PAULINA DRĖGVAITĖ

„Traukinių žymėjimas 2“: rinkis gyvenimą, rinkis nostalgiją

 

But when ye come back oot ay Waverley Station eftir

being away fir a bit, ye think: Hi, this isnae bad.*

 Irvine Welsh, „Traukinių žymėjimas“

 

2006 metais maniau, kad labai gerai moku anglų kalbą, ir nusipirkau Irvine’o Welsho romaną „Traukinių žymėjimas“ Kauno centriniame knygyne; viršelyje buvo sušlapęs ir pasišiaušęs Ewanas McGregoras. Šią knygą pirkau, nes žinojau, kad ji nutekėjo iš Didžiosios Britanijos, o visa kultūra, atkeliavusi iš Didžiosios Britanijos, – muzika, literatūra, filmai, mada, – mane pasiutusiai domino; tuo metu norėjau diskutuoti apie prancūzų poeziją su Jarvisu Cockeriu ir rašyti „Q“, britų muzikos žurnalui, kurį tėtis retkarčiais parveždavo iš savo kelionių po užsienį. Didžioji Britanija apsiribojo Londono mikrokosmu, kuriame kiekvienas knygynas turėjo po savą Hugh Grantą ir visos mokyklos atrodė kaip Hogvartsas.

Tad nusipirkau „Traukinių žymėjimą“ – „kultinis romanas“, rėkė jo antraštė – ir bandžiau skaityti. Man neišėjo, supratau tik kas ketvirtą ar penktą žodį. „Thir must be less tae life than this“ – na, kas taip rašo? Tai buvo anglų kalba, su kuria man nebuvo tekę susidurti, t. y. škotiškas dialektas, visiškai neprimenantis to, ką girdime / skaitome per BBC.

Kas galėjo pagalvoti, kad po dešimties metų persikraustysiu gyventi į Edinburgą, Škotijos sostinę, ir su šia kalba susidursiu kasdien. Vis dar pasitaiko, kad darbe prie manęs prisistato Glaswegian** šnekantis žmogus, o aš tegaliu linksėti. Irvine’o Welsho citatos puošia mano universiteto sienas. Ir, kaip ir Rentonas, kassyk išėjusi iš Veiverlio geležinkelio stoties ir pamačiusi šį „pamišusio genijaus sapną“, išskaptuotą akmenyje, pagalvoju, kad čia viskas išties visai neblogai, visai neblogai išties.

Pirmasis mano susidūrimas su Edinburgu – „Traukinių žymėjimas“ – išleistas 1993 metais, o jo adaptacija, to paties pavadinimo Danny Boyle’o filmas, pastatytas 1996 metais. Filmas išsyk tapo kultinis ir apibrėžė jame rodomos kartos ideologiją bei gyvenimą: iš dalies dėl savo muzikos, iš dalies dėl nuostabaus aktorių ansamblio, iš dalies dėl tam tikro kultūrinio momento, kurį jis atspindėjo ir suformavo. „Rinkis gyvenimą“, – sakė Rentonas, pašiepdamas tuometinę socialinę reklamą prieš narkotikus. Heroinas geriau už šimtą orgazmų. Rentono „cold turkey“ kūdikį tebesapnuoju iki šių dienų.

Po „Traukinių žymėjimo“ praėjo truputį daugiau negu dvidešimt metų ir ką tik pasirodė jo tęsinys, lakoniškai pavadintas „T2“ (maždaug – „kam reikia, tas supras“). Apie jį ilgai sklandė kalbos ir virė diskusijos – reikėjo išspręsti Boyle’o ir McGregoro ilgametį konfliktą, kai režisieriaus filme „Paplūdimys“ pastarajam pažadėtas vaidmuo nuplaukė Leonardo DiCaprio, surinkti visus aktorius – net nekalbant apie milžinišką atsakomybę tiek gerbėjams, tiek pirmajam filmui. Filmavimo metu aikštelėje žmonės šnabždėjosi: „Please, don’t let it be shite.“*** Taip pat jautėsi ir gerbėjai.

