Avrahamo paveikslai ir jo Alina
Kartais nutinka ir taip: atsisėdi parašyti apie parodą, bet galvoje įkyriai sukasi su ja net nesusijęs koks nors nutikimas arba mintys, jau tiek atsiplėšusios nuo matyto vaizdo, kad ieškoti kokių nors sąsajų – beprasmiška. Norisi tik išsitraukti dūdelę ir taip sau pasigroti. Kažkas panašaus atsitiko ir dabar, tik šįkart aiškiai žinau, kas viską taip „permušė“. Love story. Paprasta, nuoširdi ir įtikinama.
Avraham Kan. Moters portretas. 2013
Vieną visai paprastą dieną iš Gruzijos kilęs žydų dailininkas Avrahamas Kanas su savo piešiniais po pažasčia ėjo Tel Avivo gatve. Važa Malakmadzė (tikrasis dailininko vardas) išaugo kurortiniame Batumyje, bet jau geras dvi dešimtis gyvena Izraelyje. Vaikystėje piešė, vėliau pasinėrė į sportą, tapo garsiu kaskadininku. Viskas klostėsi puikiai, kol tapo kafkiškuoju Jozefu K. Gali galvą daužyti į sieną, tačiau „Proceso“ schema veikia. Nelaisvėje Važa pradėjo tapyti. Kad neišprotėtų. Piešė ant pakavimo popieriaus, išmestų kartono dėžučių. Artimieji atnešdavo dažų. Piešinių vis daugėjo, jie keitėsi, tobulėjo technika, mintis įgavo gilesnę prasmę. Pirmieji portretai, piešti neįgudusia ranka, vėliau peraugo į daugiaplanes kompozicijas, tapdami paveikslais-sagomis, kuriuose sujungiama išmintis ir patirtis.
Taigi mąstydamas apie savo neužbaigtus darbus, džiaugdamasis, kad net pasaulyje žinomi dailininkai Meiras Pičhadzė ir Menashe Kadishmanas nupirko jo darbų, staiga viename lange, parduotuvėje neparduotuvėje, o iš tikrųjų nedidelėje meno galerijoje, jis pamato švystelint didžiules moters akis, veidą, pačią moterį. Avrahamui – ne dvidešimt, kur kas daugiau, gerokai per keturiasdešimt, jis iš pagreičio žengteli dar keletą žingsnių į priekį, sustoja kaip įbestas ir ima eiti atbulas. Ieško to šmėstelėjusio atvaizdo. Tų akių. Gal jos pasirodė kaip jo sufantazuotų paveikslų vaizdas, o gal jis miega ir tuoj pabus? Ne. Jis stovi ties tuo langu, už kurio ji. Eina vidun ir nelabai ką turi pasakyti. Vėliau sužino, kad ji turi draugą. Bet ir ji pajunta, kad kažkas įvyko, kad nieko ji neturi ir neturėjo. „Alina“, – taria ir iš palaimos užsimerkia Avrahamas, kai sėdime dabar „Avilio“ restorane Kauno senamiestyje, kur eksponuojami dailininko paveikslai. Taria taip, tarsi Tel Avivo galerijoje būtų ką tik sužinojęs mylimosios vardą.
O į Kauno senamiestyje įsikūrusį restoraną „Avilys“, kuriame eksponuojami A. Kano tapybos darbai, įvirtome šlapi. Nuvilnijusi vasarinė liūtis pasigailėjo tik plaukų. Viso kito skėtis negelbėjo: batuose kas žingsnį muzikaliai žliugteli vanduo, drabužiai nuo vandens taip pat įgavo naują formą, perlijo net mano storoką puspaltį. „Ai, nieko baisaus“, – numoja ranka A. Kano žmona Alina. Pasako ir išsyk įtikina, kad yra kur kas svarbesnių, o jei ne – tai džiugesnių dalykų. „Pasiimam ko nors saldaus“, – švelniai murkteli savo vyrui Alina, siūlo ir man, saldaus, aišku. Nelabai traukia desertai, bet sutinku. Su viskuo sutikčiau – norisi iš arti pasigėrėti nesumeluota meile žmogui ir pasauliui.
„Kiek pažįstu Važą, jis visada į viską žiūri tik šviesiai, neįtikėtinai šviesiai, aš kartais užsiplieskiu, supykstu, bet jis kaipmat įtikina, kad yra ne taip: tarkim, įskaudinęs žmogus greičiausiai iš tiesų taip negalvoja arba jis ne tą norėjo pasakyti, mes patys dažniausiai viską padidinam, pridedam savo baimių ir kompleksų“, – šypsosi Alina, nors temperamentu ir išvaizda – kaip iš akies traukta Liza Minnelli. „Su ja nors į Mėnulį“, – pasako dailininkas ir beveik užsimerkia iš palaimos.
