Laukai prie Jamunos

Ne bet kas gali patekti į Vrindavaną, o tik pats nuolankiausias, nuolankesnis už žolės stiebą. Kadangi aš esu tokia sunkiai nulenkiama kaip medis, man, ko gero, ne taip lengva ten patekti. Privalai būti lyg lengvutė nendrė, kuri nulinktų nuo kiekvieno Vrindavano gyventojo žingsnių sukelto vėjo. Čia mūsų sielų namai, čia amžinai šventė – ryte pabundu nuo lauke skambančių mantrų ir visokių indiškų melodijų. Jos skamba iš visų pusių – iš pradžių maniau, kad čia tik įrašas, tačiau paskui paaiškėjo, kad iš tikrųjų gieda. Nepaprasta tai, kad čia šventykla ant kiekvieno kampo, nes kiekviename name yra šventykla – tradicijų besilaikančios šeimos ypač vertina religiją, todėl grihastha ašramas¹ neatskiriamas nuo tikėjimo. Čia namai yra šventykla, o ant kiekvieno kampo – beždžionės, varpeliai, varpai, cimbolai, šventieji – nežinai, ką gali sutikti, kas įsikūniję tuose tilakomis² pažymėtuose kūnuose.

Kultūrinio šoko nepatyriau. Matyt, jau per daug prisiklausiau, kaip visi pasibaisėję dėl to, kad gatvėse viešai šlapinamasi ar kad vaikšto karvės ir vietiniai vaikai nuolat kaulija pinigų. Ne tik vaikai, bet ir brahmanai, nešiodamiesi kažką panašaus į lėles ir prašydami jas pamaitinti. Beždžionės vagia akinius, o visos kitos būtybės, ypač esančios žmogaus kūne, vagia visa kita. Kažkaip nieko keista – daug labiau visame šiame fone veikia iš kiekvieno namo sklindantys meditacijų, būgnų, cimbolų ir mantrų garsai. Kiekviename kieme po dievybę. Visas miestas užlietas transcendentinių garsų. Kur bebūtum – net jei ryte neatlaikiusi penkias valandas trunkančių rytinių maldų nubėgi į butą „pamiegoti“, – miegi apsupta iš visų pusių sklindančių maldų, kurios tokios garsios ir gilios, kad ne miegi, bet sklandai tarpplanetinėje erdvėje, sukurtoje iš mantrų, – tos vibracijos tavęs nepalieka ir ne taip lengva pasislėpti netgi tariamai miegančiame kūne, kuris nebegali melstis. Nebegali, nes trūksta tikėjimo, bet Dievop sklindančios energijos braunasi per kiekvieną kambario atomą, per kiekvieną kūno atomą, krenta į širdį ir alpina. Bandydama miegoti verki, meldiesi sapne – nori keltis, bet kūnas nesikelia – – –

Todėl visi meldžiasi, o tu tūnai, savo kūne ramiai pasislėpusi nuo Dievo.

 

●

 

Taigi klajodama nebe po Vilnelės, o po šventosios Jamunos krantus, stebėdama vietinius, gyvenančius po medžiais arba molinėse trobelėse, užuot visiškai pasinėrusi į transcendentinę vietos tėkmę, dar ieškojau motyvų (gyventi ar kurti, vis dėlto galvodama, kad gal kartais kūryba tėra (ne)-sėkmingas bandymas užimti Dievo, kuriančiojo, poziciją). Ir ieškodama motyvų savo kūrybiniam darbui jaučiau šiokią tokią kaltę, kad užimu savo sąmonę paieškomis, nors viskas jau rasta.

Skambant mantrų garsams, būgnams ir cimbolams, dieviškam šios vietos energijų vijurkui kylant į viršų ir prasimušant iki kitų dangiškų sluoksnių, – jų nepasiekdama, savo materialiomis juslėmis stengdamasi, tačiau niekaip negalėdama patirti Šventosios Vietos stebuklų, gal dar tapatindama save su šiuo kūnu, kuris lėktuvais ir traukiniais atkeliavo iki Indijos žemės, – žinoma, bent jau laimės ar motyvų ieškojau. Tarsi pasiteisindama, nedrąsiai vis nusilenkdama, rinkdama dulkes, žemės dulkes tos vietos, kuri apvalo karmą, pašalina visus materijos teršalus.

