Dream-machine / sapnų mašina

Sauliui U.

Viskas prasideda nuo sąvokos, bet sąvoka gimsta pusiau sapne, švintant, nakčiai baigiantis, kai nakties rasa krinta ant ryto žolės ir alyvų žiedų. Pasąmonė kuria sąvokas ir apvaisina jomis sąmonę.

Sapnų mašina atsiranda ten, kur kadaise gyvavo geismo mašina. Ne visai ten, visai ne ten. Geismas verčia sakyti „taip“, bet pasąmonėje yra ir negatyvus laukas, jis verčia žiūrėti į besišypsančiąją ir pasakyti jai „ne“.

Sapnų mašina nebėra geismo mašina. Jos negalėtų būti, jei kadaise nebūtų buvę geismo mašinos. Bet geismo mašinos nebėra. Nebėra – tai likusiųjų nuostata. Negatyvi nuostata. Biografiją turinčių subjektų nuostata. Negalima grįžti ir vėl gyventi, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Grįžimas, susitikimas po daugybės metų turi savo krūvį, kitokį nei geismas. Tarsi grįžimas į šeimą, kuri ilgai nesimatė, kurioje nėra harmonijos, kuri yra čechoviška par excellence. Čechovo dramos yra grynoji metonimija – nebe tapsmas, bet uždelsimas, kai struktūra – politinė ar istorinė – išlieka, bet jos elementai patiria laiko išbandymus ir išsiderina tarsi senas fortepijonas.

Sapnų mašina nėra geismo mašina. Sapnų mašina yra apėjusi dulkėm, sakais, pavasariniai žiedai pavertė ją nenuplaunama, ji stovi kiemo viduryje, praeities atsiminimas, apėjęs dulkėm, sakais, pavasariniais žiedais, ji sukasi ir sukasi savajame sąstingyje, apėjusi dulkėm, sakais, pavasariniais alyvų žiedais.

Sapnų mašina yra savosios istorijos mašina. Prisiminimų mašina. Bet dar labiau – nepasakymų mašina, nutylėjimų mašina. Nutyli visada daugiau, nei pasakai, to tave išmokė laikas. Sapnų mašina yra mašina-labirintas, tiesių bendravimo koridorių mažiau nei tamsių prisiminimų ir tamsos užkaborių, tiesių tiesos koridorių visada mažiau nei tamsių apkalbų užkaborių, iš labirinto vedančių koridorių… – ei, ar kas nors apskritai mus iš jo veda?

Sapnų mašinoje yra tik kalba, bet ji yra sudėtinga. Sapnas apvaisina mus sąvokomis – nieko kito nebus. Nebus, sako negatyvi sąmonė. Sapno kalba neatsiejama nuo meno. Kas belieka? Džiazas, modernistinė tapyba, roman à clef, Roberto Bolaño. Jei jau tampame istorijos dalimi, norime, kad ji būtų mūsų. Prisiminimai tarsi apdegusios nuotraukos, prisiminimų skivytai, ilga diena laukiant draugo, paskutinė kava Orwello aikštėje, paskutinis apsikabinimas ir bučinys į skruostą mielam draugui, kurio nebematysiu niekada.

Bet sapnų mašiną, mašiną-labirintą galima vėl statyti iš naujo. Labirintas nesibaigia, prarastas laikas yra amžinybė, laikas ir sava istorija yra vienintelė mums dominuojanti jėga, kurią mes pripažįstame. Laikas ir erdvė, surūdijęs metalo laužas ant kalno, nuo kurio matosi pusė Lietuvos. Toje erdvėje mes susitinkame su savo praeitimi. Su savo čechoviška šeima. Su savo probleminiais santykiais. Nes mes nežinome, kada geismas virto sapnu.

Sapnu, ne fantazija. Mums nusispjauti į fantaziją, mes nesusigundome tuo, kuo nesigundėme ir kurdami geismo mašiną, mes žinome, kaip paskirstyti šilumą ir šaltį, mes nemėgstame to, ko ir nemėgome. Mes išlikome sau ištikimi ne pozityvume, o – nuostabybė nuostabybė – negatyvume. Pasikeitė ne objektas, pasikeitė metodas. Ir nusispjaut, kad menas visada rekuperuojamas. Mes tiesiog tebeturime vienintelę kalbą – meno kalbą, labirinto ir metaforos kalbą. Mes kuriame savo čechovišką šeimą savo galvose ir šiek tiek primename šmėkliškus skeletus Jano Švankmajerio filme „Alisa“. Mūsų mechanizmai gergždžia, ir mes nežinome, kaip ir kiek ilgai visa tai funkcionuos. Gal išvis neįsijungs. Mūsų sapnų mašina varoma pelenais, bet pelenai, barstomi į upę, būtinai pasieks jūrą.