Vieno magistro darbo istorija (II)

Taigi nežinau, ar aš tapytoja, tačiau tam tikru gyvenimo momentu tapyba man buvo būdas išlikti – tas kažkas apčiuopiamo, už ko galima įsitverti. Greičiausiai, išaukštinusi procesą, kuris teikia terapinį poveikį, dažnai užmiršdavau apie rezultatą, kurio reikalaudavo, ir paskui jį reikėdavo sudėlioti, surinkti lyg iš kažkada papūtusio vėjo – tas kažkada buvo toks neapčiuopiamas, kad jo negalėjai sugriebti nei žodžiais, nei delnais – viskas ėjo kiaurai į nežinią. Tad rezultatas išeidavo tarsi pagaminta košė, kurią jau kažkas suvalgė, o gal ir aš pati suvalgiau. Vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti, – nupasakoti košės skonį, bet žodžiais to padaryti neįmanoma, nes jau labai norėjosi valgyti. Nupasakoti ne tą patį atsiminimą, bet naują patiekalą, o jį dar būtų reikėję pagaminti. Tačiau negalėjau pasakyti, kad dabar aš einu gaminti arba kad dabar einu tapyti ir eikime visi kartu, nes menas yra rimtas dalykas, grindžiamas teorijomis ir įvairiausiomis argumentacijomis, – mano vienintelė argumentacija yra noras dalyvauti procese ir pridaryti klaidų, nuo kurių siela pamažu patiria katarsį – – –

Bet dabar, kai pats buvimo procesas man atrodo pakankamas ir košės virimas atstoja tapymą – vidiniai simptomai nebeverčia laikytis tokių didžiulių askezių kaip ėjimas žiemą tapyti į lauką dažais išteptais rūbais – jaučiuosi atradusi kai ką daugiau nei paviršutiniškas estetikos geismas –

Bandymas sugrįžti

Kodėl man niekaip nepavyksta rasti teptuko? Šis klausimas kamavo visą laiką. Negalėjau nieko kito daryti, tik mąstyti apie šitą tobulybę, ir laukiau jos kaip nors apsireiškiant. Teptukas pakiltų ir nušviestų visą būtį nesuardoma šviesa, kuri pakeltų visus daiktus, visas šiukšles telktų į spindinčius darinius, jos iššoktų iš purvynų ir ramiai suktųsi, o su jomis ir purvynai – visa būtų tartum kaleidoskopo viduje. Vienos formos staigiai virstų kitomis, visa nuolat mainytųsi tamsos ir šviesos žaisle. Teptukas būtų man visiškai pavaldus, jis teiktų laimę, kai to norėčiau, o kai norėčiau skausmo – teiktų skausmą. Kai reikėtų kentėti, jis užgultų mane visa savo begaline našta – o jis sveria daugiau nei pati visata, dėl to kančia turėtų būti labai didelė. Kartais užgultų kaip visata, sverianti mažiau už menkiausią dulkę, – tada mane apimtų nušvitimas, nes aš niekaip negalėčiau atsistebėti visatos mažumu.

Jei turėčiau teptuką, galėčiau viską! Jis neštų mane per amžius, eras, parodytų tolimąsias galaktikas, taip pat tas, kurios slypi dulkėje. Jei norėčiau, kad jis išnyktų – taip ir atsitiktų, – tą pat akimirką turėčiau galimybę pajusti nykimo, netekties siaubą. Tuomet visos dalelės pradėtų savęs netekti, jos išsižadėtų savo pilnumo, taip pradėdamos gręžtis į tą pusę, kurioje kažkada glūdėjo jų savastis.