Su rožine striuke, bloknotu ir kamera ėjau, slėpdama daiktus nuo beždžionių, kurios visada transcendentiškai pasiruošusios viską atimti, – taip, ėjau laikydama, laikydamasi už savo daiktų, savo prisirišimų, kurie ir trukdė man įgyti meilę Viešpačiui, o ją turi Vrindavano gyventojai. Ir net jei jos, beždžionės, ar kokie keistuoliai bandydavo atimti – neduodavau, laikydavau stipriai apsikabinusi, vis dar bandydama įsikelti sau į širdį ir širdy transformuoti, o gal slapta norėjosi išmesti nepanaudotus – taip, tuos daiktus, kuriuos nešiausi, visai užmiršusi, kad jie nėra blogi, jie tiesiog priklauso Viešpačiui. Todėl juos reikia atiduoti Viešpačiui. Bet tas atidavimo kelias kiekvienam skirtingas ir individualus. Žinoma, malonė, jei ima ir atima – juk pats nebūtum niekaip atidavęs, netgi dėl vidinės laisvės ir tos laimės, kurios ieškojai.

Galėjau šaukti: „O brangiosios beždžionės, Vrindavano gyventojos, – prašau, atimkit iš manęs šiuos daiktus, nes pačiai rankos nesujuda jų išmesti, kad vietoj jų į rankas paimčiau maldos karolius!“ Tačiau lūpos nekrutėjo ir aš likau viena, vėl viena, be Viešpaties. Nors iš pradžių atrodė – va, aš viena, be draugų – jie gal ir yra, bet laksto kaži kur nešami nesuvaldomų Vrindavano bangų, galvodami apie save, įstrigę karmos tinkluose. Bet paskui supratau – aš viena, be Viešpaties, viena.

Vis dėlto sutiko atimti kai ką. Žinoma, tai greičiau buvo vienas iš žaidimų, kurį Viešpats su manim sutiko pažaisti. Istorija tokia – – –

 

●

 

Pirmoji kartikos³ diena. Žmonės nesustabdomu srautu, ta pačia kryptimi eina aplink Šventąjį Miestą. Mes taip pat (aš ir pažįstama lietuvė R.) prisidedame. Einant, rodos, tas srautas neša tave ir darosi nebeaišku, per kiek laiko nueini penkis ar dešimt kilometrų – eiti taip lengva, kojos, padedant mantros garsams, tarsi pačios neša. O apeiti aplink šį miestą reiškia apeiti aplink penkis tūkstančius jame esančių šventyklų – nešuosi kamerą ir stovą.

Išgirdus dažnai dainuojamą bhadžaną, sklindančią iš šventyklos garsiakalbių ir išjudinančią giliausius sąmonės sluoksnius, širdis pradeda stipriau plakti, užčiuopi savyje transcendentinį pulsą, užplūsta nenusakomas lengvumas – sustojame. Iš vienos pusės – šventyklos, iš kitos – šventoji Jamuna; ankstus rytas, Vrindavano gyventojai atlieka aratį⁴ šventajai upei – siūlo ugnį, smilkalus, o vaikai dalina mažus krepšelius su degančiomis ugnelėmis, kurias reikia paleisti į upę. Aišku, jei paimi, sako „mani mani“ – ir net nespėji pasimelsti, o jau reikia krapštyti pinigus. Tąkart aš už savąją ugnelę užmokėjau, o ponia R., deja, neturėjo pinigų ir susiraukusi jiems aiškino „no mani, no“ – tačiau jau buvo paleidusi ugnelę, ją beleisdamos mes dar apsipykom, nes laiko, iki kada turėjom grąžinti kameros stovą (jį buvome pasiskolinusios), buvo likę nedaug, o ponia R., sutikusi padėti filmuoti mano performansą, vis dėlto nusprendė pafilmuoti ir šiaip dar ką nors – na, ką nors savo filmui. Taigi man reikėjo savo filmui, ji norėjo savajam – o kamera buvo mano, tiksliau, aš ją pasiskolinusi (ne ji pasiskolinusi). Nesutapus tikslams, tos ryto valandos prie šventosios upės virto košmaru. Nepasidalindamos kamera ir dar užpultos vaikų, prašančių pinigų už jau paleistas ugneles, kurias tiesiog įkišo į rankas, nesakydami, kad jos kainuoja, – nebežinojome, kur čia tas dvasinis pasaulis, tiksliau, gal ponia R. jo ir neieškojo tada. Ji taip susikoncentravo į filmavimą – ugnelės plaukė, ir man tikrai skaudėjo širdį. Tyroje vietoje pasimatė dulkės ir mano sąlygotumas – tiesiog norėjau greičiau pabaigti filmą ir užmiršti materialų pasaulį, atsiduodama Viešpaties žaidimams. Šis noras galbūt irgi buvo kliūtis – bet, šiaip ar taip, nespėjusi filmo pabaigti iki kartikos, stengiausi per pirmąją kartikos dieną jį vis dėlto „pribaigti“, kad tarsi paskui nebereikėtų ir galėčiau daugiau laiko skirti ne motyvų paieškoms, o klausymuisi. Viešpats sugalvojo, kaip čia iš manęs atimti žaisliuką – kamerą, prie kurios buvau taip prisirišusi. Juk tam tikra prasme to net ir prašiau – kad atimtų prisirišimus. Tad atėmė netrukus, bent jau sužaidė, kad atėmė.

