Toks menininko laikas
Audriaus Naujokaičio laikas. Sudarytoja Vaidilutė Brazauskaitė-L. V.: Artseria, 2019. 184 p.
Liūdnokai ir susimąstęs, sakytum, kiek nedraugiškai Audrius žvelgia į mus iš savo Niujorko studijos. Viduje viską gaubia asfalto pilkuma, praskaidrinta tik blizgių paviršių, o už erdvių langų – skaudi šalta šviesa. Tai jam skirtos knygos „Audriaus Naujokaičio laikas“ viršelis. Išties tas menininko žvilgsnis – ne žiūrovui, bet vidun, o jis ką mato, kas žino – ar tai, kas jau buvo, ar kas bus, o gal įveikė šias dirbtines laiko skirtybes?
Dailininkų sąjungos leidykla „Artseria“ praėjusių metų gale išleido savito žanro knygą – į ją sudėta pluoštas atsiminimų apie 2012 m. mirusį penkiasdešimtmetį lietuvių dailininką, penkiolikos menininkų, bičiulių, mokytojų ir mokinių balsai. Toks knygos sudarytojos Vaidilutės Brazauskaitės-L. pasirinkimas – suteikti laisvą, necenzūruojamą (taip pat ir kalbos norminimo požiūriu) tribūną tiems, kurie jį pažinojo, vieni net nuo vaikystės, kiti vėliau su juo bendravo, dirbo, šventė, jo studijoje mokėsi tapybos, palaikė ryšius tolesniais metais Lietuvoje ir jam gyvenant JAV. Iš atsiminimų išnyra menininko biografijos griaučiai, apytikris, su baltom dėmėm kūrybinio palikimo žemėlapis. Knygoje daug nuotraukų iš šeimos archyvo. Knygos dailininkės Ramunės Januševičiūtės kruopščiai atrinktos, sykiu su darbų reprodukcijomis jos irgi brėžia trūkčiojančią nebanalaus menininko ieškotojo gyvenimo liniją, papildo portreto mozaiką, besidėliojančią iš trumpučių pasakojimų vis iš kitų lūpų. Reprodukuojami darbai sukrinta maždaug taip: 9-ojo dešimtmečio jauno menininko tapyba ir grafikos atspaudai, sukurti Lietuvoje, 10-ojo dešimtmečio (1992 m. persikėlus į JAV) meninės Niujorko fotografijos, meninio vyksmo, performansų ir tiesiog buvimo fotografiniai atspindžiai ir pluoštelis šio amžiaus 1-ojo bei 2-ojo dešimtmečio pradžios tapybos, piešinių, sukurtų begrįžtant / sugrįžus į Lietuvą prieš mirtį.
Knygos žanras – atsiminimai veik be jokio menotyrinio „pašventinimo“, vertinamojo antspaudo – iš pirmo žvilgsnio glumina. Erzina ir paantraštė įvadiniame straipsnyje, padalijimas į „čia ir ten“ – sakytum, banalus, jei taikomas lietuvio dailininko gyvenimui, kurio dvidešimt „stipriausių“ metų teko Niujorkui. Bet ilgiau šią knygą pavarčius, geriau įsiskaičius aiškėja, kad šie atviri, „nesušukuoti“, kartais provokuojantys tekstai, autentiški balsai puikiai atspindi Audriaus Naujokaičio gyvenimo džiazą. Audrius ir tiesiogine prasme džiazą labai mėgo, jis buvo tikras savo brolio perkusininko Daliaus Naujokaičio draugas, Niujorke artimai bendravo su muzikantais ir net po mirties padovanojo Vilniui džiazo koncertą per savo parodą „Virš Bermudų trikampio“ VDA „Titanike“, kur pagroti atvyko jo draugai iš Niujorko. Jo gyvenimas irgi buvo džiazas: nelengvos klajonės, ieškojimai, įvairialypė veikla ir darbai. Tačiau daugiausia jam teko to džiazo prakaito – jo būta labai darbštaus žmogaus.
„Ir dar pamenu – Audrius labai daug dirbo. Jo rankose visada būdavo ar plunksna, ar teptukas, ar fotoaparatas. Manau, jis net sapnuose dirbdavo“, – pasakoja knygoje režisierius Julius Žižliauskas. Kaip daugybei įvairių laikų menininkų, Audriui irgi teko nemenkai šaukštų ano sunkesnio, paprasto darbo, pavyzdžiui, statybose, bet jis jo nesipurtė ir nesibodėjo, buvo nagingas ir kruopštus, o nusibeldęs iki Havajų už rūpinimąsi kitų lietuvių (Alberto Veščiūno) menu pats nukentėjo, kai šeimininkas, pirma suteikęs sąlygas tapyti, supykęs dėl to rūpesčio, „pripaišė“ Audriui neregėtas skolas. MO muziejus, įsigijęs du vėlyvuosius tapybos darbus, eksponuotus pomirtinėje parodoje Vilniuje, prie Naujokaičio biografijos pateikia tokį įspūdingą aprašą: „tapytojas, grafikas, fotografas, iliustratorius, freskų ir vitražų kūrėjas, dokumentalistas, scenografas ir kostiumų dizaineris, instaliacijų ir (muzikinių) performansų kūrėjas.“
Gali būti veik nieko apie Audrių negirdėjęs, bet paskaičius „atsiminimų“ trupinius lieka aišku – jis gyveno „anapus“: anapus sistemos, anapus slenksčio, už kurio sovietizmo laikais būdavo įgyjamos „normalios“, palaikančios sąlygos ir galimybės kurti, anapus apdairiai, nuosekliai, be rizikos ir be nebūtinų skrupulų konstruojamos karjeros.
