Rugsėjo brevijoriai
Jeigu kultūrininkai turėtų bent dalį pasitikėjimo, kuriuo spinduliuoja Obama, sakydamas savo kalbas (nesvarbu, kad kartais apybanale retorika), – mintijau, stebėdama spaudos konferenciją iš Talino, – galimas daiktas, pasibaigtų toji kepurės glamžymo ir nuolankių linkčiojimų epocha, visiems seniai varanti grasą ir nuobodulį. Rugsėjis prasidėjo banaliomis, kaziukiškomis „Sostinės dienomis“, kurias aplankė kone visi, kas tik laiko save daugiau ar mažiau žmonėmis. Knygų turgelis, juk tai taip neva inteligentiška – net jame nugirdau praeives „pižoniškai“ plepant apie Sabaliauskaitę (per Kaziuką girdėjau apie Ilzę Butkutę). Ir Povilo Makausko premjera „Yolo“ („Gyveni tik vieną kartą“) Nacionaliniame dramos teatre – sąmoningai politiškas pareiškimas. Iš pradžių net pamaniau, kad tai bus OKT teatro parodija – pia-ninas kairėje, rankos su šlamančiais popieriais, išlindusios iš užkulisių, – ligi skausmo pažįstama paralelė. Paaiškėjo, kad ne – spektaklyje tiesiog visko po truputį: šiek tiek Yanos Ross (politinis farsas), šiek tiek Rolando Kazlo (žiebiami degtukai), šiek tiek mokytojo Gintaro Varno (lėlių iš „Teiresijo krūtų“ stilistika). Individualaus braižo kol kas nedaug, bet antrakursio darbas nuteikia viltingai: šiaip ar taip, tai jaunas teatras, kalbantis apie tai, kas aktualu, vadinasi – turintis galimybių pritraukti ir daug žiūrovų. Režisieriaus užmojai (rasti protingą visuomenę) nuobodoki dėl to, kad perdėm naudojami – globalios katastrofos, kompiuteriniai žaidimai, konsumerizmas, – atrodo, kas gali būti labiau nuvalkiota? Tačiau nuoširdžiai gražios „pasakos sekimo“ scenos, net tas retsykiais šmaikštus nepolitkorektiškumas („Lenkai užėmė mėnulį ir prirašė lenkiškų raidžių“) – nors manau, kad politines subversijas jis regi labai paviršutiniškai. Ir, žinoma, jo paties pieštos lėlės. Spektaklis privertė susimąstyti: ką žinotume apie Gerniką, jeigu ne Picasso? Turbūt beveik nieko? Menas kaip istorijos asociacija, galingesnė ir už vadovėlį.
Pro memoria Donatui Banioniui televizorius nesuplanuotai rodė puikiąją „Vienos dienos kroniką“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1963) vietoj kažkokio nykaus koncerto, tik jokiose programose nebuvo informacijos, koks meno kūrinys šiuo metu transliuojamas (kitąkart gal praverstų mažutėliai titrai prie skirtuko „…atminimui“). Dar pataikiau į „Nesėtų rugių žydėjimą“ (rež. Marijonas Giedrys, 1978) ir dokumentinį „Aš – vargšas karalius“ – retas medžiagas, kurių eteryje šiaip jau užsilauktum. Mąsčiau, kiek daug šiandien manipuliuojama emocijomis – socialiniuose tinkluose sklindančiame vaizdo įraše trimetis griežia smuiku didžiulei auditorijai; parodytos ir žmonių reakcijos – šluostosi ašaras. Supranti, kad nieko nebėra tikro. Vieno mobiliojo ryšio operatoriaus reklamoje anūkėlis duoda seneliui didesnę spurgos dalį, skambant pasakėčios pranešimui: kai atiduodi daugiau, tai ir įvertintas esi labiau. Fui. Patys ir apsiverkite, kapitalistai. Reklama (ypač knygų ir kultūrinių renginių) man daro atvirkštinį poveikį negu tiksliniam vartotojui. Vis dėlto skaitau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum III“, nors buvau atsižegnojusi neskaityti. Gerai parašyta. Dar skaitau Eglės Kačkutės „Svetimas ir savas“ – dar geriau parašyta (žinau, beprasmiška lyginti).