Šiuo metu Maironio lietuvių literatūros muziejuje, restorane „Avilys“ ir Yzy bare eksponuojamų A. Kano parodų kuratorė Alina Tal Dušansky – buvusi kaunietė, iš Kauno su mama išvykusi gyventi į Izraelį. Dabar čia, regis, nėra nei tėvų, nei namų, bet Alina į Kauną atvažiuoja dažnai: „Čia mano gimtasis, mylimas Kaunas, mano Laisvės alėjos spurginė, senamiestis, Rotušės aikštė, oi, labai daug.“ Tiek daug, kad į savo numylėtąjį miestą ji vieną žiemą atsivežė ir mylimąjį. Ir parodė miestą taip, kad Avrahamas jį nupiešė taip spalvotai, skaidriai ir šviesiai, kad mes, Kaune gyvenantys, apstulbom. Apakom nuo spalvų, šviesos, sklindančios meilės, fantastiškai gražaus Kauno, kaip gera tokį jį matyti ir pasivaikščioti jo spalvingomis gatvėmis, nors A. Kanas su Alina Kauną aplankė besniegę žiemą, tą mūsų vadinamąją niūrią, pilkai juodą žiemą.
A. Kanas – savamokslis dailininkas primityvistas, pasaulį matantis kaip juo besigėrintis vaikas, nuolat lydimas nuostabos: pažiūrėk, ar matai, kaip gražu, kokia lygi, o ta – išsirangiusi gatvė, kokie seni ir spalvoti namai, ar matai – virš jų skrenda angelas, oi, žiūrėk, ir ten skrenda, matai, toks keistas, su batais, vienas jo sparnas geltonas, o kitas – mėlynas, matai?
Malakmadzė (dabartinė dailininko pavardė Kanas – jo motinos mergautinė) vaikystėje labai mėgo piešti, norėjo būti dailininku, pasirinkimui pritarė ir mama, tačiau vis dėlto nurungė giminaičių nuomonė – reikia rimtesnės profesijos: teisininko ar gydytojo. Bet taip tik sugaišo laiko, o gal ir nesugaišo, jo draugai, įstoję mokytis dailės, šiandien nė vienas netapo ir nepiešia, pasukę visiškai kitais keliais, Avrahamui tyliai tarsteli: „Ir gerai, kad nesimokei akademinės dailės, niekas nesugadino Dievo duoto unikalumo ir fantazijos.“
O fantazijos menininko darbuose išties apstu, kaip ir nuoširdumo, giedros ir ryškių spalvų, atrodo, kad dailininkas jas pasirenka kaip vaikas nedvejodamas – kokia būna arčiau, tokią ir paima. Vis dėlto bendras paveikslų koloritas byloja, kad dailininko pasirinkimai sąmoningi, nes kiekvienas jo darbas paženklintas ypatingo švytėjimo, susikaupimo ir rimties. Net linksmučiai, daugybės detalių piešiniai su Kaunu, eksponuojami Maironio lietuvių literatūros muziejuje, yra ne tik žaismingi, bet ir skleidžia aiškiai juntamą pagarbą miestui bei jo žmonėms. O kad Alina buvo fantastiška gidė, liudija piešiniuose užfiksuotos kultinės Kauno vietos ir detalės, bene fetišai, be kurių miestas kaipmat prarastų savo patrauklumą (seksualumą).
Pokalbio pabaigoje Alina apsižiūri, kad neturi piniginės. Pirko požeminėje perėjoje iš prekiautojų įvairiomis smulk-menomis diržą, gal paliko ten? Nubėga iki perėjos. Nėra. Avrahamas nulekia iki nuomojamo buto Vilniaus gatvėje. Nėra. „Ten buvo tikrai nemažai pinigų“, – tarsteli susimąsčiusi, bet be išgąsčio ar nevilties.
Sugrįžta iš lauko nudžiugusi: „Radau.“ Lauke, ant tuščio staliuko, prie kurio buvo prisėdusi viena per lietų parūkyti. Na, nieko sau, pasirodo, galima rasti išsipūtusią piniginę judrioje Kauno senamiesčio gatvėje ant lauko kavinės staliuko – o šiuos taip mėgsta lankyti pinigų kaulytojai. Kita vertus, Avrahamas ir Alina turėjo rasti tą piniginę.
Tik namuose pamačiau, kad restorano prieigose palikau varvantį skėtį. Ryškiai raudoną. Ką gi, nueisiu pasižiūrėti.