Kur yra teptukas? Kas yra teptukas? Kartojau tai daugybę kartų, eidama užmerktomis akimis ir bandydama jį užčiuopti toje nematomybėje, ištraukti jį, glūdintį kažkur tarp oro molekulių ar daiktų susilietime. Ieškojau jo sienų, daiktų įtrūkiuose, krapštinėjau kiekvieną įdubimą, kiekvieną menkesnį plyšelį – jis galėjo būti įsiskverbęs bet kur, glūdėti bet kuriame nelygume, o kartu ir pačiame lygiausiame paviršiuje. Glūdėjo ir jame, ir už jo, bet žinojau, kad jis iš tikrųjų neturi savo vietos ir migruoja beprotišku greičiu, todėl niekaip negaliu jo pagauti. Bet jaučiau – jis yra kažkur netoli, ir kartais pradėdavau justi trapų, plevenantį jo buvimą. Iš pradžių jis atsklisdavo per daiktus, visai netyčia užkliudžius vieno iš jų būtį, susitikus su tamsiąja jo puse. Kartais nukrėsdavo per žmogų – jei jis priliesdavo, nesvarbu kuo – ranka, žodžiu ar žvilgsniu, tu žinodavai, kad būtent tai ir yra teptukas, bet tai būdavo tik maža dalis to suvokimo, maža dalis to teptuko. O norėjosi apimti jį visą, bet kai tik pagalvodavai, kad nori jo daugiau, jis iškart išsprūsdavo ir tau likdavo tik juodas vakuumas, kuris dabar buvo dar baisesnis nei prieš tai, nes tu pajutai teptuko teikiamą palaimą, o jos netekusi buvai išmesta atgal į savo pačios nykumą, į daiktų ir žmonių nykumą, ir blaškydavaisi, bandydama rasti bent trupinėlį to, ką buvai patyrusi. Ir visada darydavai klaidą, ieškodama ten, kur prieš tai jautei jį esant. Jei tai būdavo koks nors daiktas, eidavai prie to daikto, ir, rodos, būtum jį suvalgiusi, kad tik patirtum bent lašelį teptuko teikiamos palaimos. Tačiau jis neatsirasdavo, daiktai gąsdino savo tuštuma – ji, begalinė, užgriūdavo visą tavo esatį ir su-spausdavo ją į mažytį gniužuliuką. Tuomet atrodydavo, kad visata nori tave išspjauti, tačiau nesugeba, ir per tave turėdavo pereiti visas konvulsiškai trūkčiojantis jos skausmas, tuštuma, kuri patiriama tada, kai nėra suvokiama teptuku.

●

Pastaruoju metu dažais (bet ne tais, kurie skirti paveikslams tapyti) naudodavausi tik tam, kad išsimarginčiau veidą įvairiausiais raštais, – o kai prisiminiau, jog studijuoju tapybą, supratau, kad per kurį laiką dažai ir teptukai tarsi kokio praeito gyvenimo nuotrupos pasislėpė man nebesuvokiamose ertmėse, prie kurių niekaip negaliu prieiti, nors ir kaip gražiai esu pasipuošusi įvairiausiais raštais ir gėlėmis.

Kadangi nei teptukų, nei dažų surasti nepavyko, nors ieškota po visus užkampius, kampus ir kampų šešėlius (o jei ir būčiau radusi, vargu ar būčiau sugebėjusi rasti, kaip tapyti, – tiksliau, netgi nelabai žinojau, ką tapyti, neturėjau jokio motyvo, motyvo taip pat reikėjo ieškoti), – buvau tikra, kad jei rasiu motyvą, atsiras ir teptukai. Kadangi ieškojimas pradedant nuo teptuko nepasiteisino, nusprendžiau pradėti ieškoti nuo motyvo, nes būtent jame turėjo glūdėti teptuko ir dažų atradimo galimybė.

Ką tapyti? Kaip tapyti? Ar tapyti? Klausinėjau savęs ir prisiminiau smagius ir pilnus nuotykių tapybos bakalauro studijų paskutinius metus, kai neišsiųsta studijuoti pagal „Erasmus“ programą nusprendžiau įvykdyti „Erasmus“ programą Telšiuose ir išvykau į Žemaitiją motyvų ieškoti. Kur šiais metais važiuoti ieškoti motyvų? Klausinėjau savęs dienomis ir naktimis, kol nusprendžiau, jog motyvų ieškoti išvyksiu į Indiją. Išsipaišiusi veidą įvairiais raštais ir gėlėmis klajosiu palei Jamunos krantus, tikėdamasi sutikti ten savo Dievą, savo Motyvą.