Per šiuos dvidešimt metų McGregoras iš niekam nežinomo aktoriaus iš Edinburgo tapo viena ryškiausių Holivudo žvaigždžių; Boyle’as susižėrė daug apdovanojimų už „Lūšnynų milijonierių“ ir tapo stabiliai, kokybiškai dirbančiu Holivudo režisieriumi. Kiti filmo aktoriai – Robertas Carlyle’as, Johnny Lee Milleris, Ewenas Brem-neris – vieni mylimiausių kino ir televizijos aktorių Didžiojoje Britanijoje.

Pasikeitė tiek pasaulis, tiek Britanija, tiek Škotija. Bene didžiausias šių dviejų filmų skirtumas yra būtent tai, kad pirmasis „Traukinių žymėjimas“ buvo pikta, arši reakcija į posttečerinės Britanijos socialinę realybę, persmelktą Tony Blairo leiboristų žadamų permainų ir vilties; šis filmas buvo spontaniškas, nesusitupėjęs, išgrynintas jame skambančios muzikos; ir būtent dėl to jis taip rezonavo su tų žmonių karta. Kaip šią kartą apibrėžti – Y karta? Reiverių karta? „Traukinių žymėjimo“ karta? Šios kartos žmonės dabar pamažu juda link penkiasdešimtmečio ir, anot laikraščio „The Guardian“ statistikos, buvę ir esami heroino vartotojai masiškai miršta.

Tad „T2“ kultūrinis momentas – visiškai kitoks. Tačiau jis nėra reakcija į dabartinę torių valdomą Britaniją po „Brexit“. „T2“ – meilės laiškas pirmajam „Traukinių žymėjimui“ ir nostalgijos kupina laiko kapsulė, kurioje senstelėję vyrai bando susitaikyti su laiko tėkme ir kintančiu vyrišku identitetu. Į jį įdėta daug meilės, darbo, laiko ir pagarbos pirmajam filmui, tačiau dabartinių dvidešimtmečių kartos – maniškės – jis neapibrėš. Ne tos trajektorijos. Tačiau visa tai anaiptol nėra blogai.

Žiūrėti šį filmą Edinburge nuostabu. Nuostabu matyti žmones, laukiančius McGregoro pasirodymo filmo premjeroje, – juk jis vienas iš mūsų, jis vietinis. Nuo pat pirmųjų kadrų kino salėje skambėjo juokas; taip reta šiuos akcentus girdėti komerciniame kine, kaip reta matyti Britaniją už Anglijos arba, tiksliau tariant, pirmos Londono zonos ribų. Išties, pirmajame „Traukinių žymėjime“ Edinburgo nebuvo tiek jau daug – žymioji bėgimo scena Princų gatve, tiltas. O šis filmas – kinematografinė odė Škotijos sostinei, rodant tiek jos interjerus, tiek miestą supančias kalvas.

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“

Ir štai čia susikerta daugialypiai „T2“ kontekstai. Rentonas, prieš dvidešimt metų apgavęs savo draugus ir pabėgęs su jų pinigais, grįžta namo. Sunku nebrėžti paralelės su pačiu McGregoru, kuris paliko Škotiją ir tapo tarptautine žvaigžde, – dienraščiui „The Guardian“ aktorius su nerimu pasakojo apie vis iškylančius klausimus: „Ar aš pakankamai škotiškas šitam vaidmeniui?“ Ar Boyle’as vis dar pakankamai škotiškas papasakoti šią istoriją? Ir, visų svarbiausia, ar čia vis dar yra ką pasakoti? Šių kontekstų nereikia pamiršti. Kaip jau minėjau, pirmasis filmas buvo arši, greita reakcija į socialinę neteisybę; o šis filmas sukurtas žmonių, jau pasiekusių karjeros zenitą, gyvenančių patogiai ir realiai nebeturinčių prieš ką protestuoti.

