LiteratūraKnygos
Estams – bitės, lietuviams – melancholija
Kai užverčiu paskutinį „Melancholijos“ puslapį, laikrodis rodo 00:01. Sekmadienio naktis, kaip ir paskutiniame romano skyriuje. Romanas šiek tiek mistinis, tad toks sutapimas labai nestebina. Visas romano veiksmas sutelpa į vieną lietingą, nykią rudens savaitę: nuo pirmadienio iki sekmadienio. Tai septyniolikto amžiaus pabaigos Estija, Tartu. Pagrindinis romano veikėjas švedas Laurentijus Hilas laivu atplaukia į Taliną, paskui karieta keliauja į Tartu tęsti…
Dieviškosios prieštaros
Jei reikėtų rasti raktinį žodį, apibūdinantį Juliaus Sasnausko „Kraujomaišą“, tai būtų „atmintis“. Ne tik dėl to, kad autorius atskleidžia jos svarbą ir nenugalimumą, bet ir dėl būtinybės nuolat interpretuoti tikėjimo turinį, laikantis atidumo ir atsakomybės.
Kasandra, Trojos arklys ir Yuvalio Noah Harari papasakota žmonijos istorija
Mūsų šeimoje visi jau suaugę, todėl dovanėles atneša ne Kalėdų Senelis, kurį suvaidinti sunku, o naktį atbėgęs zuikutis. Jis toks vikrus ir apsukrus, kad niekas nė nepastebi, kaip tos dovanėlės po eglute atsiranda. Aš antrus metus iš eilės radau storas Yuvalio Noah Harari knygas. Pirmoji vadinasi „Sapiens: glausta žmonijos istorija“, antroji – „Homo deus: glausta rytojaus istorija“. (Pirmąją…
Jei negalite sulaukti „Scanoramos“
„Scanoramos“ programoje pirmiausia susirandu islandų filmus. Paskui žiūriu ir stebiuosi: kaip jiems taip pavyksta – sukurti gerą filmą lyg iš nieko? Paprastas, kasdienybės padiktuotas scenarijus, liūdnas Islandijos kraštovaizdis su kuklia miestukų architektūra, keletas veikėjų, nė vienos pasaulio kino žvaigždės ekrane, nė vieno vizualinio triuko. Kaip jiems taip pavyksta pusės Vilniaus dydžio šalyje? Labai panašūs klausimai kilo skaitant neseniai Lietuvoje…
Toks menininko laikas
Liūdnokai ir susimąstęs, sakytum, kiek nedraugiškai Audrius žvelgia į mus iš savo Niujorko studijos. Viduje viską gaubia asfalto pilkuma, praskaidrinta tik blizgių paviršių, o už erdvių langų – skaudi šalta šviesa. Tai jam skirtos knygos „Audriaus Naujokaičio laikas“ viršelis.
Suvokti transformaciją ar transformuoti suvokimą?
Ir vis dėlto: sunku kalbėti apie Peleviną. Kaip kalbėti apie tą, kuris, nors ir būdamas rašytojas, su visa kur prasismelkiančiu Rytų misticizmu kiek įmanoma kovoja prieš tą netobulą įrankį – kalbą. Sakytum, iš šio žiūros taško Pelevinas – tai rusų Beckettas ar, jei norite, dar transcendentiškesnis Beckettas.
Apie Orientą ir meilės laukimą
Mathiaso Énardʼo romanas „Kompasas“ yra toks meilės išpažinimas Orientui, jame susilieja pagrindinio herojaus Franco Riterio prisiminimai ir svajos apie meilę Artimiesiems Rytams ir jo gyvenimo moteriai Sarai. Francas ir Sara susitinka kaip du Oriento tyrinėtojai.
Būti baltu lapu
Skaitant ir reflektuojant Gintauto Dabrišiaus kūrybą, galima pajusti, kad ji ne taip lengvai paklūsta norui viską logiškai paaiškinti. Jo poetinis pasaulis yra labai tikroviškas, bet tuo pat metu ir itin keistas, nutolęs nuo kasdienybės.
Moterims
Pasakotoja atvira: „[...] moterys galėtų ramiai apsieiti be vyrų. Jos gerai pakelia vienatvę, rūpinasi sveikata, yra ištvermingesnės, puoselėja draugystes“ (p. 357). Kažin ar vyrams prie širdies toks nuogas feminizmas. Ir nors neprofesionalu skirstyti literatūrą į vyrišką ir moterišką, „Bėgūnai“ pulsuoja akivaizdžiu moteriškumu – stipriu, suvaldytu, racionaliu.
Paveikslas į širdį
…malonumą skaityti nugrimzdus fotelyje kelia ne greitų siužeto vingių gaudymas, o pasinėrimas į kūrinio pasaulį pajuntant, kad skubėti nesinori, – tai yra lėtojo skaitymo malonumas. Antra vertus, Donna Tartt yra, be kita ko, siužeto kūrimo meistrė.
