Gebėjimas svajoti
Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius. Sudarė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Aurimas Švedas. V.: Meno avilys, Vaga, 2013. 283 p.
Kinošnikai į šią knygą, kiek supratau iš Jūratės Visockaitės recenzijos „Literatūroje ir mene“ (2013.IV.12), žvelgia rezervuotai. Bet man, pašalinei, ji pasirodė labai įdomi: reikia kažkuo kamšyti savo žinių apie sovietmetį spragas. Kadangi snobijai, kuriai priskiriu ir save, autentiškai domėtis kinu nebeįmanoma, nes juo „domisi“ (kad ir skirtingais lygmenimis) kone kiekvienas – net gėda CV nurodyti kiną kaip hobį, juk tai taip banalu. Pradėjusi skaityti supratau, kad galiu prisistatinėti kaip besidominti lietuvių kinu; tai turėtų būti retesnė diletantizmo rūšis. Skaitymo džiaugsmą sukėlė tai, kad susivokiau besiorientuojanti kontekstuose; esu mačiusi filmus, apie kuriuos kalbama, žinau jų siužetus, aktorius, detales. Ačiū televizijai – pirmadieniais nuosekliai žiūrėdavau „Lietuviško kino vakarus“ ir Aistės Stonytės laidas (LRT jas maloningai kartodavo krizės metais). Pasijutau išdidžiai, kad moku naudotis televizija (seku programą, atsirenku grūdus iš pasiūlos sąvartyno).
Skaitymą kiek apsunkino ne puslapio apačioje, bet knygos gale sudėtos išnašos: nepatogu skaityti per du skirtukus, kuriuos abu vis ištraukia vaikas. Tačiau įpranti. Per asmenybių, šeimų istorijas sekami „mažieji pasakojimai“ – anokia naujiena, tačiau leidinyje tas metodas deramai paaiškintas. Apskritai iškart maloniai nuteikė sudarytojų kruopštumas. Į antrą knygos pusę atsidusau – juk pasakoja senyvas žmogus, o vertinimai tokie blaivūs. Sąmonė aktualizavo ir kai kurias primirštas pavardes; pvz., susivokiau, kad pirmame kurse meno istoriją mums dėstė kinotyrininkas Vytautas Baniulis, knygoje vertinamas kaip kontroversiška figūra. (Keista, paskaitose daugiausiai kalbėjo apie tapybą – apie kiną nieko. O juk galėjo tiesiog pasakoti istorijėles iš savo darbo, kaip daro daugybė dėstytojų.) Bene įdomiausia dalis pasirodė pasakojimai apie „Herkų Mantą“ – vien ko vertas epizodas, kaip filmavimuose kareiviai, naudodamiesi batalinėmis scenomis, sumušė savo karininkus (masinėms scenoms filmuoti talkino lenkų kariuomenė). Sužinojau, kad kartais juostose, kurias pirmiausiai tikrino cenzūra, būdavo specialiai paliekami vadinamieji „balti pudeliai“ (pvz., keiksmažodžiai: tarybinis pilietis jokiose situacijose keiktis juk negali; anot ideologų, tai būtų šalies juodinimas). Suprantama, cenzūra juos triukšmingai iškirpdavo, ir tai kartais padėdavo užmaskuoti kitas, subtiliai „pavojingesnes“ vietas. Susijaudinimą ir siaubą sukėlė pasakojimas apie „Fakto“ pristatymą Kanuose: kaip saugumas sutrukdė Grikevičiaus susitikimą su prodiuseriu amerikiečiu. Įkvepianti istorija kino scenarijui! Iš lietuvių režisierių gyvenimo, aha.
Knygoje Grikevičius nemažai pasakoja ir apie bičiulius: ypač išraiškingai – apie Saulių Macaitį. Atkreipiau dėmesį, kaip įtaigiai ir aistringai dėsto, ką gali kritika: „Iki jo mes neturėjome jokios kino kritikos ir filmų analizės. Pradėjo rašyti straipsnius, supažindindavo su tam tikrais dalykais, mokė inteligentišką žiūrovą ir paprastą gimnazistą, kaip reikia žiūrėti kino filmą, į ką dera atkreipti dėmesį, ką gali duoti viena ar kita kino juosta. Tokie dalykai labai svarbūs. Juk net klasikinei muzikai klausyti reikia tam tikrų žinių. Tas pats galioja ir kinui. Saulius, mano nuomone, buvo kino šventasis, nes būtent jis išauklėjo Lietuvos žiūrovus. Nė kiek neperdėdamas pasakysiu, kad būtent jo dėka atsirado kino žiūrovas, kuris reikalingas kiekvienam režisieriui. Juk režisierius negali kurti nemegzdamas dialogo su būsima auditorija – dirbant su filmu privalu įsivaizduoti, kas jį žiūrės. Įsivaizduodamas tai turi mokėti žiūrovą sudominti, palaikyti pokalbį su juo, jeigu reikia, ir apgauti“ (p. 168). Tikiu Grikevičiaus nuoširdumu (net jei jis kam nors šiandien jau ir atrodo naivokas): šiuos kilnius žodžius derėtų kaip maldą pasimurmėti kiekvienam (ir literatūros) kritikui, kad neužsimirštų siekiamybė. Beje, žiūrovui skiriamas režisieriaus dėmesys – anaiptol ne atsitiktinumas. Kitame kontekste jis taip jį teorizuoja: „Žiūrovas visuomet yra anonimas. Į kino teatrą žmonės dažnai ateina tiesiog įdomiai ir nenuobodžiai praleisti laiko. Dažnai į kiną užsukama paprasčiausiai… pasislėpti nuo lietaus ir tamsoje pasibučiuoti. Todėl visai nesvarbu, kiek širdies esi įdėjęs į konkretaus filmo kūrimą, daugeliu atvejų pasirodo, kad tai niekam nereikalinga. Žalakevičius yra aprašęs situaciją, kai jis vertė auditorijai savo filmą „Vienos dienos kronika“ [1963], kuriame kaip pagrindinis leitmotyvas vis nuskamba klausimas: „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai…?“ Skambant šioms dramatiškoms intonacijoms, filmo pažiūrėti atėjusi publika žiovavo, juokavo ir gliaudė saulėgrąžas… Taip menininkas buvo pastatytas į tokią padėtį, kurioje tikrai nesinorėtų atsidurti nė vienam iš mūsų“ (p. 174). Hipotetinis kūrėjo ir suvokėjo dialogas nefetišizuojamas: toks adekvatus savo, kaip menininko, vaidmens suvokimas labai praverstų ir poetams.
