Bola

 

Pajtimas Statovci – 1990 m. Kosove gimęs albanų kilmės suomių rašytojas. Keturių romanų autorius, jauniausias literatūrinės premijos „Finlandia“ laureatas, pelnęs ją dukart – už romanus „Bola“ (Bolla, 2019) ir „Karvė gimdys naktį“ (Lehmä synnyttää yöllä, 2024).

„Bola“ – tai tragiška dviejų vyrų – albano Arsimo ir serbo Milošo – meilės istorija Jugoslavijos karų priešaušryje. Autorius tyrinėja įvairius žmogaus tapatybės aspektus bręstančios tragedijos akivaizdoje, klausdamas, ką reiškia gyventi tarp skirtingų vertybinių sistemų, kultūrinių nesutarimų ir nuolatinėje baimėje būti svetimam ir kitokiam nei aplinkiniai. Pagrindinis romaną persmelkiantis motyvas – pabaisiška albanų mitologijos gyvatė bola. Ši į drakoną panaši būtybė miega ištisus metus, o Šv. Jurgio dieną praveria akis ir, pamačiusi žmogų, tuoj pat jį praryja.

Siūlome susipažinti su romano pradžia.

 

bola

 

1. vaiduoklis, nematomas, plėšrūnas, demonas

2. nežinoma gyvūnų rūšis, į gyvatę panaši būtybė

3. užsienietis, svetimas

 

I

 

Sukūręs pasaulį Dievas pradėjo gailėtis savo darbo. Jis nuėjo susitikti su Velniu, ir šis paklausė Dievo:

– Kas blogai?

– Mano rojuje yra gyvatė, – atsakė Dievas.

– Negerai, negerai, – atsakė jam Velnias, slėpdamas suktąšypseną, pasilaižė lūpas ir laukė, kada Dievas nuleis galvą ir paprašys jo paslaugos – taip netrukus ir atsitiko.

– Duok man Dievo vaiką, ir padarysiu tai, ko tu nori, paimsiu savo gyvatę iš tavo rojaus, – pasakė Velnias priešais klūpančiam Dievui.

– Dievo vaiką, – Dievas pakartojo.

– Teisingai, Dievo vaiką, – ištarė Velnias ir tada Dievas susimąstė.

– Gerai, – pagaliau Dievas ištarė abejodamas. – Aš tau duosiu vaiką dėl šito gėrio.

 

 

2000 m. sausio 22 d.

 

Mačiau žūstančius vyrus, mačiau nutrauktas karių rankas keliuose, tai atrodė kaip ant žemės išdarinėtos lydekos, mačiau iškart po gimdymo atskirtus brolius, sudegintus namus ir sutrupėjusius pastatus, išdaužytus langus, sukultas lėkštes, pavogtus, paliktus daiktus, kai gyvenimas griūna aplinkui; ir tada daiktai, atplėšti nuo savininko, irgi miršta.

Mačiau žiaurybių, žiaurybes po žiaurybių, į krantą it rąstus išmestus lavonus, baisius, nesveikus darbus, neatleistinas nuodėmes, šaulių eiles ir jų aukas, kaimo vaikus ir jų tėvus, klūpančius ant žemės, jų pasiaukojimą, ir aš žinojau, kad nė vienas jų netrukus neišgyvens, mačiau tai kaip plakatą savo galvoje, kiekvieno iš jų išraišką, dėl greitai artėjančios pabaigos nuojautos jų veidai pasidarė tušti ir sustingo kaip porcelianinės lėlės, ir nors susiglaudę stvarstėsi vienas kito, šlapinosi bei meldė jų nešauti, vienas kitą jie lietė tarsi būdami svetimi, vyrai žmonas, o motinos vaikus, ir spaudžiami krūvom stūmė viens kitą, nors tikėjaisi, kad bus atvirkščiai. Mane stebino, kad gyvenimas tokią akimirką buvo visiška meilės priešingybė, toks aiškus mirties suvokimas.

Laikiau draugo širdį savo delne kulkų suplėšytoje krūtinėje, gniaužiau sutrūkusią aortą, slidžią kaip ungurys, krumpliais jutau nugaros slankstelius kaip dantis, mano pirštai ilsėjosi ant plaučių kaip ant drėgnų pagalvių. 

Gulėjau miške šalia pašauto vaikino. Aš gulėjau šalia, negalėjau palikti jo vieno. Patikėkit, niekaip negalėjau padėti, tik užtikrinti jo gyvastį. Apsivijau jį rankom, prispaudžiau tvarsčius ir jutau kiekvieną jo kūno įstangą pulsuoti ritmiškai, jutau jo vidurių kuždesį, nuo priplūstančio kraujo kietėjantį skrandį, kiekvieną nedarnų organo judesį it keisto gyvūno garsą.

