„Dvasingumo keliai“ – bandymas rasti sąsajas tarp religijų

Neseniai vykusiame renginių ciklo „Dvasingumo keliai“ susitikime kalbėjo budistų vienuolis Bo Haeng Sunimas (Kęstutis Marčiulynas), vaišnavų sanjasis Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis (Aurelijus Piešinas) ir vienuolis pranciškonas kunigas Arūnas Peškaitis. Ypač svarbus įvykis – klausytojai tai pajuto vos trims vienuoliams įžengus į salę. Atrodė, kad tai itin aktualu šiuo laikotarpiu – pradėjęs kalbėti, Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis užsiminė, kad nereikėtų atsiskirti, laikyti savo kelią vieninteliu įmanomu siekiant dvasinių aukštumų, brėžti ribas ir statyti užtvaras, plėsti „savo būrelį“ į didelį būrį, dauginti sekėjų skaičių, įgyti galios ar sukaupti pinigų iš „narių skaičiaus“. Visa tai – sienų braižymas ir galios siekimas, noras valdyti, kontroliuoti – būdinga materialiam pasauliui, materialistinei sąmonei. Kodėl tai turėtų įsipinti į dvasinę sferą? Šiuo laiku žmonės yra itin linkę į paieškas, nes jaučiasi kaip į krantą išmestos žuvys – drėgnos smiltys joms padeda atsiminti, kad kadaise buvo kažkur kitur, kur jautėsi natūraliai. Žmonėms duodama daug „tariamos“ laisvės, neegzistuoja griežtos konvencijos – ką veikti, kuo užsiimti, kuo tikėti. Todėl dažnai, bandydami daugybę kelių, jie taip ir negali apsispręsti ir klajoja, blaškosi, bando save įvairiose materialiose sferose. Kaip tiksliai įvardino Arūnas Peškaitis – savotiškas „religijų turgus“: visa informacija pasiekiama; už tikėjimą, kad ir netradicinį, dabar niekas neuždaro į kalėjimą; viskas pasiekiama – nors imk ir nusipirk. Bet, matyt, per pigiai viskas kainuoja, nes neįvertiname. Todėl daugumai dabartinių žmonių (žinoma, ne visiems) religija tėra vienas iš užsiėmimų, laisvalaikio praleidimo būdų, kartkartėmis net virstančių nuobodžiomis pareigomis tik sekmadienį ar per šventes nueinant į bažnyčią ir dažnai liekant abejingiems.

Vis dėlto žuvis, išmesta ant kranto, negali jaustis gerai. Žinoma, ji visaip šokčioja, gal net bando paropoti pelekais ar truputį paskristi – tenkinasi visomis duotybėmis. Bet vanduo yra vanduo. Jeigu ji grįžtų į vandenį, iškart suprastų, ko neteko, tačiau kol negrįžo, per daug nesikremta, tarsi „man ir čia gerai, man viskas sekasi“ arba „nesiseka, bet vis tiek niekas nepadės“. Dėl to visai nemažai dalyvių susirinko į renginį – matyt, pribrendo religinių temų poreikis, ir vos įėję vienuoliai sukėlė virpesį širdyje, tarsi turėtų įvykti kažkas svarbaus, kas gal nebūtų galėję įvykti prieš šimtą ar net ir prieš 30 metų. Mąstymas keičiasi, tampa lankstesnis, viskas pamažu suvokiama plačiau, linkstama į ieškojimus.

Pirmas kalbėjo budistų vienuolis – jis pradėjo intriguojančiomis mintimis, kurios, manau, rūpi daugumai žmonių, pajutusių, kad pasaulyje daug kančios. „Kodėl man niekas vidurinėje mokykloje nesakė, kad bus taip sunku?“; „Juk protas nuolat aiškins: kodėl, kaip, kas?“; „Kodėl niekas nepranešė, kad dauguma dalykų – iliuzijos?“; „Kodėl turiu meluoti?“ Bo Haeng Sunimas uždavė sau šiuos klausimus. Stengėsi rasti būdą, kaip iš to išsivaduoti, – kol, kaip pats sakė, suprato esąs per silpnas vienas pats ir išėjo į vienuolyną, kuriame itin griežta disciplina. Sakė: „Norisi Mokytojo, kuris duotų rykščių.“ Daug kartų gyvenime kritęs, suprato – atsikelti yra svarbiau negu kristi. Vienuolis kalbėjo linksmai, su humoru. Greičiausiai ir kančią dabar vertinąs kaip žaidimą.