Kas lieka, kai nebėra prieš ką protestuoti? Lieka baimė; lieka senatvė; lieka laikas. Iš esmės šis filmas – tai savirefleksija. Galvojama apie senstančius kūnus, žilstančius plaukus, širdis, kurias gali ištikti smūgiai. Netgi Begbiui reikia viagros. Galvojama apie praėjusio filmo linksmybių kainą – žmones, kurių nebėra, kuriuos galbūt buvo galima išgelbėti. Rentonas atvyksta su nuostabiu alibi – gyvenimas Amsterdame, žmona, du vaikai, laikinas vizitas namo, – tačiau puikioje scenoje su Saimonu Nesveikuoju (Sick Boy) tai sudraskoma į gabalus, ir lieka tai, kas yra iš tiesų, – du žilstelėję vyrai, iš kurių vienas pragyvena iš pornografinio reketo, o kitas nerimauja dėl savo darbo vietos beveidėje, tradicinėje korporacijoje. Atsinaujinus draugystei, jie tesidalina prisiminimais ir užsiima asmenukėmis.

Kadras Iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“

Kadras Iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“

Bene skaudžiausiai heroino kainą tebemoka Danielis Merfis, pravarde Bulvė, kurio monologas apie laiko persukimą ir to pasekmes filmui išsyk suteikia tragikomišką atspalvį. Bulvė nuoširdžiai stengiasi nebevartoti heroino, bet jam neišeina. Galų gale nusprendžia nusižudyti savo aptriušusiame butelyje, prieš tai parašęs atsisveikinimo laišką buvusiai partnerei ir sūnui. Rentonas jį išgelbėja. „Tu sugadinai mano gyvenimą, dabar tu sugadinai mano mirtį“, – rėkia Bulvė. Rentono bliuzonas aptaškytas vėmalais. Saimonui ir Rentonui užsiimant machinacijomis ir žaidimėliais, Bulvė pamažu kapstosi iš savo gyvenimo duobės, ir būtent šis filmo naratyvas stipriausias. Atpirkimas, išsigelbėjimas yra įmanomi.

Peržiūrėjusi „T2“, sapnavau, kad Begbis mane vaikosi po kažin kokį apgriuvusį barą, mosuodamas biliardo lazda. Begbis komiškai pabėga iš kalėjimo ir grįžta aiškintis santykių su Rentonu ir kitais – vis dar pasiutusiai agresyvus ir tekalbantis kumščiais. Štai čia susikerta filmo reprezentuojamos vyriškumo trajektorijos – itin paveikiai skamba Begbio monologas Rentonui: „Viskas gerai tokiems protingiems šikniams kaip tu, bet ką daryti tokiems kaip aš, kurie teturi tai, ką iškovoja savo pačių kumščiais ir rankomis?“ Tai darbininkų klasės vyriškumo balsas, kuriam šioje visuomenėje pamažu nelieka nei vietos, nei laiko. Ir, kaip parodo netikėtai atskleista Begbio tėvo istorija, visas šis palikimas ir toksinis maskulinizmas yra perduodami iš kartos į kartą. Begbis atrodo tarsi atklydęs iš kitos epochos, klube vaikščiojantis su auksinėmis grandinėmis ir senoviniu megztiniu. Klubas dabar groja aštuntojo dešimtmečio muziką, nes vintažas, madinga. Nostalgija.

Išties, pagrindinis šio filmo koziris – būtent nostalgija. Praėjus dvidešimčiai metų, neįmanoma nejausti nostalgijos tam laikui, kai pokyčiai tebeatrodė įmanomi, kūnai – amžini, o draugystės nepasiekdavo finišo kalėjimuose. Veiksmai neturėjo pasekmių. Man regis, kad „T2“ kūrėjai puikiai supranta, ko šiame filme ieškos žiūrovai, ir būtent tai siūlo. Jame gausu protingų, šmaikščių aliuzijų į pirmąjį filmą, o archyvinės medžiagos įterpimas yra itin kūrybingas – jaunystė šmėkščioja tartum vaiduoklis, nei čia, nei anapus.