Šitaip gulėjau kartu su pašautu vaikinu, ir daug valandų prabėgo, kol mus rado, vidury tamsaus miško mus aptiko kaip kokius išsigimėlius, ir mus nuvežė į lauko ligoninę, kurioje aš jį pjausčiau, įkišau į vietą jo išlindusią žarną ir amputavau gangrenuotas kojas ligi kelių, ir kai jau neliko jokios vilties, kad išgyvens, jis pabudo, papasakojau jam, kas nutiko miške, ir jis suspaudė mano ranką, verkė, bučiavo ir sakė prisimenantis mane miške, ačiū, jis tada sakė, aš tau būsiu amžiais dėkingas, girdi mane, amžinai už šį gyvenimą.

_____

 

Po kelių mėnesių gavau iš to vaikino laišką, buvau persikvalifikavęs į karo mediką ir jau spėjęs jį pamiršti. Laiške rašė: tada tu bučiavai mane tam miške, ar ne, argi nebučiavai manęs į lūpas, kaklą, skruostus, kaktą, argi nelietei manęs, manydamas, kad miegu, kad mirštu? Nes man buvo taip šalta, kad tavo lūpos tvilkė karščiu. Nejaugi to nebuvo, nejaugi mano prisiminimas – sapnas?

Skaičiau jo laišką dešimtis kartų, bet retai kada iki pat galo, tos vietos, kur iš pradžių jis man dėkoja už išgelbėtą gyvybę, o paskui kartoja tą patį: esu tau amžinai dėkingas už kiekvieną aušrą, kiekvieną naktį, kurią esu gyvas. Tada jis parašė, kad galbūt mudu galėtume dar kartą pasimatyti, nuveikti kažką panašaus, nežinau, šį kartą abu sąmoningi, man tai patiko

ne 

atleisk, kad

tau šitaip rašau

aš gyvenu Belgrade

jei kada norėtum atvykti

_____

 

Lauksiu tavęs ateinančiom savaitėm prie princo Michailo paminklo, sėdėsiu ant nubalintų laiptų kiekvieną trečiadienį ir kiekvieną šeštadienį, vidurdienį. Vilkėsiu baltus marškinius ir juodas kelnes, tikrai mane atpažinsi iš vėjyje plazdančios kelnių klešnės, kurioje turėtų būti koja, kurią iš manęs atėmei.

_____

 

Šitaip jis man rašė. Niekada nenuėjau su juo susitikti, kadangi Belgrade buvau trumpai, nėjau, nes nenorėjau

bučiuoti jį vėl, žinoma, ne, bekojį vaikiną, kas gi taip darytų, kas liestųsi prie luošio

_____

 

Gavus iš vaikino laišką po kelių savaičių man parašė jo tėtis – pranešė, kad sūnus nusišovė apžiojęs pistoletą ir prie laiško pridėjo kvietimą į laidotuves. Ilgai dienomis žvelgdavau į laišką, išsitraukęs iš kišenės vakarais ir kartais rytais. Jis trenkė dūmais, ir tas gaižus dvokas, drėgno kartono ir deginto plastiko tvaikas įsigraužė į mano pirštų pagalvėles, per rankas, kai valydavausi dantis, prasismelkė iki pat burnos, įsimetė į mano rūbus, ir jo neišnaikino net skalavimas actu, kol galiausiai išmečiau laišką lyg kokį velnio raštelį, ir tada sau pasakiau, kad esu gydytojas, gydytojas, esu chirurgas, aš padedu žmonėms

_____

 

Po laidotuvių vaikino tėvas parašė man: „Aš viską žinau. Tu juk žinai, kad joks albanas tokių dalykų nedaro.“

Laiškas buvo parašytas ant to paties popieriaus, ir jo kvapas ėmė mane persekioti visur, likdavo ant odos net išsimaudžius ir pasikeitus bute patalynę, plaukė su manimi į siuvyklą, prie chirurginio stalo, lydėjo kelionėje iš Belgrado per Gradnją į Kamenicą. Ten jis virsdavo liūtimi, kuri pliaupdavo ištisas dienas: vanduo užpildydavo vamzdynus ir latakus, rangėsi kelių pakraščiais, užliedamas gėles, žolynus ir samanas, vartydamas kelyje pasitaikančius kelio ženklus ir tvoras, trupindamas asfaltą, kol galiausiai tūžmastingai įšliauždavo į būstus ir pakildavo

iki kelių

_____

 

„Užbaigsiu tai, ko mano sūnui nepavyko: akis už akį, ateinu tavęs, pydare“, – tokiais žodžiais baigėsi laiškas, ar galėtum įsivaizduoti, ne tiek daug trūko

 

1

Priština, 1995 m.

