Pirmasis ežys

Antradienį Andrew pirmąkart gyvenime pamatė ežį.

Aš krausčiausi iš vieno miesto į kitą, bet Lemingtono namo sutartis pasibaigė birželio 26 d., o naujojo namo Kanlyje nuoma turėjo prasidėti tik liepos 1 d., todėl savaitei įsikrausčiau pagyventi pas jį. Jis iš Australijos ir, man regis, aš jį myliu.

Reikėjo taupyti, nes po savaitės važiuosime į Prancūziją, todėl mano daiktus pervežinėjome autobusu, kuris nuo Andrew mėlynų durų sustoja už dviejų mylių; jas žygiuodavome saulėkaitoje, išpilti prakaito. Dabar abu esame įdegę, kojos, rankos, veidai.

Mums beeinant viena šių gatvių, su dėžėmis, puodais, keptuvėmis, peiliais, knygomis, drabužiais rankose – Andrew sušunka: „Žiūrėk, ežys!“ Aš pasuku galvą dešinėn ir pamatau neaiškią rudai raudoną masę ant gatvės, ant lietaus grotelių; spygliai, viduriai, oda. Nusisuku.

O Andrew žiūri. Tai pirmasis ežys jo gyvenime*.

Antradienį prie mano jau buvusio namo atsirado negyvas paukštis. Maaike, Giulia ir Paolo ėjo apsipirkti, o grįžę rado balandį be galvos prie mūsų durų. Netikiu ženklais, bet. Metas kraustytis kitur.

Penktadienį atsiimti savo daiktų atėjo buvusi mano meilė. Nebėra gailesčio, nebėra apmaudo, nebėra pykčio, nebėra meilės. Tuščia. Taškas.

Niekada nemačiau žmogaus, žiūrinčio į mane su tiek daug neapykantos. Jis pasiėmė patalynę, lempą, indus; norėjau jam atiduoti mūsų nuotraukas, bet tuo metu dar galvojau jas pasilikti. Ten mudu Edinburge, prie jūros, restorane, Marselyje.

– Šiuo metu dažnai žiūriu į mūsų nuotraukas, ir, man regis, mudu jose esame visiškai kiti žmonės. Tuo metu aš dar turėjau raudonus plaukus, o tu neauginai barzdos; mudu kažkokie jauni, gražūs, nesugadinti. Kartais man įdomu, kur juos pametėme. Kada įvyko klaida.

– Nemanau, kad mudu juos pametėme. Mudu niekada nebuvome tikri; o tu krisdavai į savo juodąsias duobes, ir aš seniai seniai norėjau tave palikti, bet bijojau, kad tu vonioje persirėši venas, ir tada tai bus mano kaltė.

– Ar tu bent girdi, kokia tu klišė?

Todėl šiuo metu nebežinau, ką galvoju apie Edinburgą, Marselį ir jūrą; dabar visa tai atrodo kaip vienas didelis melas. Septyniolika mėnesių kartojau sau, kad esu laiminga. Norėjau buto, norėjau vaikų, norėjau ateities; iš to teliko apgailėtinos skeveldros ir aš, potencialiai persirėžianti venas savo vonioje. Pirmąsyk pajutau pyktį. Norėčiau suplėšyti meilės laiškus, eilėraščius, Marselį.

Man regis, Ivanauskaitė kadaise rašė, kad žmogaus negalima vadinti klaida. Tame praėjusiame laike norėjai būtent to. Negalima žmogaus vadinti klaida. O norisi.

Įsivaizduoju save vonioje, kraujas srūva rankomis, varva ant grindų, užtvindo jas, plūsta pro duris, šliaužia pro namus. Įsivaizduoju tai, gamindama braškių sriubą. Andrew iš turgaus parnešė porą kilogramų braškių, todėl nutariau paminėti vasarą. Paimu dvi saujas braškių, spaudžiu jas rankomis viršum balto dubens, jų syvai teka pirštais, raudona raudona tiršta masė. Paskui užpilu pienu ir išnešu į sodą. Vasarį vėjas nupūtė mūsų tvorą, bet dabar ji vėl čia. Andrew nebuvo ragavęs braškių sriubos; o aš džiaugiausi, galėdama jį nustebinti. Braškių sriuba primena daug vasarų, daug sodų, daug verandų. Primena mano mamą, iš kurios viso šito išmokau. Jeigu būčiau Proustas, kalbėčiau apie madlenas ir liepžiedžių arbatą; galbūt braškių sriuba yra mano madlena, o rausvas pienas – liepžiedžių arbata. Medinis stalas, vasaros pradžia. Skyrybos.

