PAULINA DRĖGVAITĖ

Kraujas ir teatras Venecijoje

Venecija, oi, Venecija. Miestas, sala, kino festivalis. Prodiuseriai bėgioja iš vieno renginio į kitą, besistengdami užmegzti kuo daugiau kontaktų, platintojai lankosi niekam nežinomų režisierių premjerose, tikėdamiesi būti naujų talentų kolumbais, žurnalistai nuo pat ankstyvo ryto plaukia į patį pirmąjį kino seansą ir po kiekvieno filmo lėkte lekia į spaudos kambarį, pro kurio langus matosi Adrijos jūra ir tesigirdi greitas greitas klavišų tarškėjimas. Na, o žiūrovai, praeiviai ir atsidavę žvaigždžių gerbėjai valandų valandas lūkuriuoja prie raudonojo kilimo, kuriuo it podiumu žingsniuoja kino žvaigždės.

Vienoje šitų valčių, vietinių vadinamų vaporetto, ir esu aš. 8 ryto, Venecija dar nepabudo iš savo miego rūko, tačiau Lido sala, kurioje ir vyksta festivalis, jau atgijusi: 71-asis festivalis pradedamas Alejandro Gonzálezo Iñárritu naujausiu filmu „Birdman or (the Unexpected Virtue of Influence)“, ir žiūrovai jau būriuojasi. Išties, šis filmas, nusagstytas garsių aktorių pavardėmis – Michaelas Keatonas, Edwardas Nortonas, Emma Stone, Naomi Watts – ir režisuotas itin talentingo, renesansą išgyvenančio Meksikos režisieriaus, buvo viena laukiamiausių tiek festivalio, tiek metų premjerų.

Mano širdis trumpam stabtelėjo, kai, įėjus į milžiniškąją „Sala Darsena“ ir susiradus tinkamą kėdę (man už nugaros sėdi du vyrai, vienas, regis, režisierius, kitas – prodiuseris, pastarasis sako: „Savo filmą atvežkite į Tokijo kino festivalį, viskas ten šiemet kaip tik įsivažiuoja, bus labai gerai“, o režisierius: „Na, man kitąmet pažadėjo premjerą Kanuose,

Venecijos kino festivalis. “Kino Sõprus” nuotrauka.

tad visgi pažiūrėsiu, bet savo kortelę man duokite“; šalia sėdintis žurnalistas jau rašo „Birdman“ apžvalgą), ekranas panėrė į tamsą, ir pasirodė animacinis klipas, rodomas prieš visas festivalio peržiūras, šokuojantis nuo Tarkovskio „Nostalgijos“ iki Wenderso „Wings of Desire“…

Ir štai, ekrane – levituojantis Michaelas Keatonas. Patrankos iššovė! Festivalis prasidėjo.

 Karas ir kraujas

Šių metų festivalio programoje karas ir kraujas liejosi laisvai – nuo meistriškos Joshuos Oppenheimerio dokumentikos „The Look of Silence“, kraupiu subtilumu nagrinėjančios genocidą Indonezijoje 1965–1966 metais, iki Davido Oelhoffeno „Far from Men“, sukurto pagal Albert’o Camus novelę apie Alžyro karą. Viena buvo aišku: Venecija nebijo šokiruoti ir seka tai, kas vyksta pasaulyje. Daugiausiai dėmesio sulaukė būtent tie filmai, kurie žaidė žanrais ir kino taisyklėmis (galvoju apie pankuojančių režisierių Benoît Delépine’o ir Gustave’o Kerverno bei kontroversiškojo prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo filmą „Near Death Experience“,, nepabijojusį stipriai, kone sartriškai kalbėti apie pasišlykštėjimą žmonija), nagrinėjo rizikingas temas (20 milijonų dolerių kainavęs Fatiho Akino epas „The Cut“, pasakojantis apie armėnų genocidą Pirmojo pasaulinio karo metu, – dėl jo režisierius sulaukė grasinimų mirtimi) ir drąsiai atspindėjo finansinio nestabilumo kamuojamos šiuolaikinės visuomenės realijas. Bene įdomiausias festivalio atradimas – amerikiečių režisieriaus Ramino Bahrani šeštasis filmas „99 Homes“ su talentingaisiais Andrew Garfieldu ir Michaelu Shannonu; filmas, iš kurio niekas pernelyg daug nesitikėjo, sužavėjo tiek kritikus, tiek žiūrovus ir, galima net neabejoti, greitu metu atsidurs pasaulio kino salėse.

