Laikas yra penki šimtai draugų
Vakare, vandeniui lašant nuo plaukų, duše užuodžiu cigarečių kvapą, sumišusį su acto rūgštimi ir saldžių kvepalų šydu. Būtent tokį, koks liko ant vienkartinio šaukšto, vienam iš mokinių kelionėje į Švediją autobuse paragavus mano makaronų salotų. Domantas rūkydavo „Marlboro Red“ cigaretes, o jų kvapą nuo kelionėje tvarką palaikančių mokyklos vienuolių slėpdavo grubias rankas ir trumpai kirptus plaukus išmaudydamas „Chanel Bleu“. Visada galvojau, kad autoritetų bijančiame dvyliktoke lyg kiaute slypėjo graži metafora.
Pastaruoju metu vis užuodžiu šiam laiko klodui nepriklausančius kvapus. Svetimkūnius, per klaidą užklydusius į šį dimensijos kampą. Domantas, „Marlboro Red“ ir „Chanel Bleu“ pro sudužusį laiko langą prasiskverbė iš devintos klasės. Auksaspalvio sirupo kvapas, kuriuo dvelkė studijų laikais Anglijoje pusryčiams valgytos greitai paruošiamos avižinės košės, privertė mane stabtelti Katedros aikštėje, du žingsniai nuo „Stebuklo“ plytelės.
Gal kažkas tikrai negerai su laiku? Gal per daug apie jį pastaruoju metu galvoju, todėl jis mane pradėjo veikti anksčiau, nei turėtų?
Viena idėja iš Haruki Murakami apsakymo „Niujorko kasyklų tragedija“ jau daugelį metų laiko savo pirštais užspaudusi mano kaklą. Apsakyme tipinis melancholiškas Murakami jaunuolis vaikšto mąstydamas, jog žemė, ant kurios trepsime, eina iki pat planetos centro, kuris yra surijęs neapsakomai daug laiko.
Surijęs neapsakomai daug laiko.
Kojoms bekliūnant už atšokusių šaligatvio plytelių Naujamiestyje, po lietaus klampojant Vilnelės pakrantėmis ar skubant universiteto kiemeliais, kartais vis nenoromis pajaučiu, kaip pirštai aplink mano kaklą sugniaužia stipriau, ir esu priversta prisiminti, ant kelių laiko sluoksnių tuo metu stoviu: savo, archeologinio, svetimo, geologinio. Sustojusi kiekvieną kartą iš naujo suprantu, kad manyje taip pat slypi laiko klodai, kad laikas kyla vertikaliai, minutė po minutės nusėsdamas ir kristalizuodamasis.
Vienas dėstytojas pasakojo, kad Vilniaus universiteto kiemelyje, kasant vamzdžius, buvo rasta penki šimtai palaikų. Penki šimtai draugų, taip juos įvardino dėstytojas.
●
Jei papasakočiau mamai, kad užuodžiu kvapus iš praeities, ji suspaustų lūpas ir po ilgos pauzės man pasakytų, jog tai kažkoks ženklas apie mano karminį ciklą. Nežinočiau, ką tai reiškia, atsisakyčiau klausyti, bet parėjusi namo skaityčiau apie karminius ciklus iki pat paryčių. Kažkodėl, būdama beveik trisdešimties, kalbėdama su mama vis dar neišaugu iš šešiolikmetės kevalo.
Vakar ryte vedžiodama šunį prie dar nepabudusio „Vinted“ biuro užuodžiau obuolių sulčių ir jūros vėjo kvapų mišinį – jis tarsi ant žvejo kabliuko iš atminties gelmių ištraukė užmigusį prisiminimą.
Aš ir mama viename motelio kambaryje, atskirose nunešiotais garstyčių spalvos apdangalais užklotose lovose, raitomės nuo pilvo skausmų. Tai pirmoji mūsų išvyka kartu, kreivai ištiesta ranka, nudžiūvusi alyvmedžio šakelė, kabanti virš septyniolikos metų kaltinimų, nusivylimų ir pakeltų balsų.
Važiuoti kepenų valyti į Latviją sutikau tik tuomet, kai sužinojau, jog per tris dienas galima numesti dešimt kilogramų. Ši mintis mane greitai apsėdo, nors delnai kasryt būdavo pilni nuslinkusių plaukų, o grįžusi iš mokyklos energijos surasdavau tik pusvalandžio pilateso treniruotei. Mama sakė, kad nebeatrodau moteriškai. Gerai. Visada bijojau būti moterimi.
Šaltame pastovėjusiomis obuolių sultimis atsiduodančiame motelio kambaryje tris dienas gėriau aliejų mišinius, o vietoj maisto džiaugdavausi sulčių stikline, kuri netrukus buvo pašalinama iš organizmo vienaip ar kitaip. Taip ir ėjo mamos ir dukros išvyka prie jūros: nepakeliami pilvo skausmai, vėmimas, žvilgsnis, įbestas į besilupantį lubų tinką. Mes nekalbėjome, mama ir aš. Nebent tada, kai reikėjo išgerti naują dozę laisvinamųjų ar patikrinti, ar kita nenualpo.
Už šią sveikatinimo programą buvo atsakinga stambi pražilusi moteriškė, žvilgsniu ir popierinės odos klodais primenanti močiutę. Vieną vakarą ji liepė visoms trims eiti pasivaikščioti prie jūros. Juk čia viską darom dėl sveikatos, reikia pajudėti, – priminė. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia silpna, pasiruošusi išsitiesti ant smėlio ir leisti mažytėms smiltelėms mane užpustyti. Mama lingavo šalia, jos žandikauliai išsišovę, akys įkritusios į juodus dubenis. Apkūnioji moteriškė kažką tarstelėjo mamai svetima kalba, ši nusijuokė. Silpnas, nuoširdus juokas. Tuomet kosulys, dusimas. Paklausiau, ką sakė gyduolė.
