LiteratūraKnygos
Apie knygą, kuri yra šventė
Pirmą kartą išgirdau Liną, kai prieš keletą metų kartu dalyvavom „Filologų rudenyje“. Tiesą sakant, nebuvau jos tekstų skaičiusi ir pirma suklusau dėl itin palankių komisijos komentarų. Galvojau – čia, matyt, gali būti tikrai įdomu. Tada – skaitymai. Lina užhipnotizavo savąja „Miesto švente“ ir jaučiausi atradusi naują perspektyvų balsą. Šiandien – knyga, dėl kurios džiaugiuosi, nes tokio žvilgsnio, formos, įtaigos…
Viščiukus skaičiuoja rudenį
Kodėl tiek daug apie seksą? Net poetiškų naujadarų prikonstruota (pvz., „pismas“). Bet kai įkerti absurdo dagerotipijos mechanizmą, gali pasidaryti kiek nuobodu – įgrysta hermetiškumas ir infantilo kaukė. Visgi pagarba už karnavališkumą, šventvagystę, smagų antausį gyvūnų teisėms…
Apie pasaulį, kurio (galbūt) nėra
Perskaičiusi Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį „Mūsų čia niekad nebuvo“, prisiminiau 2018 metais debiutavusios Gretos Ambrazaitės knygą „Trapūs daiktai“: abi autorės savaip išryškina tikrovės netvarumą, nykimą, nesaugumą, tačiau G. Ambrazaitės poetinė raiška sodresnė, įmantresnė. Kita vertus, L. Kromalcaitė drąsiai renkasi laisvą ir gan paprastą kalbėjimo būdą. Todėl tekstai atrodo lengvai perprantami, nors, kaip išaiškėja juos detaliau panagrinėjus, tas paprastumas neretai…
Pro dangaus įtrūkimą
Išpažintinei poezijai priskiriama ir poetės, dramaturgės, žurnalistės Dovilės Zelčiūtės kūryba. Knygos „Šokiai Vilniaus gatvėje“ anotacijoje teigiama, jog išpažintinio žanro atspalviai dominuoja ir šiame rinkinyje. Tarsi iliustruodamos kūrėjos autobiografinį ryšį su kūriniais tekstus puošia fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos…
Ežerų ir minčių rupūžės
Pirmame Ievos Toleikytės eilėraščių rinkinyje „Raudonas slidus rūmas“ išryškinama nesibaigianti įtampa tarp gamtos ir civilizacijos. Šią problemą autorė gvildena ne apsiribodama tik vienu aspektu, o konstruodama keliaplanius tekstus. Kaip teigiama knygos anotacijoje, eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, tačiau pasirodo ir tokios temos kaip ekologinė atsakomybė, tarša, mėsos valgymas. Minėtos temos jungiamos su subjektės išgyvenimais, išlaikoma pusiausvyra tarp kalbančiosios žvilgsnio,…
Trauminis lietuvių romanas: Jurgos Tumasonytės atvejis
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad „Remonte“ akivaizdi „amžinoji“ lietuvių romanų bėda – trūksta psichologiškai įtikinamo ir intriguojančio siužeto, turintys sujaudinti ar net sukrėsti įvykiai pateikiami nuspėjamai, veik nuobodžiai, intriga, jau ir taip nelabai įtikinama, neišsprendžiama ir lieka „kyboti“ spėlionių erdvėje…
Kai liucerna pražysta dykumoj
Tarptautinio pripažinimo sulaukusio garsaus Sakartvelo poeto, vertėjo ir orientalisto Giorgio Lobžanidzės knyga „Šventofobija“ palieka dviprasmišką įspūdį – lengvai skaitomiems, įmantrybėmis neužgriozdintiems eilėraščiams būdingas daugiasluoksniškumas, filosofinių ir teologinių svarstymų dermė, nevengiama žvelgti ir į globalias problemas.
Kapitalizmo angelai
Sodriai mėlynas, panašus į aksominį Indrės Valantinaitės knygos „Apsisiautusios saule“ viršelis ir auksiniai atvartai suteikia patetiškos poezijos pažadą ir šiuo atžvilgiu neapgauna. Gal išties šiais laikais svarbiau akį traukiantis knygos dizainas, o turinys telieka antrame plane – įsigijus gražų daiktą, nebūtina vargintis jį skaityti. Todėl svarbiausia poezijos knygai yra gražiai atrodyti.
Svaigulys
Lietuviškoje medijų padangėje bent keli ryškūs publicistai (arba jų įvaizdžiai) turi psichopatijos bruožų. Simptomai paprasti – negebėjimas jausti gailesčio, kaltės, gėdos. Kodėl psichopatija tokia patraukli? Tikriausiai dėl to, kad ji ekscentriška. Itin dažnai – narsi, racionali, kūrybinga, be aiškiai atpažįstamų patologijų.
Neeilinė šeimos istorija, bet vertingiausia kas kita
Nebūčiau nei pastebėjusi „Vojaĝo“ (esperanto kalba „Kelionė“), nei pirkusi. Ne mano tema, nesuprantamas pavadinimas. Viršelis, tiesa, traukiantis akį, turintis stiprų prasminį krūvį. Bet tik tiek. Niekada nesidomėjau esperanto ar juo labiau jos istorija Lietuvoje, pasakojimų apie tremtį jaučiuosi prisiskaičiusi dar Nepriklausomybės aušroj, nors nebuvo nieko stipresnio už tai, ką pati mačiau ir kas skaudžiai visam laikui įsikirto atmintin: mano…