„99 Homes“ neria tiesiai į finansinės krizės sūkurį – Orlandas, 2010-ieji – ir kalba apie žmones, kuriuos ji labiausiai palietė. Denis (akt. Andrew Garfield) netenka darbo bei namo ir, išsikėlęs gyventi į motelį su motina Lyn (akt. Laura Dern) ir sūnumi Konoru (akt. Noah Lomax), suvokia, kad, norint pakilti iš šitos finansinės duobės, jam teks žaisti ne pagal taisykles. Dirbdamas su Riku Karveriu (akt. Michael Shannon), nekilnojamojo turto rykliu, atėmusiu jo namus, Denis išmoksta įvairių būdų, kaip apgauti šią sistemą, ir pamažu tampa artimiausiu Karverio patikėtiniu. Jųdviejų ryšys – vimdančiai ironiškas. Pamažu riedėdamas žemyn (o gal, visgi, kildamas į finansinę viršūnę) Denis turi rinktis: sąžiningas darbas, motelio kambarys ir jo šeima ar šampanas, milijonai dolerių ir milžiniški rūmai… „O ką tau kada nors atnešė sąžiningas darbas, be atimto būsto ir milžiniškos paskolos?“ – klausia Karveris.

Taigi, „99 Homes“ yra Bahrani bandymas paklibinti įsitvirtinusias finansinės prievartos struktūras; Karveris nėra blogas žmogus, jam tiesiog reikia išgyventi. Kaip ir Deniui ir visiems. Spaudos konferencijoje režisierius teigė, kad jo siekis yra pakeisti pasaulį būtent menu, o ne pinigais, ir štai todėl jo filmo premjera buvo Venecijoje, o ne kino multiplekse. Gražus, gal kiek naivokas gestas, galvoju Lide matydama pro šalį vis praskriejančius „Porsche“.

Kai kurie filmai smurto tematiką iškėlė iki ekstremumo. Venecijos itin mylimo Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko darbas „One on One“ taškėsi gausiu krauju, tačiau itin daug nepasakė. Festivalio kuratoriai filmo neįtraukė į konkursinę programą ir jo premjerą nukėlė į skyrių „Giornate degli Autori“, kuriame glaudėsi mažesnei auditorijai skirti (kartais šimtąsyk įdomesni) filmai. Visgi tai atrodo it pagarbos gestas režisieriaus karjerai, o ne filmo kokybės įvertinimas.

Kaip kontrastas šio filmo groteskui atrodo Oppenheimerio „The Look of Silence“, kurį galima laikyti antrąja dokumentinio filmo „The Act of Killing“ dalimi. Dokumentikos protagonistas Adi neteko brolio per didįjį komunistų valymą septintajame dešimtmetyje ir nuo tada gyvena jo netekties šešėlyje. Šis filmas – tai jo kelionė pas vis dar pergalę švenčiančius režimo pėstininkus, nužudžiusius jo brolį ir tūkstančius kitų žmonių. Oppenheimerio dokumentika – rami, puikiai suprantanti, kad tyla kartais šimtąsyk paveikesnė už kraują, o žodžiai kanda stipriau negu vaizdai. Todėl, kai Adi brolio žudikai džiugiai demonstruoja, kaip ir kiek gerklių jie perpjovė (tai – žygdarbis, nes jie tebėra valdžioje), tai šokiruoja labiau negu Kim Ki-duko vinys, smingančios į veikėjų kūnus.

Vis pagalvoju apie šią pornografinio smurto tendenciją. Mano kolega Siegfriedas, ilgametis Vokietijos kino žurnalistas, prisipažino, kad šiomis dienomis žiūrėdamas filmą kartais tiesiog užsimerkia, nes jam šlykštu ir neįdomu matyti dar vieną žmogžudystę. Išties, manau, vaizdai, nupiešti žmogaus vaizduotės, gali būti daug paveikesni negu lupamos akys ar pjaustoma oda; tai matyta, tai baisu. Kas dar?

Bet, žinoma, pasitaiko šios taisyklės išimčių. Japonų režisieriaus Shin’yos Tsukamoto „Nobi (Fires on the Plain)“ yra neeilinis karo filmas, sekantis kareivio kelionę namo per džiungles Japonijos ir Filipinų karo metu. Filmas meistriškai laviruoja tarp neeilinio grožio ir vimdančio grotesko (džiunglės ir pūvantys kūnai), asmeninį karo pragarą paversdamas psichodeliškai siurrealistine kelione. „Nobi“ yra itin sunkus filmas. Bet tai – nepasaldintas karas ir džiunglių karštis. Kažkas panašaus į Terrence’o Malicko „Plonytę raudoną liniją“, tik poezija apkartinta grotesko. Detalūs smurto kadrai – kulkos, oda, kaulai – tampa kertiniu filmo varikliu, ir čia ši pornografija veikia. Šokiruoja, gąsdina, bet veikia.

 Teatras

Be karo, viena ryškiausiai pasikartojusių Venecijos temų – teatras. Ši tendencija atsiskleidė pačiame pirmajame festivalio filme „Birdman“, kuriame Keatono herojus Riganas Tomsonas, išgarsėjęs superherojaus žmogaus-paukščio vaidmeniu (prisiminkime, kad Keatono garsiausias vaidmuo – žmogus-šikšnosparnis), stengiasi atgauti prestižą Brodvėjuje statydamas spektaklį pagal Raymondo Carverio novelę „What We Talk About When We Talk About Love?“. Ši juodojo humoro komedija puikiai balansuoja tarp magijos ir realybės. Kaip spaudos konferencijoje teigė Emma Stone, mes nežinome, ar tai, kas vyksta, vyksta iš tiesų; galbūt Riganas sapnuoja? Galbūt tai – haliucinacijos? „Birdman“ buvo vienas stipriausių festivalio filmų, bet skirti jam „Auksinį liūtą“ turbūt būtų buvęs pernelyg akivaizdus ir banalus pasirinkimas; festivalio žiuri, vadovaujama kompozitoriaus Alexandre’o Desplat (pirmas kartas festivalio istorijoje), ieškojo ko kito.