Kunigas Arūnas Peškaitis kalbą pradėjo Viktoro Franklio citata: „Pagrindinė mūsų laikų neurozė yra prasmės neurozė. Žmogus negali tikėti, jog gali atrasti prasmę.“ Žmogus ieško ir negali atrasti, nes yra įsitikinęs, kad gali tą padaryti pats. O iš tiesų juk Viešpats veda, o ne tu išsirenki Jį vienokį ar kitokį kaip prekę – Jis turi tave surasti, ir tuomet, kai taip nutinka, esi ištiktas malonės ir apstulbintas džiaugsmo. Be šito džiaugsmo, be šios malonės žmogus neranda prasmės, o prasmės nebuvimas jį žudo. Kai kurie susiranda laikinų prasmių, kurios bent kuriam laikui pateisina būtį, – pavyzdžiui, pastatyti namą. „Tačiau pastatai namą, o vaikai jau Anglijoje.“ Viskas laikina, sąlygiška, materialiems objektams primestos prasmės slysta iš po kojų. Taigi kunigas teigia, kad galutinė tikrovės riba yra pats Dievas, Dievas kūrėjas, Dievas, kuris yra meilė. Iš meilės sukūręs mus, sukūręs visatą. Meilė – tai gyvenimas, atiduotas kitam, – ne tik jausmas, bet ir valia, apsisprendimas, įsipareigojimas. Kunigas stengiąsis į Viešpaties kūriniją žiūrėti pozityviai: „Nebūkime užkrečiami blogio, nes grožio daugiau negu jo.“ Taip pat pasakojo istoriją, kaip bijojęs būti vienas ir iš tos baimės atradęs Dievą. Kadaise jaunystėje liko vienatvėje švęsti Naujųjų metų. Aplankė kelis kultūrinius renginius, o grįžęs vienas išmaukė butelį šampano, paskui užsidarė vonioje ir verkė, maldavo Viešpatį padėti jam – šitaip per neviltį, per vienatvės baimę pasiekęs tikrovės ribą. Be Dievo mes bet kokiu atveju vieniši – ar vieni, ar ne vieni Naujųjų metų išvakarėse. Taigi įtikėjo Dievą, laikui bėgant įstojo į vienuolyną ir tapo kunigu.

Toliau kalbėjo Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis, kaip minėjau, užsiminė apie liūdesį dėl religinių karų ir nesutarimų. Jis manantis, kad daug arčiau tikrovės būtų, jei religinių bendruomenių atstovai priimtų vieni kitus kaip brolius ir seseris, nes skaudinti vieniems kitus Dievo vardu – tikras nesusipratimas. Jei meldžiamės Dievui, kuris yra aukštybėse, o nevertiname tų, kurie aplink mus, – atsiduriame akligatvyje. Juk Dievas gyvena mūsų širdyse; jeigu Jis yra vienas, kaip teigia religijų atstovai, Jis – mūsų tėvas, o mes – Jo vaikai, tai argi tėvui smagu, kai jo vaikai pešasi? Išreiškė dėkingumą daugeliui jį per gyvenimą vedusių mokytojų – patiems artimiausiems šeimos nariams, močiutei, kuri supažindinusi su krikščionišku Dievu; taip pat Vydūnui. Galų gale „Bhagavadgyta“ jį atvedusi į jogą, pasižyminčią asketiškumu, švara, gailestingumu. „Man įdomu ieškoti dvasinių taškų, kalbėti su įvairių religijų atstovais. Mąstyti, kaip tarnauti žmonėms, kaip atlikti pareigas, kokia mano tapatybė“, – sakė vienuolis. Svarbi yra tarnystė kitiems, tuomet Dievas padeda spręsti problemas, nes paaukojame savo komfortą kitų labui. „Visi nori būti laimingi, bet mano, kad laimė skirtinga“; „Bet kokia didi asmenybė – net ir patsai Buda ar Jėzus Kristus – dalinės Dievo energijos apraiškos“; „Nebūtinai turi tapti vienuoliu, kiekvieno kelias yra vienintelis ir išskirtinis, kiekvieno širdyje gyvena Dievas.“ „Bhagavadgytoje“ rašoma, kad mes, gyvosios esybės, esame sudėtinės aukščiausiojo valdovo, arba Išvaros, dalelės ir turime visas Viešpaties savybes, tik mažais kiekiais. Sąmonė – tai suvokimas, kad „aš esu“. Turint užterštą sąmonę, „aš esu“ reiškia „aš – valdovas, aš viską kontroliuoju“. Materiali sąmonė turi dvi psichines savybes: viena – „aš – kūrėjas“, kita – „aš – besimėgaujantis subjektas“. Iš to kyla visos kančios. „Pagrindinis „Bhagavadgytos“ tikslas – atgaivinti mūsų sanatanos dharmą, kuri yra gyvosios esybės dvasinis užsiėmimas. Kaip Srila Prabhupada aiškino savo paskaitose, cukraus dharma yra saldumas, druskos – sūrumas. O sielos dharma, t. y. tai, kas neatsiejama nuo tam tikro objekto, yra natūrali prigimtis ir veikla – tarnystė Dievui.