Ryte, itin skubėdamos grąžinti stovą, važiavome rikša – išlipusi anksčiau, pasakiau poniai R.: „Nepamirškite grąžinti kameros.“ Tačiau ir tą patį rytą, ir dieną, ir vakarop R. nebesutikau, galų gale ir po to porą dienų jos nesutikau. Nesusisiekiau, telefonas buvo išjungtas. Ieva buvo netgi truputį laiminga, kad štai prasidėjo šventasis mėnuo ir ji nebeturi daiktų, trukdžiusių jai užsimiršus klajoti po šventąją žemę. Kažkaip net ir tikėjo, kad medžiaga vis vien kaip nors atsiras. Žinoma, po daugiau nei trijų dienų vis dėlto pradėjo nerimauti, nes ta kamera buvo ne jos, o pasiskolinta, be to, ten buvo visi nufilmuoto performanso failai. Istorija buvo įdomi – sėdėdama už penkiolikos kilometrų nuo šventos Vrindavano žemės, viename iš šventųjų miškelių, Madhuvane, Ieva gauna R. žinutę, kad su kamera viskas gerai ir ji grąžins ją pavasarį. Ieva suprato, kad dabar ruduo, o kamera ne jos, tad visa ši situacija buvo itin keista. Tačiau toje pačioje girioje, staiga pajutusi būtinybę bėgti į vieną pusę, nesuvokiamai sutiko ponią R. – ji ėjo su didžiule parikramos⁵ grupe, prisidengusi veidą. Ieva bėgo paskui ją, greitai einančią, nelabai norinčią kalbėti, ir bandė gražiuoju paaiškinti, kaip jai reikia tos kameros. Ponia R. atsakiusi, kad ji nežino, kur iš tiesų ta kamera, kad paliko ją pas kažkokią moterį, bet jos numeris yra telefone, kuris išsikrovęs. Ieva kaip tik per klaidą buvo įsidėjusi „Nokios“ kroviklį – tačiau kur įsikrauti? Aplinkui vien girios ir molinės arba šiaudinės trobelės. Šiaip ne taip atrado kažkokiam garaže kažką panašaus į rozetę. Tačiau kur ponia R.? Vėl, trečią kartą, pametė ją. Paprašė, kad parikramos dalyvis paskelbtų per mikrofoną, jog Rasa ieškoma. Ji buvo pasislėpusi viename iš garažų. Galų gale Viešpaties malone Ieva ją rado – ir gavo moters, pas kurią yra kamera, numerį.

Tačiau susisiekus su ta moterimi paaiškėjo, kad ir ji nelabai nori grąžinti kamerą, nes bijo moters, kuri ją paliko; gal paskui įskųs policijai ar panašiai. Tad istorija tęsėsi, šiaip ar taip, po truputį tirpindama laiką šventojoje žemėje. Vis dėlto gėris laimėjo ir kamera buvo atgauta. Tik ką toliau daryti su ja? Toliau dauginti failus, kuriuos nebeaišku ar panaudosi? Toliau dauginti failus leidžiant egzistuoti mergaitei su rožine striuke, kurios iš tikrųjų jau kaip ir nebėra, kuri išplaukė lietuviška Vilnelės upe ir liko klaidžioti savo pačios motyvuose?