Pirmą kartą jį pamatau einantį per gatvę. Į akis krinta nunarinta jo galva, kurią tik vos pasuka, nors sankryža judri, tada liesas kūnas, kurį tarsi stumia laibos kojos. Jo plaukai, perskirti per vidurį, atrodo lyg varnos sparnai, ir jis nešasi priglaudęs prie krūtinės knygas; kitą ranką kartais nukarina prie šono, kyšteli į kišenę ar timpteli į viršų aptemptus raudonus velvetus.

Sėdžiu kavinės terasos šešėlyje, jis eina į mano pusę, saulė šviečia jam į sprandą, suaugęs vyras paauglio kūne, netrukus matau jį iš arti, kaip mirksi jo akys, daiktus kelnių kišenėse, minkštus pūkelius ant sprando ir nuskustas rankas. Jis eina į tą pačią pustuštę kavinės terasą, sustoja prie staliuko kitoje pusėje, mano cigaretė baigia susmilkti, o jis atrodo sumišęs, lyg nujaustų, kad yra stebimas. Visu kūnu nusižiovauja, gilaus atodūsio gūsį nuslopina prie burnos pakeltas drovus kumštis, kuris atsigniaužia lyg lėtai besiskleidžianti gėlė, ir tik tada jis padeda knygas ant staliuko ir sėdasi.

Balandžio pradžia, negaliu atitraukti nuo jo akių. Jis atrodo išsigandęs ir sutrikęs, tarsi išgyventų tikrai nemalonų sapną, tarsi laikytųsi kitokio ritmo ir dėsnių nei aplinkiniai, o jo laikysena ir gestai – tai, kaip atsargiai atverčia savo knygas, lyg bijodamas suglamžyti viršelius, kaip laiko tušinuką, kurį išsitraukia iš kišenės lyg sudužusį krištolinį stiklą, kaip jis kartkartėmis pirštais spaudžia smilkinius ir užmerkia akis, kad atrodytų susikaupęs, nors, įtariu, šitaip bando susilaikyti nuo dairymosi aplinkui, – išduoda atvirumą ir neapibrėžtumą; tai, kas iškalbinga, bet nepasakoma.

– Zdravo, – tariu serbiškai.

– Labas, – jis atsako skambiu, mano žmonos balsą primenančiu tonu, jo žvilgsnis įsmeigtas į atverstą ant stalo knygą, kurios teksto šriftas toks smulkus, jog neįmanoma atskirti, kokia tai kalba.

– Ar galiu prisėsti? – klausiu, atitraukdamas nuo stalo kėdę.

– Aišku, – atsako jis, apsižvalgo, tada linkteli į kėdę priešais ir pažiūri man į akis.

Ir tada pagalvoju, koks nepaprastai, nuostabiai gražus šitas vyras, jo akių rainelės primena dangų prieš audrą, barzdos šereliai dera su kruopščiai prižiūrimais rausvai rusvais plaukais, nugara tiesi kaip žirgo, veidas proporcingas ir švelnus. Neprisimenu, kiek laiko praėjo nuo jo atsakymo, kiek laiko aš žiūrėjau į jį ar jis į mane, lyg dešimtmečius nesimatę draugai.

– Aš – Arsimas, – tariu ir ištiesiu jam ranką.

– Milošas, – atsako jis ir suima mano plaštaką šaltais, kaulėtais pirštais. – Malonu susipažinti.

Paleidžiu jo ranką ir įsistebeiliju į jo pavargusias, liūdnas akis, kurias dengia sunkūs, raukšlėti vokai.

Valanda prabėga kaip niekada jaukiai. Užsisakome dar kavos, prislopiname balsus, o kai pastebiu, kad jo knygos angliškos, pakeičiame kalbą. Jausmas natūralus; kalbėdami angliškai mudu nebesame albanas ir serbas, esame atitrūkę nuo šios vietos, mudu – iš romano išplėšti lapai.

Sužinau, kad jis metais vyresnis už mane, dvidešimt penkerių, studijuoja mediciną Prištinos universitete ir greičiausiai specializuosis chirurgijoje; kad kilęs iš Kuršumiljos miestelio, kitoje sienos pusėje, trisdešimt kilometrų į šiaurės rytus nuo mano gimtojo miesto Besianos, kuri savo ruožtu yra per trisdešimt kilometrų į šiaurės rytus nuo Prištinos; kad, be gimtosios ir anglų kalbos, jis sklandžiai šneka vokiškai ir net šiek tiek albaniškai.

Aš irgi pasakoju apie save visiškai įprastus dalykus, tokius, kokius pasakoji susipažindamas: amžius, iš kur kilęs, apie tai, kaip anglų kalbos mokytojos dėka susidomėjau užsienio kalbomis ir tikiuosi vieną dieną dirbti literatūros mokytoju ar kokio laikraščio redaktoriumi. Kalbėdamas jaučiu, kaip jo akys priglunda prie mano skruosto, kaip įdėmiai seka menkiausią mano judesį, kaip susikūprinęs ir pakreipęs galvą susikaupęs klausosi manęs, lyg stengdamasis įsiminti viską, ką sakau.