Ieva Gudmonaitė. Dėstytojai susirenka įvertinti Manet „Pusryčių ant žolės“. 2013

Giraitė (išvados)

Todėl visas tas neapibrėžtumas, teksto bandymas tapti magistro darbu virto nesibaigiančia kelione, visai panašia į tą, kurią pradėjo mergaitė rožine striuke Vilnelės krantais, paskui virtusiais upės, tekančios Indijoje, Jamunos krantais. Taip jis keliavo iš vieno sakinio į kitus – plaukė, muistėsi, žodžiais tilpdamas į prasmes, o prasmėmis netilpdamas į sakinius – besimėgaudamas lengva it upė tėkme. Vieniems savaime suprantamas, kitiems galbūt ir stringantis kažkur ties sąmonės užtvaromis, o kai kam nepažįstamas ir baisus lyg gūdi giria, į kurią apsiginklavusieji magistro darbo nuostatomis ir rašymo taisyklėmis bijotų įžengti, o įžengę nebežinotų, ką ten ir bedaryti. Nuo tokių, ko gero, niekada ir neapsiginčiau, o gal ir pabandyčiau – atsistojusi girioje, toje laukinėje, kur šaknys auga į viršų, o šakos lyg šaknys skverbiasi gilyn į žemę… Tokioje girioje, kur krūmokšniai draugauja su samanom, o samanos lengvai prie savęs glaudžia mažučius ir didelius grybus, tokioje girioje, kurioje medžiai išsišakoję visomis įmanomomis kryptimis ir susipynę, įsirėmę į debesis – nežinantys, kaip reikia rašyti magistro darbą ir kas išvis tai yra, – tokioje girioje aš atsistočiau, apsišarvavusi spalvotomis gėlių girliandomis, pasidariusi skydą iš tarp šaknų atrastų akmenų ir kaštonų. Laikydama skydą, panašų į medžio šaką, apaugusią gėlėmis, ginčiausi. Nežinau ir negaliu žinoti, ko tikėtis – puls jie mane pasidabruotomis sunkiomis ietimis, ledinio plieno kardais ar kulkas paleis – savo nesibaigiančio žinojimo, kaip reikia rašyti magistro darbą, kulkas… Bet, šiaip ar taip, tikiu ir viliuosi, kad galų gale apsvaigę nuo miško gėlių aromato jie atsipūs ir prisės išgerti gilių arbatos mano suorganizuotame miško piknike. Kol paaiškės, kad tai žalialapis Sereikiškių parkas, tvyrantis žaluma gaudžiančiuose Vilnelės laukuose, ir užkąs mano gamintų saldainių, kuriuose būtų medaus, pririnkto švelniai dūzgiančių bičių, ir įvairiausių sėklų iš stebuklingai želiančio miško. Ir tada, užmiršę, ko čia susirinkome, iš nenusakomo svaigulio nebeišlaikydami stambių kardų ir iečių, mes šoksime ir dainuosime žiūrėdami į praplaukiančius debesis – o kažkur ten, netoliese, tvyros raudonstogė Dailės akademija kartu su visu romantišku Bernardinų bažnyčios ansambliu. Ji tvyros laukuose, nesibaigiančiuose laukuose – kuriuose tiek laiko praleidome bandydami juos nupiešti. Tačiau, nebesugebėdami pakelti nei teptuko, nei po to susirinkti drobių ir po parką išsimėčiusių tūbelių, pakilom nesibaigiančiam šokiui – haribol, haribol! Ir visa sistema, akademinė sistema pažiro nenusakomai spalvotais pluoštais gėlių.

Paskui greičiausiai paaiškėja… kad tai ir yra ta giraitė, ta Akademijos giraitė, kurioje išminčiai pirmą kartą susirinko aptarti svarbių filosofinių klausimų, – kas buvo tas pradas, tas pirmapradis įvykis, pradėjęs tokį dalyką kaip Akademija.

(Kai paskutinįsyk ją mačiau, ji akademijos bibliotekoj rašė savo magistro darbą, gal ne tiek rašė, kiek spoksojo pro langą į atsiveriantį peizažą – iš to supratau, kad tikriausiai ji vis dėlto grįžo.)

●

Taip ėmiau ir įkritau į savo motyvą.

Įplaukiau į jį kaip į didžiulį traukos srautą.

Į sūkurį, nebegrąžinantį atgalios

nei į laukinę, bet sustyguotą gamtą,

nei į struktūrišką, bet Vilnelės laukuose tvyrančią Dailės akademiją, –

matau dar, kaip einu tom pakrantėm,

kaip beeinant po manęs išsibarsto dažų tūbelės,

netvarkingai nuspaustos, išsunktos ir be kamštelių,

ir dėl nevalyvumo neišplauti teptukai –

jie neria gilyn, į upę, ir plaukia

kartu su žuvim ir išmestais po balių alaus buteliais;