Po įvairiausių nuotykių dar ir su stovu supratau, kad Dievas tik juokėsi iš mano noro sukurti statišką ir nejudantį vaizdą – kai ten, Vrindavane, juda kiekviena dulkė, krisdama į giliausius širdies sluoksnius, – virpėdama neišlaikai kameros, o stovo Vrindavano dulkės neišlaiko, dreba rankos filmuodamos.

 

●

 

Tada apie ją buvo nusiųsta informacija akademijai, profesoriams sunerimus, kurgi dingo Ieva Gudmonaitė:

Sveiki, Ieva siunčia savo teorinį darbą iš Indijos, Majapuro. Sėdi kažin kokiam biure, o apačioje (biuras, kuriame ji rašo, yra ant stogo) visi dainuoja ir šoka, groja įvairiausiais instrumentais, ir jiems nė motais, kad kažkas čia turi parašyti, nusiųsti atsiskaitymą, kad kažkur visai šalia prireikia lietuviškų raidžių, kad atvažiavusi į Indiją lietuvaitė, kuri retkarčiais dainuoja ir šoka su jais laukinėje šventojoje žemėje, yra dar ir dailės akademijos studentė. Kadangi dėstytojai mokslo metų pradžioje pasakė, kad jiems reikia mūsų širdies, tai panelė išvažiavo ieškoti motyvų į Šventąjį Miestą, į kurį labai traukė širdis. Jame tikėjosi surasti motyvus arba bent jau Tą Vieną Motyvą, bent jau Vieną. Dabar ir ieško, mačiau, apsivilkusi keista rožine striuke, nesuprasi, jai šalta ar karšta, čia kaip ir žiema, na, bet daugiau kaip 20 laipsnių šilumos – kartais su etiudninku, o kartais su bloknotu ji vaikšto tarp palmių ir kai pamato ką gražaus, piešia. Retkarčiais išgeria kokosų sulčių iš kokosų, kurie pardavinėjami ant kiekvieno kampo. Kartais, nuvargusi nuo paieškų, ji eina maudytis į Gangą. O vieną kartą išgirdo, kad šventosios žemės nepavyksta patirti akimis, tik girdint. Tad kartais ji palieka daiktus, užsiriša akis ir eina klausytis, klausytis įvairiausių garsų – naktimis kaip išprotėję iš meilės Dievui čia staugia šakalai, rytais ir dienomis iš visų pusių girdėti mantros ir būgnai, visokiausių varpelių garsai, gatvėse visi siūlo savo prekes arba tiesiog prašo pinigų, šventyklose visi dainuoja, šoka ir šūkauja, kartais net staugia. Dabar motyvų ji pradėjo ieškoti ausimis, nors galbūt turėtų ką nors nupiešti, taip pat apskritai gal net turėtų būti Lietuvoje ir pareigingai atsiskaityti parodydama savo bloknotą ar drobes, kurias greičiausiai pakeliui jau kur nors pametė. Šiaip ar taip, ji norėtų dalyvauti ir teorinio darbo aptarime, bet dabar jai į jį patekti bus tiek fiziškai, tiek dvasiškai per sunku, nes Indija nuo Lietuvos yra daugiau nei 5 000 km, o be to, ji be perstojo dainuoja ir šoka arba verkdama lanko šventas vietas, atgailaudama už visas nuodėmes, kurias yra padariusi, tad ji gali už jus visus geriausiu atveju irgi pasimelsti, bet atvykti negali, tačiau vis dėlto turi atgalinį bilietą ir gruodžio vidury pasirodys. Ar ji būtų, ar nebūtų, didelio skirtumo nėra, nes jau senokai materialus pasaulis jai nėra įdomus, nepriklausomai, kurioj šaly ji buvotų, gimtojoje ar ne, bet, šiaip ar taip, ji atsiprašo, kad negali dalyvauti, tačiau šis tekstas, rašytas Indijoje, taip pat yra jos teorinio darbo dalis, nes niekada neskyrė kūrybos proceso nuo gyvenimo, tad išvykimas į Indiją yra ilgiausiai besitęsiantis performansas. Priimti galite kaip tik norite, bet ji žino, ką daro. Kiek žinau, ji turi pasiėmusi ir kamerą šalia etiudninko, tai dar kažką ir pafilmuos.

