Literatūra

GRAŽINA CIEŠKAITĖ

kvailybių vienybės dėsnis veikiantis niekio valia
pasaulis iš dulkių sudėstytas spurda tamsos kevale

AKVILĖ PLATAKYTĖ

Taip tiršta kai nemoku kalbėti prabilus
Kai nemoku savim nutylėt
Px mūrinis Vilnius
Gali sudegti pernakt
Gelbėčiau tik skruzdėles
Ir jų amžiną alkį

JULIA CIMAFEJEVA

tylėjimo skarele
pridengtas mano istorijos raugas

kažkas seniai išsikepė duoną
kažkas seniai savo duoną suvalgė
kažkas visiems savo duoną dalina

o manoji – tebėra tešla
dešimtmečiais rūgstanti

KASPARAS POCIUS

Dream-machine / sapnų mašina

Sapnų mašina atsiranda ten, kur kadaise gyvavo geismo mašina. Ne visai ten, visai ne ten. Geismas verčia sakyti „taip“, bet pasąmonėje yra ir negatyvus laukas, jis verčia žiūrėti į besišypsančiąją ir pasakyti jai „ne“.

GABIJA PLUKĖ

Laikas yra penki šimtai draugų

Kvapams ir laikui lendant pro skyles, šią savaitę žinau tiek: kad meilė kaupiasi aplink širdį, kiti jausmai – aplink kepenis. Laikas slypi kvapuose iš praeities, apdulkėjusiose kasetėse ir rankų kauluose, kažkur po mirties. Kartais prasibrauna ir giliau, bet ten jį apglėbia nenumaldomas žemės slėgis.

RIMA MALICKAITĖ

Atstumtoji

– Bet ir ligonių pamažėjo po karo, na, turiu galvoj, kad žmonių pamažėjo. Per pusę, – skundus nutraukė motina. – Sakai, viską patikrino ir tu sveika? Parodyk pažymą.

JONAS VALONIS

Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (5)

Man žiauriai patinka sąsajos! „Šiaurės Atėnuose“ spausdinamuose Andriuškevičiaus dienoraščiuose fiksuojamos valandos, temperatūra, kalbant apskritai apie dienoraščių braižą, išduoda autorių esant kitos kartos. Stebėti gamtą, fiksuoti jos kaitą – tėra „iPhone“ ryte atsidaryti „Weather“ programėlę.

PAJTIM STATOVCI

Bola

Agnė Gintalaitė. „Ka(l)bančios galvos“. Generuotas vaizdas iš asmeninio albumo fotografijų. 2025

Šitaip gulėjau kartu su pašautu vaikinu, ir daug valandų prabėgo, kol mus rado, vidury tamsaus miško mus aptiko kaip kokius išsigimėlius, ir mus nuvežė į lauko ligoninę, kurioje aš jį pjausčiau, įkišau į vietą jo išlindusią žarną ir amputavau gangrenuotas kojas ligi kelių, ir kai jau neliko jokios vilties, kad išgyvens, jis pabudo, papasakojau jam, kas nutiko miške, ir jis suspaudė mano ranką, verkė, bučiavo ir sakė prisimenantis mane miške, ačiū, jis tada sakė, aš tau būsiu amžiais dėkingas, girdi mane, amžinai už šį gyvenimą.

Apie estų literatūros metus ir jų derlių

Su vertėja DANUTE SIRIJOS GIRAITE kalbasi Laimutė Adomavičienė

IZABELĖ SKIKAITĖ

Kūnų kova ir kitą pavergiantis žvilgsnis

Sokolovaitės kūrinyje bet koks veikėjų ryšys – fizinis ar net mentalinis, kai sąveika tėra įsivaizduojama, – yra pristatomas kaip galių kova tarp subjekto ir objekto. Būtent taip apibūdinami žvilgsnio (jo nebuvimo) valdomi santykiai tarp pozuotojos ir dailininko.