Ruduo it novokainas

Jeigu aš tau miriau, esu mirusi, kas aš esu? Aš sunaikinau save dėl to, kad myliu tave: aš esu tu. Vienuolikta ir dvylikta linija. Meilė sugriauna bendrą laiką ir apverčia subjektą bei objektą; aš tavo veidrodis; tapatumo nebėra, nes nebėra atskirties tarp gyvenimo ir mirties. Dvylikta linija. Baigiamasis laiko modelis yra veidrodis, atspindintis veidrodį: laikas yra mūsų meilė.

Kathy Acker, „Don Quixote: Which Was a Dream“

Praėjusią naktį negalėjau užmigti ir klausiau Andrew kvėpavimo; jis miegojo šalia, visada išsijungia kaip lempa ir aš lieku viena; buvo paryčiai. Truputėlį panikavau, nes turėjau keltis po trijų valandų – naujo darbo mokymai – ir kuo labiau panikavau, tuo labiau virė mano smegenys, tuo labiau nesimerkė akys, tuo labiau žvilgsniu gręžiau lubas. Klausiausi mūsų kūnų garsų; mano skrandis gurgė ir šniokštė, o Andrew vartėsi nuo vieno šono ant kito, kol galų gale susirentė lizdą netoli mano pečių, pačepsėjo ir ėmė knarkti. Paglosčiau jam plaukus; jis vėl sučepsėjo. Paglosčiau jam pečius; jis liovėsi knarkti.

Kai atsikeliu po beveik nemiegotos nakties, mano akys būna itin ryškios, kone permatomos; labai plačios, skaidriai mėlynos, ir joms labai sunku neužsimerkti. Ankstyvas rytas, vasaros mieguistumas, dar neprasidėjusi diena; neapibrėžta tyla. Greitai mudviejų vasara baigsis. Po savaitės Andrew išvažiuoja į Škotiją, iš ten keliaus į Paryžių, Barseloną, Berlyną; nežinia, kiek visa tai užtruks, kur jis gyvens ir ką tiksliai veiks, bet tikiuosi jį rasti Anglijoje spalį. Aš keliausiu į Venecijos kino festivalį pažiūrėti, parašyti, pasivaikščioti. Mudu palaimingai ignoruojame artėjančią lemtį ir naktimis valgome ledus, o paskui aš negaliu užmigti. Retkarčiais jaučiuosi, tartum krisčiau į baisingą juodą bedugnę, pagalvojusi apie išėjimo nežinią ir išsiskyrimą, bet tuomet brandžioji moteris manyje sučepsi lūpomis, ir aš susirenku šiuos nelogiškus ir pamišėliškus pasvarstymus.

Dalia Juodakytė. Iš ciklo „Olimpo puota“. 2012

Pririšimas. Neseniai skaičiau Benjamino Constant’o romaną „Adolfas“ („Adolphe“). Istorija – gerai pažįstama ir visgi nesenstanti: 22 metų jaunuolis Adolfas tėvo siuntimu studijuoja D. mieste Vokietijoje; nepažindamas meilės nei gyvenimo, Adolfas sukasi aukštuomenėje, gurkšnoja šampaną ir leidžia tėvo pinigus. Vieną vakarą pamato pažįstamo grafo P. meilužę, kurtizanę Elinorą; išsyk ją įsimyli. Įtampa kaupiasi tartum audros debesys: po ilgų maldavimų Elinora pasiduoda užsispyrusiam Adolfui, nepaisydama jųdviejų amžiaus skirtumo.

Pamažu meilė miršta. Kurtizanė, netekusi grafo, išsyk krenta į socialinę bedugnę. Adolfas teigia, kad Elinora „nebebuvo tikslas, ji buvo virvė“, ir ima vengti jos kompanijos. Elinora, kaip pridera XIX a. moteriai, atsiduoda isterijai ir ligai. Adolfas nori ją palikti, bet nesugeba. Juodu pešasi tartum šimtą metų susituokusi pora; išvyksta į Varšuvą, netoli Elinoros giminių. Elinora tampa aukštuomenės pažiba – grožis, ribinis socialinis statusas, legendos, – ima vilioti vyrus, laukdama Adolfo pavydo. Adolfas išlieka pasyvus. Afera turi baigtis.

