniais, buvo teisus. Pirmą kartą gyvenime patyriau pasididžiavimą savo tauta ir džiaugsmą, kad kultūra manęs, lietuvio, dar galutinai neuždusino ir aš dar nesu visiems patogi dažyta prostitutė silikoniniais papais. Mūsų lietuviškos akys dar atvertos pradžioms ir esmėms. Mes, lietuviai, dar tikri. Nekastruoti. Gyvi mes. Tokios mintys kyla žiūrint į Simo darbą „Raudona“, kuris rodo, ką lietuvis gali padaryti iš negyvai per tūkstantmečius raudonu liežuviu nulaižyto kiniško meno. Prikelti iš numirusių paguldžius jį ant ožio, kuris netinka malkoms pjauti. Gražus ožys. Tik ožkoms nereikalingas. Netikras. O Simas tikras. Jis savo skulptūrose. Tikri dalykai lenda iš tikro Simo. Pirmapradė tikrovė dar iki kultūros. Be priemaišų. Menas – tai ne kultūra, bet laisvė nuo kultūros. Kultūra reiškia – nedrįsk būti savim, nes gausi į snukį. Vilkas uždarytas į narvą, kad avelėms vienodais veidais būtų gera gyventi. Sielos ramybę kad avelės turėtų. Štai kas yra kultūra, be kurios žmonės suėstų vienas kitą. Jeigu žmogų įspraustum į Simo bjauria ružava spalva nudažytą baidarę, tai jis negalėtų judėti ir būtų kultūringas. Irklų baidarė neturi. Man nesvarbu, ką kūrinys reiškia. Simas knygelėje „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ kūrinį aiškina kitaip. Simo atsakymai knygelėje irgi yra jis, tik kitu pavidalu. Irgi meno kūriniai, tik ne vaizduojamojo, bet konceptualaus. Kita meno šaka. Vaizdas sau, aiškinimas sau. Nerūpi man. Ir mano aiškinimas man nerūpi, jis pritemptas, paverčiau jį iliustracija savo postringavimams. Kalbu apie nereikšmingą ir visai nebūtiną kūrinio dalį, kuri veikia protą. Sena mano dainelė. Kalbu ne apie Simą ir jo skulptūras, bet apie tai, kaip jaučiuosi būdamas šalia jų. Tik tas man rūpi. Nesvarbu, kas yra, svarbu, ką aš matau ir patiriu. Žmogus yra būsena. Pritariu taip sakantiems. Materializuoti būsenas, apčiuopti būsenas. Būsenas padaryti matomas žiūrinčiam. Būsena, žiūrinti į būseną. Nežinau, kas yra Simas ir jo darbai. Žinau mintis, kurios ateina į galvą, kai žiūriu į jo darbus. Mąstyti verčia Simo skulptūros. Žmogum būti.

 

Schopenhaueris sakė, kad pasaulis yra reginčiojo reginys. Nėra reginčio, nėra pasaulio. Aš esu regintis, o Simo skulptūros yra reginys. Žiūriu į jas, kol jos tampa mano dalimi ir atskirti mūsų negalima ir kalbėti galima tik apie mus kartu. Simo skulptūros ir katė taptų visai kitu deriniu ir kalba būtų visai kita. Kai Simas perskaitė labai nuoširdų mano rašinėlį apie gyvenimo reiškinius, jis pasakė, kad tokio kvailo rašinėlio jis dar nėra skaitęs. Jo derinys su gyvenimu kitoks. Tuo žmonės ir skiriasi vienas nuo kito – deriniu su gyvenimu. Iš čia skonių skirtumai. Iš skirtingų regėtojo ir reginio derinio. Tame pačiame pasaulyje nuo to paties deguonies geležis rūdija, o medis dega. Gyvi daiktai dega, o negyvi rūdija. Šalia Simo skulptūrų man norisi gyvam būti. Girdžiu Dievą sakant: štai, Mikalojau. Daviau tau gyvenimą, tai gyvenk. Nelindėk šiltam ir sočiam šūde kaip šūdvabalis. Nes nemylėsiu tavęs.

 

– Mums negražu, – sako žmonės apie Simo skulptūras. Tie žmonės, kurie nėra menininkai ir dailėtyrininkai ir kurie neapsimetinėja.

– O kas jums gražu?

– Gėlė mums gražu.

– Kodėl gėlė jums gražu?

– Todėl, kad jos spalvos ir forma gražios.