Pasiilgo, siunčia linkėjimus.

 

2015 11 30, Indija, Mayapur Ishvari Prema

 

●

 

Praūžė didžiulė Govardhano kalno šventė – ji buvo tikrai įspūdinga, jaučiausi nešiojama iš vienos Vrindavano vietos į kitą. Nepavykus nuvažiuoti prie paties kalno, nuvažiavau į nedidelę Gokulanandos šventyklą, kur turėjo vykti šventė, – maniau ten rasianti vyresnius vaišnavus, su kuriais atvykau iš Lietuvos, tačiau jų ten dar nebuvo. Vaizdai kėlė nerimą – pavyzdžiui, Vilniuje būna viena šventė ir vienas kalnas (vienas saldumynų kalnas), o čia pilna saldumynų kalnų, tiksliau, viename mieste – daug švenčių. Kurioje būti? Kurioje atšvęsti šventę? Neramus protas neleido būti vienoje vietoje – neradus vyresniųjų teko važiuoti atgal į šventyklą (sėdint rikšoje, pakeliui iškrito mano piniginė su 500 rupijų). Prieš tai užsukau į Radharamano šventyklą, kur altorinės viduryje buvo priberta keistos substancijos, gal kokios žemės, simbolizuojančios Govardhaną.

Krišnos Balaramo šventykloje, kaip visada, skambėjo tas pats begalinis, sūkurinis dvidešimt keturių valandų kirtanas⁶ (mantra-meditacija). Altorinės viduryje spindėjo didžiulis, už mane daug didesnis kalnas, pagamintas iš įvairiausių skanėstų. Ko tik ten nebuvo – akys raibo nuo įvairiaspalvių rutuliukų, pyragų, tortų, cukrinių gyvūnėlių, bandelių, samosų, manų chalvos… Skambėjo mantros – kas apstoję kalną spoksojo į jį, kas ėjo ratais aplink. Vėliau šventykloje žmonių vis daugėjo, visi bandė prisigrūsti prie kalno, o harinama⁷ pradėjo eiti ratus aplinkui – aš taip pat prisidėjau ir pajutau tą magišką jausmą – niekaip negalėjai liautis eiti, norėjosi apeiti dar vieną ratą ir dar, ir dar… O paskui pradėjo nurinkinėti saldumynus! Spoksojau išsižiojusi, kaip tai vyko – kalno saugotojai bandė krauti saldumynus į kibirus ir padavinėti nešikams, o šie, apspitėliams nespėjus nugvelbti kokio skanumyno, turėjo išnešti juos į kitą salės pusę, kur saldumynai jau buvo dalinami. Tačiau vis vien dauguma spietėsi aplink kalną, bandydami nugriebti kokią bandelę ar tiesiog įnirtingai tiesdami rankas – stebėjau ir tai atrodė taip transcendentiška. Pastebėjau, kaip vienas iš kalno saugotojų ėmė nešti labai aukštai virš galvų iškeltą padėklą su skanumynais, tačiau viena gudri ranka pagriebė kažin kokį saldų burbulą – tai juokiausi, tai juokiausi… Tada ir gimė pragaištinga mintis – prislinksiu ir aš. O apsauginiai netgi susikibę rankomis ratu saugojo kalną, kad tik niekas neprieitų. Nežinau, iš kur viduje atsiradus drąsos, – turbūt tiesiog beprotiškai norėjosi žaisti, – priėjau ir pagriebiau nuo kalno kažką šilto, minkšto ir apvalaus. Tai buvo samosa. Tai juokiausi! Viešpats suteikė tokią malonę – leido pavogti samosą.