Kai rašiau šią recenziją, LRT „Kultūra“ kaip tik rodė „Vilkolakio pėdsakus“ (rež. Almantas Grikevičius, Argentina, 1986), vertinamus kaip vienas prastesnių režisieriaus filmų. Vis dėlto dabar jis atrodė visai kitaip, lyg pats Macaitis man asmeniškai jį būtų paaiškinęs (beje, vėliau aptikau – LRT archyvuose iš tikrųjų egzistuoja ir Macaičio interpretacija). Nuolat akcentuojama (ir knygoje, ir Stonytės laidoje), kad filmas buvo statytas už Maskvos pinigus. Jei jau būtume preciziški, už vadinamuosius Maskvos pinigus mes bent jau turime neblogo kino. Žinau, skamba ne itin maloniai, o gal ir akiplėšiškai.
Atskira tema būtų kito didaus lietuvių režisieriaus, Vytauto Žalakevičiaus, draugystė ir įtaka (Grikevičius, kiek supratau, vis dėlto buvo santūresnio charakterio). Tarp šių dviejų asmenybių būta šiokių tokių konfliktų, tačiau knygoje jie neakcentuojami. Žalakevičius nemažai portretuojamas, tačiau dar įdomiau aptikti susipynusius ir sutapusius mąstymo bruožus: „Menininkas niekada neduoda atsakymų. Nesinori būti Viešpačiu Dievu. Juk režisierius ir taip pretenduoja į tokį vaidmenį – jis stato dekoracijas, atrenka aktorius, vėliau surengia karą ir juos žudo arba kuria meilės scenas. Pavyzdžių būtų galima pateikti ne vieną. Tačiau moralizuoti taip elgiantis negalima, nes tiesiog nesi įsitikinęs, kad tai, ką pasakoji, yra tiesa. Meno tikslas – padėti kitam žmogui, užjausti jį. Net jeigu kuri filmą, kuriame smerki – net ir tokiu atveju privalu nenužudyti vilties. Palikti viltį žmogui – vienintelė tikroji meno paskirtis“ (p. 180). Net išsitraukiau iš lentynos Laimono Tapino knygą „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ („Alma littera“, 2008) – pasitikrinti, ar Vytautas Žalakevičius kažko stulbinančiai panašaus nesakė. Jei ir nesakė, vis tiek tas Grikevičiaus išpažinimas nuskambėjo kaip mokinio manifestas. Beje, Grikevičius (nors psichologizavimo knygoje beveik nesama) pasižymi tiksliais savianalizės štrichais: „Esu įsitikinęs, kad menininko gyvenime svarbų vaidmenį atlieka septynerių metų ciklo virsmai. Per juos tarsi visas kraujas menininko kūne pasikeičia“ (p. 158). Ką gi, režisierius, matyt, intuityviai teisus – psichologijos teorijose iš tikrųjų sklando versija apie septynerių gyvenimo metų cikliškumą. Ne veltui intuicija kartais vadinama svarbiausiu menininko instrumentu.
Knyga atskleidžia mano kartai nebepažįstamus sovietmečio užkulisius – jeigu daugmaž esi girdėjęs pavardes, kurios minimos, žinai aktorių charakterius, tada daug ką įsivaizduoji. Plačiąja prasme ši knyga apie kūrybą, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų. Kūrybai reikia mokėti svajoti (tai liudija Grikevičiaus pasakojimai, kaip Grigorijui Kanovičiui rašant filmo „Ave, vita“ scenarijų kartu su Žala (familiari Žalakevičiaus pravardė tarp draugų) būdavo fantazuojama apie galimą siužetą labai gražiai, kone nesuvaldomai). Imi matyti lietuvių kiną kaip organišką visumą, kurioje visi susiję (tą įspūdį itin sustiprina iššifruoto pokalbio – LKS Meno tarybos posėdžio apie filmą „Sadūto tūto“ (1974) dokumentas). Aštrus kolegų kriticizmas, rodos, neapkartina jų draugystės ir bendradarbiavimo. Priešingai, knygos pabaigoje ilgimasi to bendruomeniškumo ir gal net nomenklatūrinės disciplinos (Grikevičius apverkia Kino studijos išnykimą – kur dabar režisieriai susitinka?..).
Knygą skaičiau Nidoje, o „Jausmai“ filmuoti Juodkrantėje; vadinasi, visai čia pat. Nepasakyčiau, kad tai nesustiprino lektūros efekto. Netikėčiausia – skaitydama šią knygą, ėmiau mąstyti „kadrais“ – vaizdais, kurie turėtų užpildyti savas mintis. Tarsi reikėtų susukti filmą. Gal tai ir yra gerasis poveikis vargšams diletantams.