Pasakoju, kad ir pats studijuoju universitete, literatūrą, istoriją ir anglų kalbą, ar bent jau studijavau, nežinau; toks pasakojimas skamba nejaukiai, nes universitetas, į kurį kažkada įstojau, nebėra toks pats, kokiame dabar mokosi jis, – toks, kuriame panašiu laiku pradėjome savo studijas.

Išgėrę kavą kurį laiką žiūrime vienas į kitą, ir tai atrodo teisinga ir tikra, taip, kaip nėra Prištinoje, kurios gatves užplūdę serbų kariai su automatais, tankai ir karinės mašinos, atrodančios taip, lyg būtų nusileidusios iš kosmoso.

Jis šypsos ir aš jam šypsausi, ir kaip šią akimirką atrodome, mūsų visiškai negąsdina, nes mums, manau, buvo lemta susitikti, ir turbūt jis irgi mano, kad neatsitiktinai mudu susidūrėme šioje kavinėje.

Jis paprašo padavėjo sąskaitos, sumoka ir už mano kavą ir sako, kad prieš kitą paskaitą turi apsilankyti bibliotekoje.

– Ar nori eiti kartu? – klausia.

Į biblioteką man nereikia, bet sakau, kad su malonumu prisijungsiu, ir mes paėjėjame, pereiname gatvę ir pasiekiame universiteto miestelį, lipame ant žolės, kuri per metų metus prarijo ištisus gabalus pilkų drėgnų nuzulintų akmeninių plokščių, palypėjame kelis laiptelius iki bibliotekos, atrodančios taip, lyg būtų apvyniota žvejybos tinklu, ir patenkame į didelę, šviesią aulą, lyg į karščiuojančius senovinės pabaisos žabtus. Grindys išpuoštos marmurinėmis mozaikomis, o pasieniais kaba apvalios metalinės roželės lyg kokios nuošalios stebėtojos, lyg dievų akys.

Jis eina kiek prieky manęs ir staiga aš sugriebiu jam už peties, lyg beprotis, vidury bibliotekos aulos, tiesiog šitaip, priešingai savo būdui, visiškai nesusimąstydamas, vidury besisklaidančių žmonių grupelių, tvankios popietės šerdyje, iš tikro jį sugriebiu, ir jis sustoja, ir tik po akimirkos pasuka galvą, pasižiūri į mano ranką ant savo peties, į mano pirštus ant jo raktikaulio išlinkių, o tada į mane; ir tą trumpą mirksnį aš jau visiškai kitas žmogus – toks gyvas, pagalvoju, toks, koks niekada dar nesu buvęs.

Jis – serbas, o aš – albanas, ir dėl to mes turėtume būti priešai, bet dabar, kai liečiame vienas kitą, tarp mūsų nėra nieko, kas būtų kitam nepasiekiama ar svetima; tvirtai jaučiu, kad mudu nesame tokie kaip kiti, ir tas jausmas toks stiprus ir neabejotinai aiškus, tarsi būtų duotas iš viršaus, lyg būtų mums skirta žinia; ir mums nė kiek nerūpi, kiek žmonių į mus šnairuoja ar prašo pasitraukti nuo įėjimo, kaip praeidami iš mūsų juokiasi, galbūt dėl to, kad nesugebame rasti žodžių nei jiems, nei vienas kitam.

Ir kai jis galiausiai paklausia, ar man pavyktų pasimatyti su juo dar kartą kitą savaitę toje pačioje kavinėje apie vidurdienį, ir jo veide pasirodo užuomina šypsenos, kurią jis tuoj pat stengiasi sulaikyti lyg nevalingą juoko priepuolį, ir dėl to aš irgi atsakau šypsena ir žodžiais „pasimatysim kitą savaitę, toje pačioje kavinėje“, ir jaučiu, kaip mano gyvenimas skyla į dvi dalis, į gyvenimą prieš jį ir gyvenimą po jo, ir viskas iki šios akimirkos staiga tampa beveik bereikšme smulkmena, prašokama tarsi paskubomis sukurptas baltas melas.

Balandžio pradžia, ir aš taip neabejotinai ir stipriai geidžiu kito žmogaus, kad visą likusią dieną jis yra mano maldose, kuriomis begėdiškai prašau Dievo, kad duotų jį man.