Vėliau eidama į gyvenamą butą laiptinėje pamačiau praviras kito buto duris – vidury kambario buvo degusio laužo likučiai (matyt, atliko jagją⁸) ir stovėjo didžiulė Govardhano kalno dievybė – Giriradžas. Aplink jį visos grindys buvo nuklotos įvairiausiais valgiais – turbūt nė nebūtų buvę kur kojos pastatyti. Šeimininkė, mane pamačiusi, siūlė ką nors paimti. Droviai nuėjau ir klausiau, ką paimti, sakė – ką nori. Žiūrėjau į tų valgių gausybę, net raibo akys – ir paėmiau pirmą pasitaikiusią dėžutę su rausvais makaroniukais. Taip, tai buvo rausvi saldūs spagečiai. Visame mieste vyko šventė. Kiekviename bute buvo šlovinamas Govardhano kalnas. Į miestą privažiavo labai daug žmonių – pilna mašinų, sunku gatve praeiti.

Štai ir paskutinis vakaras Vrindavane, įsimintinas ir žavus, – iš kiekvienų namų skamba „Harė Krišna“, gatvėmis atsipalaidavusios šliaužia karvės, sustoja rikšos, siūlydamiesi pavežti…

Ir skaudu kažko, liečiu Vrindavano kelio dulkes. Jau ruošiuosi eiti susidėti daiktų, bet staiga paaiškėja, kad išvykstam ne rytoj, o poryt. Buvau kažką supainiojusi. Tai nepaprastas stebuklas – dar viena diena Vrindavane! Įsivaizduojat, ką tai reiškia – vieną dieną pabūti Vrindavane. Ne, neįsivaizduojat. Šokinėju iš džiaugsmo. Ką rytoj nuveikti? Ką veikti atsidūrus Vrindavane? – – –

Tą patį vakarą bute su drauge ekstatiškai dainavom kirtaną ir ragavom rausvų makaronų. Tą patį vakarą pakliuvau į Radhanatho Svamio⁹ paskaitą. Tą patį vakarą šokau ir dainavau didžiulėje indžių minioje ir ašaros man tvindė akis. Tą vakarą, rodos, Viešpats berniuko su fleita pavidalu buvo mane pasiėmęs. Tik kodėl, kodėl aš vis dar čia, materialiame pasaulyje? Tą patį vakarą nebepažinau gatvės, kuria visada eidavau namo, – viskas buvo persikeitę. Labai daug mašinų, blizgučių, fejerverkų. Ir kažin koks persikeitimas širdyje viską aplinkui transformavo – ėjau ir nežinojau, pasieksiu šiandien namus ar ne. Grįžau apsvaigusi, žiūrėjau į padidėjusias savo akis – mėnesis Vrindavane, ir jos tikrai padidėja. Tą vakarą supratau, kad Vrindavanas gali apsireikšti klausantis šventų asmenybių, nes tą vakarą Mokytojas, kalbėjęs apie karves Govardhano kalne, atvėrė man klausą, o per klausą atvėrė ir širdį. Regėjau ir, rodos, girdėjau tas meilės Dievui pritvinkusias karvių akis – ir negalėjau neverkti širdy, negalėjau nebūti kalne. Supratusi, kad visą dieną jo, Govardhano, ieškojusi išoriškai – važinėdama iš vieno Vrindavano krašto į kitą, pametusi pinigus, ieškodama vis kokios mano įsivaizdavimus atitinkančios Govardhano šventės – radau jį sadhu, save realizavusios asmenybės, ištartuose žodžiuose. Nenusakoma laimė patirti Vrindavano dulkių skonį.

Dar viena diena Vrindavane. Viena begalinė diena. Laikas sustoja. Vėl kirtanas. Dainuoju ir dainuoju, besikartojant mantros žodžiams, besisukant – sukuos ir aš – vis dar dvidešimt keturių valandų kirtanas.

Vis dėlto, pamaniau, paskutinė diena, reikia susirasti tarnystės – kažkaip per tą mėnesį, išskyrus lėkščių plovimą ir rūbelių dievybėms gaminimą iš gėlių, taip ir neišdrįsau paprašyti dar kuo nors pasitarnauti. Tačiau tą paskutinę dieną pašokau iš kirtano ir nubėgau į pudžarinį (į jį buvo galima eiti tik pudžariams, tačiau mano noras buvo toks stiprus) – sutikusi vaišnavą sunerimusi ir sutrikusi klausiau: „Gal galėčiau kuo nors pasitarnauti?“ – „Tai jūsų tarnystė – šokti ir dainuoti prieš dievybes!“ – pasakė jis man ir palaimino, kad sugrįžčiau į Vrindavaną. Aš tą ir dariau visą mėnesį – pirmomis dienomis bėgdavau kiekvieną kartą, kai atidarydavo dievybių buveines. Šokti ir dainuoti „Harė Krišna“ buvo mano tarnystė. Tad ir tąkart padariau tą patį. Na, nedavė išplauti parafernalijos¹⁰. Nedavė laiptų pavalyti. Tačiau malonė yra malonė. Ateina įvairiausiais pavidalais.