„T2“ bandymai komentuoti dabartinę Jungtinės Karalystės politinę ir demografinę situaciją apsiriboja keliais nekenksmingais krimstelėjimais (šis filmas tikrai nepretenduoja tapti Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“). Edinburge nusileidusį Rentoną pasitinka moterys iš Rytų Europos, sveikinančios jį sugrįžus namo. Kitas Rytų Europos diasporos atšvaitas – Veronika (akt. Anjela Nedyalkova), bulgarė Saimono mergina, kuri yra bene silpniausia filmo grandis, operuojanti tradicinėmis moteriškumo klišėmis. Jausmas toks, kad Boyle’as ir komanda susivokė, jog filme nebus nė vieno moters personažo (nuostabioji Kelly McDonald ekrane tešmėkšteli kelias minutes), ir todėl įterpė jauną merginą iš Rytų Europos, tarsi pasišaipydami iš rytų europiečių, išties vagiančių visus darbus Jungtinėje Karalystėje.

Bene juokingiausias filmo politinis komentaras – Rentono ir Saimono saunų projektas Lite, darbininkų klasės Edinburgo rajone, kuris pamažu gentrifikuojamas, įsikraustant meno galerijoms, picerijoms, kur kepamos rankų darbo picos, ir ilgaplaukiams hipsteriams. „Šis projektas atgaivins rajono ekonomiką ir privers Litą pasiekti savo ankstesnes aukštumas“, – parlamente rėžia Rentonas, operuodamas frazėmis ir žodžiais, sukeliančiais galvos sopulį kiekvienam, kada nors užsiėmusiam projektų rašymu. „Parašysim projektą, gausim pinigų, viskas bus gerai.“ Ech, tos Europos Sąjungos lėšos!

Išties, svarbu prisiminti, kad „T2“ sukurtas dar prieš Britanijos referendumą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Jau dabar jaučiu nostalgiją šiam laikotarpiui; žiūrint šį filmą iš dabartinės neaiškios, nerimastingos perspektyvos, tam tikras jo užtikrintumas jau dabar atrodo neįmanomas.

Ir visgi galvoju apie šio filmo auditorijas. „Delfyje“ skaitydama Karolio Vyšniausko recenziją iš Berlyno kino festivalio, nejučia imu galvoti apie šio filmo ryšį su tarptautine publika. Netgi šioje saloje atstumas tarp Edinburgo ir Londono publikų bei gyvenimų yra ženklus, ir, kiek girdėjau, reakcija į jį Londone nebuvo tokia šilta kaip Edinburge. Pirmasis „Traukinių žymėjimas“ visgi žaidė su universalesniais jausmais, o šis filmas aktyviai kvestionuoja savo škotišką identitetą britiškame kontekste. Ar tai yra aktualu publikai anapus Didžiosios Britanijos ribų? Net neįsivaizduoju, kaip šis filmas veiktų publiką, nemačiusią pirmojo filmo. Ar nostalgiją pakeistų kiti jausmai? Ar naujasis Rentono monologas suveiktų taip pat kaip pirmasis?

Laikas parodys. Visgi jaučiu, kad „T2“ netaps tokios svarbos kultūriniu reiškiniu kaip pirmasis filmas. Nors Rentonas kalba apie tviterį, feisbuką ir „nulio valandų“ sutartis bei neapmokamą darbą – mano kartos prakeiksmą, – tai neskamba nuoširdžiai. Ir net tas pats Iggy Popo „Lust for Life“ nebeskamba kaip skambėjęs. Tačiau tai nėra kažkas blogo – „T2“ puikiai veikia kaip antroji Rentono trilogijos dalis. „Traukinių žymėjimas“ yra laisvė, o „T2“ yra jos pasekmės. Nostalgiška laiko kapsulė ir senstančių kūnų meditacija.

 

 

* „Tačiau kai po ilgo išvykimo išeini iš Veiverlio stoties, pagalvoji: na, visa tai nėra jau taip blogai.“ Veiverlio stotis – geležinkelio stotis Edinburgo miesto centre, iš jos išėjus prieš akis atsiveria senamiesčio panorama.

** Glazgo akcentas.

*** „Prašau, neleisk jam būti š.“ (Angl.)

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.