Constant’as dilemą išsprendžia ponios Bovari stiliumi – Elinora miršta. Adolfas lieka klajoti po gyvenimą it bedalis skalikas, prisimenantis Elinorą ir besigailintis dėl savo elgesio.

Štai čia nusivyliau Constant’u, pasirinkusiu tokią lengvą išeitį. Jis buvo vienas didžiųjų XIX a. liberalų, jo įtaka driekėsi nuo Lenkijos iki Meksikos; 1794 m. jis susipažino (ir, žinoma, įsimylėjo) su madam de Staël. Madam de Staël buvo turtinga ištekėjusi moteris, garsėjusi intelektu ir dvarais. 1816 m. pasirodęs romanas „Adolfas“ buvo išsyk pavadintas roman à clé (pranc. „romanu su raktu“), t. y. romanu, kuriame aprašomi realūs įvykiai ir žmonės, tačiau, baiminantis kontroversijos, viskas pridengiama literatūros fasadu. Kad ir kaip Constant’as būtų neigęs savo biografijos ir „Adolfo“ panašumus, skaitytojų mintyse Elinora buvo madam de Staël.

Ir Constant’as nužudo savo meilę; delikačiai, ligos patale. Elinorą regime tik Constant’o, t. y. Adolfo, akimis (štai čia darau nuodėmę: sutapatinu protagonistą su knygos autoriumi), ir ji yra jo rašiklio / fantazijų / akių objektas. Galvoju apie Kathy Acker, taip pradedančią romaną „Don Kichotė“: „Kai ji pagaliau išprotėjo dėl to, kad jai bus tuojau atliktas abortas, jai toptelėjo pamišėliškiausia mintis, galinti kilti moteriai. Kuri yra mylėti.“ Bevardė Acker romano protagonistė tampa ritere Don Kichote, siekiančia nuotykių ir meilės; siekiančia subjektyvumo objektų Amerikoje. Pamažu Don Kichotė perpranta savo situacijos sudėtingumą: „Ji buvo moteris, todėl ji negalėjo jausti meilės, ir riterė, ieškanti Meilės.“ Ji rašo testamentą savo negimusiam sūnui, kompanionui šuniui ir sau: „Aš klydau siekdama būti teisi, rašyti, būti ritere, bandyti kažką daryti: nes turėti svajonę, vadinasi, gyventi savo pačios galvoje, jeigu tu tokia kaip visi, tu tiki nuomonėmis arba tuo, kas tau sakoma. Kas be to? O, tuštuma, aš turiu patirti regėjimus, aš negaliu patirti jokių regėjimų, aš turiu mylėti: aš turiu klysti, kad rašyčiau.“ Paskui Don Kichotė įsitikina žmogiškos meilės nebuvimu ir miršta.

„Aš turiu klysti, kad rašyčiau.“ Don Kichotė netampa subjektu, todėl miršta, ir skaito vyrų parašytus tekstus; Elinora negali mylėti, ji tėra veidrodis Adolfui ir todėl miršta; Virginia Woolf rašo, kad moteriai reikia savo kambario, ir rūko cigarus, todėl yra išsiunčiama poilsiauti į Ričmondą, todėl ji miršta, tačiau kurtizanė Elinora tegali misti globėjų nuograužomis ir nuolatos kabalduoja ant išmaldos siūlo, todėl ji taip pat miršta; Kathy Acker serga krūties vėžiu ir nesutinka būti daktarų objektu, ji išvažiuoja į Tichuaną, todėl miršta; Elinora turi gulėti lovoje ir nesijaudinti, todėl miršta; Simone de Beauvoir kalbėjo su bendravarde Weil apie badą Kinijoje ir teigė, kad neužtenka revoliucijos žmonių laimei, reikia surasti jų būties priežastis. Weil atkirto: „Akivaizdu, kad tu niekada nepatyrei alkio“, todėl Elinora turi mirti, nes kokia kitokia Constant’o kurtizanės egzistencijos sąlyga, jeigu ne maistas, kailiai ir pobūviai, kuriuose vyrai šypsosi ir svajoja nuplėšti nuo jos suknelę ir perlus, juk jeigu miegi su vienu, išsyk miegosi su visais.