Mariaus Samavičiaus piešinys

„Į Krišnos sąmonę mane vedė tuštumo jausmas, neapibrėžtas formuluotėmis. Ieškojau kažko prasmingesnio, aukštesnio, nepažinto, kažko, kas būtų už šio pasaulio pažinimo, juslinio patyrimo ribų. Norėjau rasti tai, apie ką niekur nerašoma ir niekas nekalba, bet kas būtina ir reikalinga. Šį jausmą galima pavadinti dvasiniu alkiu – jaučiamas noras, tačiau nesuvokiamas tikrojo patiekalo nei skonis, nei forma. Tokios mintys ir ieškojimai paauglystėje suvedė su keliais draugais, su kuriais kalbėdavome pažinimo, tobulėjimo temomis. Nemačiau jokios kitos alternatyvos kaip joga. Todėl troškimas tikrąja šio žodžio prasme – troškulys – buvo pažinti save, pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį jį kiti įsivaizduoja arba sapnuoja. Todėl tai buvo amžinas paieškos troškimas, kuris iki šiol veda aukštyn, tobulyn. Sekti Krišnos sąmonės keliu motyvavo noras pakilti virš kasdienybės, rutinos, kūno, jausmų, pasaulietiškojo racionalizmo ir aukštesnio amžinumo paieška. Motyvas buvo patenkinti „dūšią“, apie kurią nepaveldėjome žinių nei mokykloje, nei iš tėvų, tik iš močiutės, kuri vesdavosi mane į bažnyčią, deja, ritualiniu aspektu viskas ir užsibaigdavo.

Kaip žmogų ieškoti maisto veda alkis, kaip į darbą veda motyvas ką nors turėti, įgyti, kaip žmogų motyvuoja troškimas pasiekti ką nors aukštesnio, tobulesnio, taip ir tas, kuris neabejingas sielos poreikiui mylėti, siekti transcendencijos, tobulumo, taip ir kiekvienas garbingas žmogus turėtų neužgniaužti šio jausmo, bet kultivuoti jį ir eiti tobulėjimo keliu“, – pasakojo apie savo kelią Dievo link Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis.