_____

 

Tą patį vakarą žmona patiekia man pupelių sriubos, keptų paprikų su grietinėlės padažu, feta, pomidorais, agurku ir aivaru. Kol valgau, ji sėdi priešais mane kitoje stalo pusėje nerimastingu veidu, lyg bandytų sulaikyti kvėpavimą ar kamuotųsi varginančioje kompanijoje.

_____

 

Susituokėme jauni prieš ketverius metus, vasaros pradžioje. Aš buvau dvidešimtmetis, vienintelis tėvų vaikas. Ji buvo pažadėta man tėvo, kurį vėliau pasiglemžė kepenų liga, nes ji – išskirtinė mergina, paklusni ir nedaugžodžiaujanti, nors be išsilavinimo, bet protinga, mikli, gero būdo ir iš geros šeimos. Nebūsią padoresnės žmonos, geresnės motinos už Aišę.

Šitaip aš, savo reiklaus mirštančio tėvo pageidavimu, pasakiau imsiantis ją į žmonas, jei jos tėvas sutiks ir pažadės man, kad Aišė pateisins apie ją pasakytus žodžius. Kai aš pats įtikinau jos tėvą, kad esu pagarbus ir patikimas, kad niekados netikėjau kumščio viršenybe, kad niekados nesvetimausiu, kad niekados nepralošiu nė dinaro ir kad man negresia girtuoklystė, nes aš, kaip ir mano tėvas, vertinu išsilavinimą ir ruošiuosi stoti į universitetą, tada gavau jo leidimą ją vesti.

Susituokėme paprasčiausiai todėl, kad žmogui geriau gyventi su kuo nors nei vienam, todėl, kad vyrui priklauso turėti šalia savęs moterį, o moteriai priklauso turėti šalia savęs vyrą, ir todėl, kad iš vyro, ypač iš tokio kaip aš, tikimasi, jog dauginsis ir pratęs giminę; vyrui svarbu susilaukti bent vieno berniuko, kuriam paliksi namus, žemę ir pinigus.

Mūsų vestuvės kaime buvo tradicinės, Aišė rengėsi ištisas savaites, ruošė kraitį ir atsisveikino su savo ankstesnio gyvenimo žmonėmis, o aš ruošiausi atlaisvinti jai vietos ir palinkėjau sutarti su mano tėvais. Blogiausia, kas galėjo nutikti, tai jei Aišė parodys užsispyrimą, nepaisys patarimų arba jei mano motina neatlaidžiai ir suraukusi nosį žiūrės į marčios namų ruošą.

Mūsų vestuvių dieną ją atvedė pas mane. Ji buvo be galo graži ir tyli kaip siena, beveik kurčnebylė, kaip ir priklauso, jos auksuotų raštų vestuvinė suknelė atrodė tarsi šilkinio popieriaus klostės, apibarstytos blizgučiais. Kai mūsų vestuvių naktį pirmą kartą gulėjau su ja, ji sunkiai įkvėpė tik porą kartų, nors kraujavo, nors mačiau, kaip jai skauda.

Kai atskirai nusiprausėme duše, pasakiau Aišei, kad ji atrodė tiesiog stulbinančiai, kad gyvenime nesu matęs gražesnės moters ir kad esu laimingas, jog ji yra mano žmona, o ji atsakė taip pat esanti laiminga ir besididžiuojanti, kad būtent aš esu jos vyras ir būsimų vaikų tėvas, ir netrukus mes užmigome; aš nugrimzdau į neramų sapną, o ji klejojo iš skausmo.

– Aš pažadu tavimi rūpintis, būti tavo dešinioji ranka, tavo atrama, – rytą ištarė Aišė kaip psalmę, įsivėrusi į ausis mano dovanotus širdelės formos auskarus, ir jos žodžiuose nebuvo nė menkiausio nerimo dėl ateities ir nė pėdsako nakties skausmo.

Mano tėvas mirė praėjus dviem mėnesiams po mūsų vestuvių. Jis ilgai sirgo ir paskutinėmis savaitėmis silpo, bet mirė laimingas, nes spėjo pamatyti mane su tokia moterimi kaip Aišė.

Mano palengvėjimui, Aišė buvo būtent tokia, kokia man buvo žadėta. Kantri ir supratinga, geros širdies moteris. Ji visada išklauso, palaiko, niekada nepriešgyniauja man ar mano tėvams, o kai pasakiau jai vieną dieną norintis parašyti knygą, nukeliančią į senus laikus, pasakojimą apie karą, šimtmečius trunkantį albanų tautos pažeminimą, labiausiai kvapą gniaužiančią meilės istoriją, ji atsakė:

– Kokie gi žmonės tada rašo knygas, jei ne tokie vyrai kaip tu? Tik pasakyk, jei kuo nors galėsiu tau būti naudinga, padėsiu.