Nuo teatro nepabėgo ir vienas svarbiausių Venecijos herojų – Niujorko legenda Alas Pacino. Pacino į festivalį atvyko su dviem filmais – Davido Gordono Greeno „Manglehorn“ ir Barry Levinsono „The Humbling“. Pastarasis – puiki teatro ir aktoriaus profesijos demistifikacija, kurioje Pacino vaidina Saimoną Akslerį, aktorių, nebegalintį vaidinti ir įsimylintį daugiau negu perpus už save jaunesnę moterį Pegin (akt. Greta Gerwig). Pacino nebijo senatvės, filme jis krenta, jam lūžta kaulai, seksualinis jo ir Pegin gyvenimas yra katastrofa, na, o užmojis Brodvėjuje vaidinti karalių Lyrą baigiasi itin liūdnai. Tokiam vaidmeniui reikia itin daug saviironijos ir drąsos. Šių dviejų savybių Pacino turi iki kaklo, ir Venecija už tai (ir ne tik už tai) jį labai myli. Išties, kalbant su juo, šiek tiek dreba rankos – žmogus dirbo su Brando, Coppola, De Niro, bet užtenka Pacino pažiūrėti tau į akis – nuostabus, šviesus žvilgsnis – pasijunti lyg namie.

Taigi, teatrališkumas laimėjo. Žiūrėdamas dešimtis Venecijos filmų supranti, kad visgi ne „Auksinis liūtas“ čia svarbiausia ir dauguma festivalio brangakmenių taip ir liks nepaminėti. Dėl to itin džiaugiuosi žiuri sprendimu „Auksinį liūtą“ skirti Royaus Anderssono filmui „A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“; Anderssonas, mano nuomone, yra vienas įdomiausių Europos kino kūrėjų, ir nuostabu, kad žiuri neišsigando duoti pagrindinio festivalio prizo tokiam nestandartiniam filmui. Įkvėptas Vittorio De Sicos klasikinių „Dviračių vagių“, „A Pigeon“ tęsia geriausias ankstesnių Anderssono filmų tradicijas ir pristato ironišką, juodojo humoro kupiną žvilgsnį į žmonių gyvenimus. Anderssonas juos stebi tartum pro šelmišką mikroskopą, kasdienius ritualus ir tragedijas paversdamas teatrališku, kone inertišku paveikslu. Filmo seansuose žiūrovai į jį reagavo itin entuziastingai, ir aš pati kone užspringau juoku. Puikus, puikus darbas, kurį, tikėkimės, pamatys ne tik festivalių žiūrovai.

 Bures – aukštyn!

Išties, galvoju, šiųmetis Venecijos kino festivalis – nuostabiai pasisekęs renginys. Apie jį galėčiau parašyti dar penkis straipsnius – nepaminėjau ilgosios „Nimfomanės“ versijos ir Larso von Triero, spaudos konferencijoje dalyvavusio per „Skype“, ilgų ilgų plojimų Izraelio filmui „The Farewell Party“, traškių raguolių, išgelbėjusių ne vieno žurnalisto gyvybę ryte, šilumos tarp Catherine Deneuve ir Chiaros Mastroianni… Na, bet tai paliksiu jūsų vaizduotei. Tikiuosi, kad festivalyje matyti filmai sulauks gerų platintojų ir bus rodomi Lietuvoje (aš žiūriu į tave, „Kino pavasari“), ir šis tekstas neliks vieninteliu jūsų ir jų sąlyčio tašku.

O pabaigoje prisimenu paskutinę vasaros naktį festivalyje: šalia kelio esančiame bare su kolegomis gurkšnojame spritzus, serbas Fedja, dirbantis karo fotografu, pasakoja apie raudonojo kilimo subtilybės („man čia atostogos, spaudžiu ranką Mortensenui ir Pacino, nelakstau nuo kulkų“), aplinkui sukinėjasi kostiumuoti ponai ir prabangiomis suknelėmis pasipuošusios damos, stalus užvertę šampano buteliais. Apie vidurnaktį prasidėjo žadėtoji tropinė audra – ji akimirksniu permerkė kostiumus, batus, plaukus; italai užšoko ant stalų ir ėmė dainuoti, taurėmis gaudydami lietų, mano kolega herojiškai dengė mane savo striuke, deja, nesėkmingai, o Fedja bandė prisidegti cigaretę, ir kai įplyšus baro stogui mus visus užtvindė šiltas vasaros lietus, ėmėme šaukti ir juoktis, ir aš tegalėjau galvoti apie tai, koks visgi saldus gyvenimas yra Venecijoje, Italijoje ir kine. Taigi… už kiną ir Veneciją!

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.