Tą pačią dieną nuėjau aplankyti karvių – nes Viešpats labai jas myli. Pakeliui radusi girliandą ir pasiekusi karvių būrį, buvau labai prajuokinta. Vos spėjau užkabinti vienai iš karvių girliandą, o ji ją iškart ėmė ir suėdė.

 

●

 

Užrašiau tik tai, ką mano sąlygotas protas supranta kaip įvykius. Tik mažas atkarpėles. Neturiu kvalifikacijos aprašyti Dievo žaidimus ir tas vietas, kuriose jie vyko ir kurias, Šrilos Prabhupados malone, aplankėme. Rašai, kaip fiziniu pavidalu ten klajodavai, kai sąmonė nepakeldavo ir nesuprasdavo įvykių, o širdį traukdavo dainuoti ir dainuoti, be perstojo dainuoti. Nepavyksta Vrindavano užrašyti, bet jį prisiminus norisi verkti.

Ačiū Šrilai Prabhupadai už galimybę patirti tai, ko niekaip nepatirsi nesutikęs šios nepaprastos asmenybės. Nesutikęs širdimi. Nesutikęs jo atsidavusiųjų. Nepatyręs šventų asmenybių bendrijos. Reikia bendrauti su tais, kurie turi meilę Dievui, – sakė savo paskaitoje Mokytojas Radhanathas Svamis. Tada ir mes pamažu išauginsime ją – lašas po lašo. Gyvenimas po gyvenimo.

 

●

 

Po dviejų mėnesių buvimo šventose Indijos vietose grįžau į gimtąją lietaus žemę Lietuvą. Pro langą stebėdama pilką daugiabučių rajono kiemą, negalėjau suprasti ir suvokti – kas čia vyksta, ką žmonės čia veikia. Kai Indijoje kiekviename žingsnyje – vis kitokių garsų virtuvė, sulytas daugiabučių kiemas atrodė blogiau nei tuščias. Širdis dar vėlavo, dar buvo už šešių tūkstančių kilometrų – šiltoje ir šviesioje žemėje. Pasileidusi tiesioginę transliaciją iš Vrindavano šventyklos tirpau ir jaučiau, kad tik kūnas čia, tik akys mato tą pažįstamą vaizdą, tą seniau idealizuotą daugiabučių kiemų vaizdą – ir pulsui sutampant su girdimos mantros melodija, nieko daugiau nesinori, tik medituoti tai, kas neturi pabaigos; Sačitananda – amžinybė, palaima, žinojimas. Širdy geltona spalva. Gauranga¹¹.

 

 

_______

 

¹ Pagal vedas, tai antroji gyvenimo fazė po brahmačarjos (buvimo studentu) – šeimyninins gyvenimas, dvasinė praktika šeimoje.

² Moliu ant veido nupiešti ženklai, žymintys, kad kūnas – tai Dievo šventykla.

³ Šventasis mėnuo, kai vyksta daug Viešpaties žaidimų.

⁴ Religinė apeiga, kurios metu Viešpačiui siūlomi tam tikri elementai (žemė, vanduo, ugnis, intelektas ir t.t.)

⁵ Piligriminė kelionė ar apėjimas aplink šventą vietą, dievybę.

⁶ Kolektyvinis šventų vardų kartojimas.

⁷ Kolektyvinis šventų vardų kartojimas viešoje erdvėje.

⁸ Religinis ugnies ritualas.

⁹ Dvasinis mokytojas, parašęs knygą „Kelionė namo“.

¹⁰ Daiktai, skirti garbinti.

¹¹ Vienas gailestingiausių Viešpaties avatarų, apsireiškusių šiame Kali amžiuje (prieš 500 metų), kitaip – Viešpats Čaitanja.