Kažkada su bičiuliu esame juokavę, kad feisbuko apžvalgos kultūrinėje spaudoje būtų naujiena, precedento neturintis fenomenas. Kultūriniame feisbuke neseniai nuvilnijo savireprezentacijų banga: dešimties knygų, pakeitusių tavo gyvenimą, sąrašas. Anksčiau lyg būta filmų, paveikslų ir pan. Nedalyvavau, per daug atsakomybės (kaip įrodysi, kad Thomas Mannas pakeitė tavo gyvenimą, jeigu po perskaitymo nepradėjai mąstyti panoraminėmis kategorijomis?). Sąrašų virusas savaip nuvilia ir tuo, kad klasika juose turi pirmumo teisę, o tai neįdomu. Nors, galop pripažįstu, būta gražių ir įtikinamų sąrašų. Malonu, kad tiek intelektualų, tiek „žmonių“ sąrašuose dominuoja Vinco Mykolaičio- Putino romanas „Altorių šešėly“. Tiesa, feisbuke dar buvo testas – „Į kurį iš Donelaičio būrų esi labiausiai panašus?“ (Nelengva apibrėžti kūrėjus – lyg ateitininkai su Lietuvių kalbos institutu.) Bene geriausias Donelaičio minėjimo projektas. Statistikos faktas – daugiausia tautiečių tapatinasi su moralistu Pričkumi. Sakyčiau, teisinga. Nesumeluotą meilę gamtai ir uolų polinkį pasinaudoti jos gėrybėmis rodo ir feisbuką sukrėtusi „Anykščių šilelio“ karštligė: inteligentų ir pusinteligenčių asmenukės su grybais. O vis vien baisiai miela tauta: darbšti, išmani, taupi, ekologiška; gebanti ir sveikai pramogauti, ir naudą gaudyti.
Mezgu ir klausausi audiobooks, kartojuosi anglų, nes juk teks važiuoti į Ameriką. Iš sentimentų renkuosi seseris Brontë; atsimenu, kai dar būdama paauglė perskaičiau Šatėnuose įdomų Astridos Petraitytės pokalbį apie jas su Irena Varnaite. Vėliau įsigijau ir „Pradų“ išleistas knygas apie anglų, austrų ir skandinavų rašytojus. Klausausi Anne „Vaildfel Holo nuomininko“ ir Emily „Vėtrų kalno“, kurių nesu skaičiusi (Charlotte „Džeinės Eir“ kažkaip nesinori klausytis): neįmanoma nepastebėti, kad šeimos santykiai anglų literatūroje jau tada buvo kaip reikiant reflektuoti ir feminizuoti. Seserų Brontë kūryboje, neatsiribojant nuo painių biografijų, dažnai vaizduojamas smurtas šeimoje; konkretus buitinis teroras prieš sutuoktinę. Galvoju, gal šios medžiagos kuo nors galėtų padėti žemuomenės aukoms? Bent kaip terapinė priemonė.
„Kultūra ir religija“ (LRT) skyrė dėmesio brevijoriaus temai: prisiminiau, kaip jaunystėje vaikščiojau pas seseris vakarais kalbėti brevijoriaus. Kartais ilgiuosi tų vakarų, užpildytų jausmingomis, poetiškomis šventraščio eilutėmis, perskaitomomis iš nedidelių knygelių. Atrodydavo, kad psalmės „atspėja“, ką nuveikei per dieną, tiksliai smogdamos intuityviu visaregiškumu. Dabar vis labiau liturgiškas tampa žinių žiūrėjimas; atrodo, lyg diktoriai ir reporteriai komentuotų mano pačios gyvenimą. Išbėgęs į važiuojamąją dalį, žuvo briedis; vėjas nunešė senolės namo stogą, o kregždė iš pastogės sutupdė savo žiopčiojančius jauniklius ant kibirų; aferistė išviliojo iš pensininkės malkoms taupytus pinigus, – pati nepajuntu, kaip garsiai sakau, į ekraną nuo mezginio pakėlusi akis: kad jums, rupūžės, jie gumulu užstrigtų gerklėje.
P. S. Tą dieną, kai mirė poetė Alma Karosaitė, dukrą į darželį žadinome su dainomis – „Tele bim-bam“ įrašytą „Milda ir Matilda“. Dar pajuokavau, kad esu panašesnė į Matildą. Prisimenu, kaip vienos „Poezijos pavasario“ kelionės metu Alma Karosaitė pasakojo apie savo dažnus vizitus į vaikų namus, vis švelniai įvardindama jų auklėtinius – „vaikeliai“. Mano skundas vis dar kartus. Nepaisant mano dejonės, jo ranka sunki. O, kad žinočiau, kur jį rasti, kaip nueiti į jo buveinę! (Job 23, 2–3)