Ji manimi didžiavosi, lyg būčiau jos svajonių įsikūnijimas – knygų ir laikraščių puslapiuose įsiamžinęs rašytojas. Tokius dalykus ji sako nenumanydama, kiek laiko ir įtampos reikalauja tokia profesija.

Kai po dvejų metų vėžiu susirgo mano mama, Aišė ja rūpinosi: skalbė ir keitė jos drabužius, maitino, palaikė kompaniją ir jos klausėsi; visą tą laiką Aišei pavykdavo paruošti vieną už kitą skanesnius patiekalus, nors pinigų buvo nedaug, kadangi greta studijų tik retkarčiais pamainomis dirbau padavėju restorane Prištinoje, idant šiek tiek prisidurtume.

Po mamos mirties pardaviau tėvų namus giminaičiams ir nusipirkau butą netoli Prištinos centro, kad galėčiau būti arčiau universiteto ir atsisakęs mašinos sutaupyti važiavimo laiko. Be to, norėjau ištrūkti iš savo gimtinės, kur kasdienis kaimui įprastas vienas kito sekimas ir apkalbinėjimas už nugaros niekada nederėjo su mano būdu.

Didelį ir visai padorų trijų aukštų nuosavą namą iškeitėme į aptriušusį vieno kambario butą Ulpianoje, kur Aišė visada privalėjo tūnoti tyliai kaip pelytė, kai aš mokiausi, rašiau arba miegojau. Nors visada svajojo gyventi dideliame name, auginti vaikus ramioje vietoje, prižiūrėti kiemą, rūpintis žeme ir gyvuliais, ji nė žodeliu neprieštaravo. Kad ir kur eičiau, ji seka paskui mane.

Dažnai pagalvoju, kaip man pasisekė, kad ji – mano žmona ir būtent tokio charakterio, ypač tada, kai girdžiu pažįstamų pasakojimus apie jų pačias, kurios drumsčia namų ramybę ginčais su uošviais, darydamos savo vyrui gėdą atsikalbinėjimais ar namų ruošos ir vaikų priežiūros pareigų apleidimu.

Kitais kartais galvoju, kad nesu jos vertas, – pavyzdžiui, kai mylimės, kai ji mato, kaip aš tada skubu, kai apsimetu baigiantis, nors iš manęs neišbėga nė lašelis, ir kaip aš vengiu su ja liestis ir jos prisilietimų, – ir mane apima liūdesys, supratus, jog ji per daug gera, kad būtų mano, kad šitaip praleistų gyvenimą su manimi.

Blogiausia yra žinoti, kad Aišė niekada neišdrįs pasakyti man, jeigu ji norėtų gyventi kitaip nei aš. Arba ne, dar blogiau yra tai, kad pagarba vienas kitam virto savotiškomis varžybomis, kurias aš visada pralaimiu.

Jos man dovanojamas prisirišimas ir meilė, – dažnai susimąstau, – ar sugebėsiu kada į tai atsakyti.

_____

 

Tą vakarą, kai sėdime vienas priešais kitą virtuvėje prie stalo, Aišė ištaria mano vardą taip, kaip dar niekad nebuvo ištarusi. Jos balsas toks tylus ir trapus, kad beveik žinau, ką ruošiasi sakyti, ir kad ji žino, jog bijau tuoj nuskambėsiančių žodžių.

– Aš nėščia, – tęsia ji, nuleidžia akis, tada vėl pažvelgia į mane, paskui vėl nuleidžia akis ir sudeda rankas ant stalo.

– Tu įsitikinus? – klausiu, padėdamas šaukštą.

Kodėl vaikas turi pasirodyti būtent dabar, pagalvoju, kodėl negalėjo ateiti anksčiau, tais metais, kai dar turėjome pakankamai vietos ir sakėme, jog tai puikus laikas mūsų pirmagimiui.

– Taip, – tyliai atsiliepia ji. – Negalėjau tau sakyti, kol nebuvau tikra. Šiandien nuėjau pas gydytoją, atleisk, kad slapta nuo tavęs, bet turėjau išsiaiškinti, kodėl mano pilvas pastaruoju metu buvo toks neramus. Gydytoja sakė, kad nėštumas jau gana ilgas, nors mėnesinės buvo kaip įprastai, o vaikas gims jau liepą.

Ilgai žiūrime vienas į kitą tylėdami; bet koks žodis ar judesys atrodo netinkamas.

Iš pradžių ji vengia mano žvilgsnio ir žiūri į indaują, į sieną, pro langą, ji žiūri visur, tik ne į mane. Ir tada man kažkas nutinka, negaliu paaiškinti, kas manyje vyksta, bet staigiai pakylu, žengiu kelis žingsnius prie Aišės, kuri atrodo kaip visiškai svetimas žmogus.

Tuomet pirmą kartą gyvenime trenkiu jai, delnu per žandą, iš visų jėgų.