Oscaras Wilde’as rašo, kad kiekvienas žmogus nužudo tai, ką myli; todėl Constant’as nužudo madam de Staël, o aš rašau apie Andrew, aš turiu klysti, kad rašyčiau, rišdama jį žodžiais prie štai šito balto popieriaus lapo, nes jeigu mudu raidės, vadinasi, mudu gyvi; prieš kelias dienas pagalvojau, ar aš išvis sugebu mylėti, ar esu kada nors mylėjusi, o ne ieškojusi paprasčiausio savo grožio ir įdomumo patvirtinimo; Andrew toliau maišė makaronus puode, tuomet pasisuko į mane ir tarstelėjo, kad santykiai taip ir vystosi, bet iškelti šį klausimą bent jau yra judesys. Link ko? Geresnės struktūros. Galbūt mažiau melo. Jeigu nėra pažadų, nėra ko sulaužyti. Ar aš moku gyventi be pažadų? Pažadų man reikia tartum maisto, kelrodžio, oro; su pažadais galiu tapti virve, tampria ir didele.

Ar virvė gali būti subjektu? Ant virvės kariamasi, ji traukiama, ji rišama; virvė tėra įrankis link kažko. Virvė vertinama už funkciją, ne už grožį, galbūt čia mes ir skiriamės. Georges’as Bataille’is, eidamas į pasimatymą su Simone Weil, jai tarė: „Žinai, paprastai vaikštau su gražesnėmis panelėmis.“ Ir visi tekstai apie Weil, į kuriuos atsitrenkdavau, visų pirma paminėdavo jos netradicinę išvaizdą, manieras, elgesį, t. y. aseksualumą; paskui eina bibliografija ir kt. Tada sėdėjau viename Monpeljė elektrinių tramvajų, riedėdama link magistralės, žiūrėjau į Weil nuotrauką ir pagalvojau, kad ji buvo labai graži, bet tai visai nebuvo svarbu, tiesiog šiaip, špyga Bataille’ui.

Vienas pirmųjų mano ir Andrew pokalbių buvo būtent apie Bataille’į; pirmąsyk jį užkalbinau aš, mosuodama Prousto „Svano pusėje“ jam prieš nosį, išsyk prisiimdama šimtą ir vieną vaidmenį. Paskui mudu kalbėjome apie Bergmaną, rekomendavau jam Tarkovskio filmus, o jis man kyštelėjo Chris Kraus knygą „I Love Dick“, skaičiau ją tartum šventą maną; sugėriau visus žodžius. Tada vaidinome tame pačiame spektaklyje, kurį statė mudviejų draugė Paige, ir vis pirkdavom batoną pietums, ir vienądien užsikalbėjome apie Bataille’į, kurio „Le Coupable“ kaip tik skaičiau.

Proustas, Bergmanas, Bataille’is: visi mano vyrai. Vis riedu po miestą dviračiu ir vos nepalendu po mašinų ratais, nes krentu juodon juodon ateities bedugnėn, bedugnėn, kurią apkarstau daiktais – praėjusią savaitę nusipirkau ryškiai mėlyną skrudintuvę – ir pažadais. Andrew knarkia, nes išgėrė butelį vyno, o aš guliu blaiva it kaliošas, nes prižadėjau rugpjūtį negerti, nes nuo vyno išsyk virstu apsiverkusia furija, besikariančia jam ant kaklo ir reikalaujančia to švento nekenčiamo visiškai iškreipto geidžiamo geidžiamo geidžiamo „amžinai“.

Todėl va nemiegu, mėnulio atšvaitai mainosi ant sienos, o laikrodis rodo jau 6 ryto; po valandos kelsiuosi, užkaisiu kavą, įvešiu šiukšlių konteinerius atgal į kiemą ir skaitysiu laikraštį. Andrew miegos, nes šiandien jis nedirba. Suskambėjus žadintuvui it išganymui, Andrew pasislepia po antklodėmis; surandu jo kaktą, pabučiuoju ir išeinu.

Paskui dviračiu riedėjau link darbo ir pagalvojau, kad štai čia prasideda ruduo; užmerkiau akis, leisdama šalčiui lengvai kandžioti man skruostus.

Štai čia prasideda rudens anestezija; nuslūgs karštis ir aš vėl užmigsiu. Štai čia prasideda ruduo. Štai čia prasideda ruduo it novokainas.