Šventa tiesa. Ne gėlė graži, bet forma ir spalvos. Grožis – tai formų ir spalvų derinys, nesvarbu, kaip jis būtų įvardintas. Grožis akims. Yra kiti grožiai. Žemdirbio rankos. Juodos kaip medžio šaknys, sulindusios į žemę. Pavargęs ir prakaituotas sunkvežimio tentas, atlikęs savo darbą. Simo „Iš toli“. Čia gražumas ne akims. Ne paviršiuje. Giliai sulindęs į reginį ir giliai lendantis į regėtoją. Įeiti į skulptūrą. Būti skulptūroje. Simo kūriniai ne ant pjedestalo, jie arti žmogaus. Į juos nereikia žiūrėti iš apačios. Iš gilumos šaukiuosi tavęs. Ne. Ne de profundis. Ir Vlado Urbanavičiaus „Vamzdis“ toks. Sūpynės ant jo pakabintos. Vaikinas mergaitę supa. Gražu. Du grožiai. Pasislėpęs ir atviras. Kas būtų išdrįsęs pakabinti sūpynes ant ištiestos Lenino rankos. Vlado skulptūros protingesnės. Vladas kuria formas, o Simas tuštinasi jomis. Šią akimirką man taip atrodo. O gražiai sušukuotos ir gražiai padažytos avelės piktinasi jų skulptūromis. Jos mano, kad menas – tai saldainis. Purgeniniai angeliukai, kurie, atrodo, tampa Vilniaus simboliu. Ir purgeninės frazės: papuošk Vilnių savo šypsena. Kokakola, čipsai ir cukraus vata. Štai kuo penimi žmogaus siela ir kūnas mieste, kur Katedra gražesnė už sunkiasvorį Partenoną. Rėkti norisi.

 

Alfonsas Andriuškevičius rašo, kad Simo kūriniai kabo, bet ne tradiciškai stovi. Jis kalba apie daiktą, bet ne apie meną jame. Menas Simo padarytame daikte stovi. Galingas stovėjimas. Tokios mintys ateina į galvą žiūrint į pakabintą sunkvežimio tentą. Žmogų valdo lytinis organas. Taip sakė mano mylimas Schopenhaueris. Gal ne visus žmones. Yra tokių, kuriuos valdo akla ir beprasmė valia kurti. Stipresnė už lytinį organą. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Bogatyriovas, dailininkas iš Leningrado, pasakojo man: „Kadaise mylėjau labai gražią, įspūdingų formų moterį. Tą akimirką, kai mylėjau ją ypač intensyviai, man prieš akis iškilo vaizdas. Visa kita nukabo. Kūrybinės aistros apakintas, aš puoliau ieškoti popieriaus ir pieštuko, praradęs moterį ir viską pasaulyje, išskyrus vaizdą savo viduje.“ Išleisti vaizdą į laisvę. Sukūrimo momentas. Sielos orgazmas. Po to tuštuma. Ją reikia užpildyti. Siurbti į save gyvenimą. Galbūt menas yra gyvenimo saldybė ir kartėsis, gal pats gyvenimas, nebetelpantis žmoguje, plėšantis jo dūšią, kad pro plyšius išsiveržtų lauk ir taptų matomas kitiems. Arba girdimas. Galbūt menininkas savo esmę, meną, esantį savyje, sudeda į daiktą. Metafizinės energijos, esančios savyje, daiktą įkrauna.

 

Nemanau, kad yra pasaulyje skulptūrų, apie kurias galėčiau pasakyti, kad jos geresnės už Simo. Gal galėčiau lyginti su Moore’o kūriniais, bet jo skulptūros nugludintais kampais, kad jas lengviau būtų praryti. Įspūdingas man yra Zadkine’o „Sugriautas miestas“, bet ten dramatizmas užstoja meną. Simo menas neužstotas. Primena Sofoklio tragedijas, tik be tragizmo. Jo skulptūrose yra. Kas yra? Nežinau. Nieko nėra. Todėl galima daug kalbėti. Formos pačios sau. Jose tik begalinė beprasmybė, be kurios nebūtų galima gyventi. Gyventi reiškia turėti sielą. Kitaip – tik buvimas. Gyvenu Simo parodoj. Dievo skirtą misiją atlieku. Įkrauna mane Simo darbai gyvybės. Pastebėjau, kad šalia dailininkų, kurie paišo meną, bet ne paveikslus, būti sunku. Jie vaikšto tarp žmonių ir gyvybę iš jų siurbia, kaip siurbėlės. Prisisiurbia, o tada sprogsta menais. Menas – gyvybė daikte. Grąžina žmonėms, ką iš jų paėmė.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.