Jeigu po metų, mėnesio ar pusmečio mudu su Andrew nebemiegosime kartu, braškių sriuba bus jo madlena. Trindama braškes rankomis, jaučiu, kad jis į mane žiūri. Aš žinau, kad jis supranta šį simbolizmą: mano rankas, raudoną braškių kraują, syvus, gumulus; jis supranta šio proceso kūniškumą, šį geismo ritualą: aš sutrinsiu tau braškes rankomis, o paskui tu nulaižysi jas nuo mano pirštų.

Paskui atėjo sekmadienis, ir mudu visą dieną rašėme. Andrew dirba galerijoje, kuri ką tik užsidarė vasarai, todėl dabar jis ieško darbo ir yra itin ciniškas meno institucijų atžvilgiu; jis rašo trumpą novelę apie galerijos kuratorę Fioną ir milžinišką Valerie Solanas, traukiančios žirkles iš savo vaginos, paveikslą ant galerijos sienos. Valerie Solanas – intriguojanti moteris, šovusi į Andy Warholą ir parašiusi „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“. Galvoju apie ją, Fioną, vilkinčią kailinius ir būriui kostiumuotų vyrų aprodančią naująją parodą; stalas su vynu, maloniai neįkyrus pokalbis, Fionos aukštakulniai kaukši į medines galerijos grindis, šalimais – didelė Solanas. Farsas.

Vakare Andrew prisipažino – netgi nežinau, ar tai tinkamas žodis šiam atvejui, bet visgi jis tai slėpė tartum paslaptį, – kad visą dieną rašė apie mane. Tądien aš rašiau apie Wesą Andersoną, tad pasijutau tartum nedėkinga šunsnukė. Andrew novelė – „Braškių sriuba“. Jis rašė apie mane, ruošiančią maistą, mūsų pokalbius, apie mano senelį, išmokiusį mane tinkamai valgyti sriubą – jeigu sriubos lieka dugne, tiesiog pasiimi dubenį ir išgeri likučius, – apie kraujuojančius randus, liekančius ant jo pečių pasimylėjus, apie tąnakt, kai iš mano vaginos ėmė plūsti kraujas, ir buvo truputėlį baisu.

Tada pirmą kartą pagalvojau, kad jį myliu.

Antradienį pagaliau išsikrausčiau ir šiuo metu gyvenu labai mažame kambaryje, kurio sienos padengtos iš knygų iškirptais paveikslais, o grindys nuolatos nuklotos drabužiais ir tuščiomis vyno taurėmis. Už lango lizdą susisuko balandžiai ir jie kasryt, būtent 4 valandą, ima burkuoti. Burku burku burku. Po medžiu yra supuvusi sofa, šalia jos kažkas pakabino antklodę – išdžiūti – ir čia ji kabo pastaruosius du mėnesius. Į darbą važiuoju dviračiu, ir naktį, grįžtant namo, dažnai lyja. Kartais man būna baisu, kad būsiu išprievartauta netoli geležinkelio stoties, bet kol kas taip neatsitiko.

Rytais mudu klausom BBC, grojančios klasikinę muziką, geriam kavą ir valgom skrebučius. Vieną tokių rytų pasakiau jam, kad parašysiu trumpą istoriją apie tai, kaip jis pamatė pirmą savo gyvenimo ežį; jis liepė ežio neromantizuoti.

Todėl dabar rašau apie pirmąjį Andrew gyvenimo ežį ir galvoju, ar išvis įmanoma rašyti apie prisiminimus, jų neromantizuojant. Nietzsche sako, kad tai, kas žodžiuose, išsyk yra anapus mūsų; todėl mano prisiminimai niekada nebuvo mano. Mano prisiminimai išsyk tampa filmais, paveikslais, tekstu, ir jie niekada nebus objektyvūs. Ar objektyvumas čia įmanomas? Ar jo reikia? Dabar, pamačiusi buvusios meilės rašytus laiškus (taip, aš jį tebevadinu buvusia meile, nuo šiol jis X, nebeturintis vardo), matau savo lavoną raudoname vonios vandenyje. Ir tai bus mano prisiminimas. Septyniolika laimės mėnesių virsta mano pačios lavonu vandenyje. Ir išmetu visas jūros, Marselio, Edinburgo nuotraukas. Jose dabar tematau mirtį.

Kassyk, kai mylimės, dreskiu kaip galėdama giliau, kone laukiu kraujo ant savo nagų; randai – ne nuotraukos ar poezija, jų niekaip neišmesi. Kūnai kaip žemėlapiai žmonių, kuriuos mylėjome, su kuriais miegojome, su kuriais keliavome. Ir kai galvoju apie negyvus ežius, iškart matau ryškiai raudonus brūkšnius ant Andrew pečių; kraują ant mūsų paklodžių. Baisu ir nuostabu tuo pačiu metu.

* Australijoje ežių nėra.