Jos galva susiūbuoja nuo stipraus smūgio kaip bokso kriaušė, aikteli iš nevilties. Kai užmerktomis akimis prašo atleidimo, patiriu, kad smurtas gimdo tik dar didesnį smurtą.

Naktį miegame atskiruose kambariuose. Nueinu miegoti galvodamas, ar galėjo tai mums abiem būti pati geriausia ir blogiausia diena gyvenime.

_____

 

Kitą savaitę vėl sutinku jį. Ryto rūkas sustingęs lyg ant nugaros parvirtęs vėžlys, žiemos likučiai užleidžia vietą pavasariui. Mieste kiekviena diena neramesnė ir grėsmingesnė už prieš tai buvusią, ir žmonės vis neramesni, net namai lyg ant pirštų galiukų.

Jis sėdi prie to paties staliuko, taip pat nepatogiai, šalia kava, du obuoliukai bei pakelis sulčių. Einu tiesiai prie jo, iš kitos stalo pusės, ir vos mane pastebėjęs jis griebia obuolį ir atsikanda.

– Labas, – sakau ir atsisėdu.

– Labas, – atsako jis, nusišypso ir padeda prakąstą obuolį ant stalo.

Užsisakau macciato, prisidegu cigaretę ir pradedu siūbuoti koją po stalu, kol jis doroja obuolį.

– Kaip einasi? – klausia, kai padavėjas atneša mano kavą.

– Gerai. O tau? – atsiliepiu po akimirkos ir prisitraukiu arčiau jo.

– Gerai, – jis atsako ir apsilaižo apatinę lūpą.

Akimirką sėdime tylūs, bet mūsų tyloje nėra nieko keisto. Įsimenu, kaip jis atsilošia kėdėje, gyslas ant rankų, jo povyzą kryžiuojant kojas, jo aukštus skruostikaulius, kaktą, odą kaip sausą duoną, mažoką, apvalų liemenį lyg jaunos merginos; kaip jis skrupulingai ir atsargiai šneka, lyg apgalvodamas kiekvieną skiemenį; kokie balti jo dantys ir kaip kampuotuose bruožuose skleidžiasi šypsena, plati ir raukšlėta kaip sėdinčio žmogaus pilvas.

Pradedu šnekėti, kas ateina į galvą: apie pradingusius savo nakties sapnus; apie šiuo metu skaitomą knygą; apie tai, kaip trumparegiška ir žalinga abiem pusėms, kai serbų vyriausybė išrūkė albanus mokytojus ir studentus iš universitetų; apie savo pusetatinį darbą serbams priklausančiame restorane, visai netoli nuo čia; apie klientus, kurie užsisako tik kavos ir užima stalelį valandai; apie tai, koks nusivylęs esu prezidentu Rugova ir kaip šis diena iš dienos kartoja tuos pačius dalykus, prašo albanų pakentėti, tik pakentėti; apie kursus, kurių imuosi įvairiausiose vietose – privačiuose albanų namuose, tuščiuose rūsiuose, parduotuvėse, palėpėse – ir koks tai žeminantis jausmas, o jis tik šypsosi empatiškai, lyg būtume pažįstami nuo seno, ir kai jis pasakoja apie savo mokslus Medicinos fakultete, apie vieno kambario butuką už kelių kvartalų nuo universiteto, apie savo vasaros darbą, irgi restorane, jo akys beatodairiškai bėginėja mano kūnu – jis žiūri į mano rankas ir pečius, kaklą ir krūtinę, šonus, jis žiūri man į lūpas ir kaktą, lygiai taip pat, kaip aš žiūriu į jį, todėl kiekviena akimirka, kurią praleidžiame neliesdami vienas kito, atrodo lyg pavogta.

– Norėtum eiti iš čia? – vieną akimirką jis nutraukia pasakojimą.

– Žinoma, – atsakau staigiai lyg praalkęs žvėris.

– Pas mane, turiu galvoj, – sušnabžda jis.

– Žinoma, – atsakau ir atsistoju.

Einame iš kavinės terasos į gatvę ir staiga aš išsigąstu, nes jaučiuosi taip, lyg visas miestas girdėtų mano mintis, žinotų, kur mes einame ir kodėl.

Praeiname siuvyklą, mažą spaudos kioską, kuriame paauglys su beisbolo kepuraite rūko cigaretę, triukšmingą restoraną, kurio terasoje keturi serbų kareiviai už stalo pašaipiai žvalgosi aplinkui, tada žengiame zigzagais per šaligatvį, pro sendaikčių parduotuvę ir pasiekiame jo būstą. Vos tik uždaręs laiptinės duris jis stveria mane – tamsioje, šlapimu dvokiančioje, šiukšlėm ir nuorūkom prišnerkštoje laiptinėje, prie purvu apskretusios sienos prirėmęs aš jį bučiuoju.