– Sakė, kad tavo kepenys kaip keturiasdešimtmetės, kuri perėjo per dvejas sudėtingas skyrybas, – išsprūdo iš mamos burnos.
Vėjas kaulėtomis, druska aplipusiomis rankomis šukavo plaukus. Keista, kaip viskas tinkama, kaip viskas teisinga. Niekada nesijautėme tikresnės nei tada. Nusilpusiomis kojomis brisdamos per smėlį, keikėme tą sveikatinimo programą, bet vis tiek abi laikėmės viena kitos, įsikibusios, smailiomis alkūnėmis badydamos viena kitai šonus.
●
Šiandien per ilgai palaikius vitaminų tabletę burnoje pasklido žolelių kvapas. Vingiorykščių, rodos. Tas pats, kurio prisigėręs visas Alytus, visi namai.
Kai įsikūrusi naujame bute mieste įsigijau vintažinį kasečių grotuvą, mama man atsiuntė kasetes, kurių klausydavome raudoname „Nissan Micra“, tame pačiame, kuriame ji užmigo prie vairo ir padarė avariją. Kasečių klausydavome tyliai ir trumpai, nes mamai greitai paskausdavo galvą. Neklausydavome nieko iš mano norimo repertuaro, viskas buvo arba negražu, arba per tranku. Kai tėtis negalėdavo vykti, dviese važiuodavome pas močiutę. Automobilyje lašnodavo romansų natos, o žodžiai svetima kalba nusėsdavo ant aprasojusių langų. Vienišos gitaros stygos, ilgesingas vyriškio balsas. Gyvo pasirodymo aidas. Važiuodavom tyliai tol, kol mama liepdavo uždaryti langą ar išjungti grotuvą.
Įsigijusi kasečių grotuvą, kažkodėl panorau turėti tas kasetes. Groti jas namie, sėdėdama ant megztu apklotu užtiestos sofos, ir įsivaizduoti eglynus bėgant mano periferiniame regėjime. Važiuoti pro pievas, užuosti citrininius mamos kvepalus ir drėgną ežero kvapą, jausti vasaros kvėpavimą. Keliauti laiku ir apsimesti, minutei.
Dėžėje su pilkais atspausdintais dainininkų veidais gulėjo trys kasetės be viršelių. Ant permatomo plastiko dėklo raudonu žymikliu buvo užrašytas mano vardas. Įdėjau kasetę į grotuvą, ir šis, lyg springdamas, pradėjo trūkčioti, spjaudytis. Tuomet liovėsi. Butą užliejo pavasarinis, vaikiškas balsas, prisistatantis kaip Gabija. Vaikas, aš, pasakojo apie dieną zoologijos sode. Lėtai, kabindamasi už savo žodžių, bandžiau apibūdinti didžiulius tigrus, žirafas ir jų begalinius kaklus (kažin, ar jau tuomet jaučiau laiko klodus, lyg tas jaunuolis Murakami istorijoje?).
Atsisėdau ant vietomis atšokusio grindų parketo. Kaip keista girdėti save iš praeities, iš paties žemės centro. Klausydama savo balselio pajutau, kaip nesąmoningai glostau savo raktikaulį, kaklą. Bandau nurimti, nors ir nesijaučiu blogai. Tik keistai. Keista suprasti, kad iš tos mergaitės išaugau aš, ir kaip gaila, kad su ja ryšio nejaučiu. Norėčiau, kad jau gyventume ateityje ir aš galėčiau matyti jos hologramą, su ja pakalbėti ir suprasti iš naujo, jog abi esame tas pats žmogus, jeigu tik taip nesukelčiau jokio laiko paradokso.
Man bemąstant, mergaitės balsas nutrūko ir buto pakampes užpildė mamos balsas. Pilnas gyvybės, pasigrožėjimo, meilės. Ji pasakojo apie gyvates, apie mešką ir beždžiones, bet aš nebegirdėjau. Jos balsas tapo melodija, kabliu ir plūgu, o aš visur ėmiau ieškoti tokios mamos prisiminimo. Bandžiau balsui suteikti veidą, bandžiau surasti, kur ji slepiasi, ir suprasti, kodėl jos nerandu. Kodėl jos nėra?
Sėdėjau ant grindų, nugara atsirėmusi į šaltą pilką sieną. Skruostais riedėjo ašaros. Kodėl jos neatsimenu? Pilnos meilės, sklidinos šilumos ir gyvenimo džiaugsmo?
Viskas, ką mačiau savo kaukolės viduje, buvo kampai ir erškėčių spygliai.
●
Kvapams ir laikui lendant pro skyles, šią savaitę žinau tiek: kad meilė kaupiasi aplink širdį, kiti jausmai – aplink kepenis. Laikas slypi kvapuose iš praeities, apdulkėjusiose kasetėse ir rankų kauluose, kažkur po mirties. Kartais prasibrauna ir giliau, bet ten jį apglėbia nenumaldomas žemės slėgis.
Kartais laikas yra mama, mama rankose, veidrodyje, atspauduose ant smėlio. O kartais laikas yra net penki šimtai draugų, įstrigusių tarp vamzdynų.