Vėliau susirinkusieji galėjo užduoti klausimus. Iš pradžių į juos atsakinėjo kunigas Arūnas Peškaitis, nes turėjo anksčiau išeiti. Klausimų buvo įvairiausių, vienas iš jų – apie skaistyklą, į jį teko atsakyti visiems renginio pranešėjams. Pasirodo, į visus klausimus įmanoma atsakyti, nesvarbu, kad sąvoka iš krikščioniškos kultūros, – Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis taip pat pasakojo apie būdus, kaip galima skaistinti širdį: tai jagja, tapas, dana – auka, askezė, labdara. Paklaustas, kokią reikšmę religijoje turi moteris, Arūnas Peškaitis atsakė, kad moteris – tai gyvenimo žiedas: vyras – iš žemės dulkių, moteris – iš žmogiškosios medžiagos. Moteris pagimdė Dievą, moteris išaukštinta. Vaišnavų vienuolis pasakojo apie Radharanę, Krišnos mylimąją, kuri valdo Viešpatį savo energija. Taip pat buvo klausimas apie meną, aktorystę (Bo Haeng Sunimas ir Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis – buvę aktoriai): „Kam skirtas menas, ar atradus dvasingumą menas tampa neaktualus?“ Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis atsakė: „Kadangi viskas kilo iš Dievo, menas yra skirtas jį nudžiuginti ir patenkinti; menas, kuris tarnautų žmogui, pakylėtų iki sielos supratimo. Taip pat tai puiki priemonė užimti jausmus ir protą meditacija.“ Bo Haeng Sunimas sakė: „Nori nenori reikėdavo dirbti, versdavo vaidinti vaidmenis, po kurių blogai jausdavausi. Išbandžiau ir religinį teatrą, tačiau meniniu požiūriu jis nepatrauklus – nėra dinamikos, nėra ritmo. Menas užduoda klausimą „Kas aš?“; viskas priklauso nuo žmogaus sąžiningumo ir atvirumo. Menas – tai dvasinė išraiška.“ Kaip menininkei, praktikuojančiai religiją, šios temos man aktualios. Menas pats savaime kilo iš religinių ritualų – tai žmogaus paieškų srautai. Visuomet jį naudojau kaip meditaciją, terapiją, per jį subtiliai skleidėsi sielos nepasitenkinimas materialia egzistencija, sielos patekimu į nenatūralią padėtį. Tarsi bandydamas pavalgyti maistą dėtum ne į skrandį, o į palto kišenes (laikinais dalykais užpildydamas tuštumą širdyje, užpildai ją ne Dievu, o išorine Dievo energija). Taigi nors kiekvienas turi savo kelią, galbūt jau praktikuoja kokią nors religiją, tokie renginiai reikalingi tam, kad minkštintų mūsų širdis – mokytų tolerancijos, priimti kitus ir kartu, nekeičiant savo kelio, pasisemti išminties iš kitų tradicijų, gilinti santykį su Absoliutu. Juk saulę galime matyti iš įvairių pasaulio pusių ir vadinti skirtingais vardais, manyti, kad ji turi vienokias ar kitokias savybes, – tačiau ji nuo to nė kiek nesikeičia, o palaiko mūsų gyvybę.

Pačiai yra tekę susidurti su daug įvairių jogos praktikų ir būdų. Kai penkioliktojo gimtadienio proga vaikiškai prašiau Dievo ko nors dovanų – iš kaimynės, kuri dvasiniais dalykais nelabai domėjosi, gavau knygą „Bhagavad-Gītā. Kokia ji yra“. Ji tiesiog iš kažkur pateko į jos knygų lentyną. Tą akimirką, kai atsiverčiau įvadą, kambario dulkelės nuo daiktų pakilo ir pradėjo sklaidytis, švytėti. Nuo tada pamažu prasidėjo naujo gyvenimo istorija, nors dar gerokai reikėjo įvairiais kemsynais ir krūmynais pabraidyti. Prasidėjo kažkas įdomaus, nesuvokiamo, prieš tai nepatirto. Kas naujo, klaustum? Kas dar negirdėto? Visur, sakytum, tas pats, vėl apie tą Dievą. Manoma, viskas materialiame pasaulyje yra kaip nuliai, tačiau, prieš nulius parašius vienetą – Dievą, šeši nuliai tampa milijonu – panašiu būdu viskas pamažu iš nieko išsiveržė į daugybę, daugybę formų, pavidalų ir išgyvenimų. Nors „Bhagavadgytoje“ Krišna liepia Ardžunai mūšio lauke kovoti, o ne pabėgti į mišką (kitapus mūšio jis pamatė savo giminaičius, ir jį užgriuvo materiali būties samprata) – jis sutrinka, nenori spręsti to, kas jo viduje, o atsitraukti, pabėgti. Visas „Bhagavadgytos“ turinys – transcendentinis Dievo ir jo dalelės, sielos, pokalbis; amžinas, nenutrūkstantis dialogas. Kaip ir mūsų, kiekvieno žmogaus, realybėje – tai išnykstantis, materialiai energijai apgaubiant skaidrų plyšį, tai atsirandantis, retkarčiais pajaučiant tą kažką atskiro nuo materijos. Ir kiekvieną jis veda savaip, ir kiekvienam ateis laikas susiliesti.

Kaip kunigas Arūnas buvo pašauktas sunkiausią valandą, liūdnai žybsint naujametinėms lemputėms, kaip Bo Haeng Sunimas buvo priverstas suprasti, kad visa ši būtis – savotiškas nesusipratimas, kaip Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis buvo vedžiojamas po ieškojimus, kol atrado prieglobstį prie Viešpaties lotoso pėdų, taip kiekvieną vienokiu ar kitokiu būdu veikia tas slaptingas pulsas, kai pamažu pradedame suvokti, kad nesame šitie kūnai, tačiau sėdime juose, tūnome. Ilgimės.