Jo lūpos saldžios lyg švieži vaisiai, pastebiu tai iš visa apimančio jaudulio, iš noro išvysti jį nuogą, tada jis tempia mane paskui save laiptais į viršų, į savo butą, kuriame mes mylimės kaip šunys, plėšiame drabužius viens nuo kito, jis bučiuoja ir liečia mane visą, ir aš jį visą bučiuoju, nepasotinamai, be tvarkos ir proto; tarsi jis tuoj išslys iš mano gniaužtų, spaudžiu jo riešus kaskart vis stipriau, lyg nebūtų tikras, lyg jo kūno šiluma nebūtų autentiška, aš spaudžiu savo kūnu prie jo vis tvirčiau, ir nors jis leidžiasi valdomas, tampau jį kaip pykčio apsėstas, kvėpiu jį ir orą tarp mūsų, jo odos sūrumą, mėgaujuosi jo grakščiu stotu, šonais, pro kuriuos šonkauliai šviečia gelsvais teptuko potėpiais, ką tik glotniai nuskustu kūnu, kišu pirštą tarp jo sėdmenų, liežuvį spraudžiu tarp jų, o paskui vėl į burną ir nardinu jo galvą į pagalvę; jo raumenys it tešla minkomi mano rankų. Dabar aš už jį sprendžiu, ir jis šito nori.

Po akimirkos gulime šalia vienas kito prakaito išpilti, ir aš jaučiuosi ir sunkus, ir lengvas kaip kvėpavimas, jaučiu kaltę ir laimę, ir šiedu jausmai nepaneigia viens kito nei kelia gėdą, nors ir Milošas atrodo tuščiaviduris ir netekęs jėgų.

– Tu toks patrauklus, – galiausiai ištaria ir trumpai nusijuokia, atsisėda ir siekia savo kelnių, iš kišenės išsitraukia cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį.

– Ačiū, – sakau. – Tu irgi… Gražus.

Jis pirma suspaudžia cigaretę tarp lūpose, paskui paduoda man ir tuo pačiu eiliškumu pridega jas. Po pirmo dūmo iš įpročio jau ketinu paprašyti jo apsirengti, bet jis pats įdeda man į sterblę marškinius bei trumpikes ir apsirengia pats, su cigarete tarp lūpų.

Apžiūriu butą, virtuvėlę, kurioje vos telpa nedidelis šaldytuvas ir nėra vietos indams pasidėti; koridoriuje praviros durys veda į vonios kambarį su patamsėjusia vonia ir sutrūkinėjusiomis geltonomis plytelėmis, kambaryje – sofa-lova, dvivietis stalas, iškleręs televizoriaus stalelis, plikos baltos sienos ir per visas grindis tamsiai mėlynas, nuzulintas kilimas, ant kurio voliojasi mūsų paklodės.

Aš miegojau su vyru, šmėkšteli sąmonės kamputyje. Ką tik miegojau su kitu vyru, kartoju sau ir šypsausi, ir tai buvo puikesnis jausmas nei pačiose pašėliausiose mano fantazijose, beprotiškai beprotiškai geras.

Surūkau cigaretę, greitai apsirengiu ir išeinu iš buto linksėdamas galva į klausimą, kurį užduoda besišiepdamas:

– Pasimatysime rytoj? Čia, po vidurnakčio?

Einant per miestą atrodo, kad žemė juda po mano kojom, lėtai kyla pagal mano žingsnių ritmą, tarsi griuvėsiai, pabudę iš sapno. Nepaprastai ramiai stebiu, kaip prie „Boro ir Ramizo“ sporto centro vaikai vaikosi vienas kitą, spardo kamuolį ir kivirčijasi, bet eidamas pro teatrą aš jau toks susijaudinęs, kad užlipęs ant savo batų raištelių vos nepargriūvu ir nepalendu po autobusu, stabteliu prie spaudos kiosko nusipirkti šokolado ir kramtomosios gumos ir susigrūdu į burną.

Grįžęs namo pasakau Aišei, kad tai blogiausias laikas naujam gyvenimui, ir ji pritariamai linkteli.

– Tikrai taip, – sako, pasiglostydama pilvą.

Tą naktį mane pažadina lietaus garsai. Laukinis lietus pašėlusiai pliekia gatves ir stogus, nuplauna nuo žemės žvyrą ir dulkes, išnešioja kaip pilką košę, kol galiausiai nuleidžia į kanalizaciją, pradangindamas iš akių.

 

Iš: Pajtim Statovci. Bolla. Helsinki: Otava, 2019

Vertė Jokūbas Kodoras

 

BOLLA by Pajtim Statovci. Copyright © 2021, Pajtim Statovci, used by permission of The Wylie Agency (UK) Limited