„Autsaideris“, „idealistas“, „nepaveiktas sovietų“, „vedlys“, „švyturys“, „besipriešinęs dogmoms“, „visai laisvas žmogus“ – tai citatos iš tekstų tų, kurie pažinojo jį kaip kolegą, kaip mokytoją, kaip intelektualios bohemos atstovą. Nepriklausomybės, lietuvybės idėjos atėjo iš šeimos, iki siūlelio „smetoniškos“ dvasios mamytės Stasės Naujokaitienės, vaikystėje perėjusios karų golgotas, ir šviesuolio, kultūros tiltų puoselėtojo žurnalisto Algimanto Antano Naujokaičio. Besiformuodamas mokytojais ir dvasios autoritetais jis pasirinko tuos, kurie, pasak profesoriaus Arvydo Šaltenio, „atsuko link svarbiausio žmogui dalyko“. Justiną Mikutį, laisvąjį filosofą, neformalų meno ir literatūros tyrinėtoją, tremtinį Žemaitijos Sokratą, iš susitaikymo letargo pažadinusį ištisą Lietuvos menininkų kartą, ir skulptorių savamokslį Vilių Orvidą, sukūrusį „akmeninę“ dvasinę priebėgą maištaujantiems. Audrius pats augo laisvės dvasia ir dalijosi ja su kitais: „Iš Audriaus sužinojau apie Juozą Keliuotį, Justiną Mikutį, Vilių Orvidą, Traklį, Mandelštamą. Savaip pavydėjau jam tų pažinčių ir siurbte siurbiau tai, ką pagaudavau iš jo išraiškingų pasakojimų“, – rašo skulptorius Mindaugas Šnipas. Audrius nuolat būdavo sūkury žmonių, dar jaunas daug ką mokė tapybos, tarytum paveldėjo šią misiją iš savo dėstytojo Arvydo Šaltenio.
Tik pasišaipius iš skirstymo į „čia ir ten“ tenka vėl prie jo grįžti (tuo ir žavi Audriaus istorija – čia niekas nėra vienprasmiška). Šįkart apgailestaujant, kad joje tiek maža iš „ten“. Pakanka kadrų, iš kurių aišku, kiek jėgų ir laiko Audrius paskyrė Jono Meko „Antologijai“, kaip žavėjosi šiuo charizmatiniu kūrėju ir žmogumi. Šiandien, kai MO muziejus parodoje „Mekas mirksi geriau“ eksponuoja Jono Meko kadrus iš filmų, kur taip dažnai šmėkščioja Andy Warholo veidas, ateina į galvą paralelė tarp Warholo „Fabriko“ ir Meko „Antologijos“. Abu buvo magnetai, pritraukę daugybę kuriančių žmonių, abiejų didžiausias talentas – kurti meną iš savo personos, savo istorijos. (Bet tam būtina, kad kas nors šalia fiksuotų tą kūrinį. Audrius ilgokai lydėjo Meką su kamera.) Jonas Mekas beveik dukart pergyveno Audrių. Tačiau „atsiminimuose“ iš „Antologijos“ aplinkos, kur šimtmečių sandūroje dirbo Audrius, nėra nė žodžio. Įdomus tas žvaigždės ir palydovų ryšys. Kaip atsvara – daug kas iš parašiusiųjų užsimena viešėjęs Niujorke, kur patyrė Audriaus svetingumą, pamatė, kaip puikiai jis pažinojo ir kaip buvo pamilęs tą išskirtinį miestą, kuriuo gali tik žavėtis arba jo nekęsti. Audriaus „obsesiją“ Niujorkui liudija jo koliažiniai fotografiniai miesto atvaizdai. Sakytumei, dar nė nebuvęs jame, jau apie jį svajojo ir savo ankstyvuosiuose darbuose ilgėjosi to atšiauraus Niujorko stiliaus, blizgančių grynos spalvos vaizdą „suveržiančių“ metalo struktūrų. Tapybos darbuose matome „vitražo“ kontūrą, figūros ar daiktai įgauna mechanizmus ar tiesiog „geležis“ menančias formas. O į geometrinę abstrakciją linkstančiuose paveiksluose, monotipijose jau skleidžiasi polinkis į ritmą, muziką ir tylą.
„Dingo audringa energija“, – rašo Kęstutis Zapkus apie Audriaus netektį, nežinia, ar pats suvokdamas, kaip puikiai pataikė į dešimtuką savo žodžių žaismu. Niujorke jie daug kalbėdavosi apie meną, Zapkus jautė jo užmojį, siekį „naujo ir gryno“ mene, vertino jo kovingą patriotizmą.
●
Audrius Naujokaitis. Justinas kala vinis. 1986
Mirtis išplėšė Audrių jam sugrįžus į Lietuvą, kai jau turėjo dirbtuvę „Fluxus ministerijoje“ Gedimino prospekte. Jis daug tapė, rengė ir planavo naujas parodas. Gal tuo metu šis itin sau reiklus menininkas (kiek daug jo darbų nepasirašyti) jau buvo pasiruošęs įgyvendinti savo idealistinę kūrybos viziją. Bet daugiau kurti lemta jam nebuvo, ir dabar Audriaus Naujokaičio laikas teka kitaip – kūriniai juda, iškyla iš privačių kolekcijų, neseniai paveikslų įsigijo Lietuvos muziejai – Nacionalinė dailės galerija ir MO. 2019 m. jo paveikslai pirmą kartą dalyvavo Vilniaus aukcione. Po gabalėlį – kaip ta smaltos mozaika, „kruvinai“ jo sukurta užsakovui JAV, bet aure nuostabiai pasiekusi Druskininkus, – ryškėja jo „vinimis neprikaltas“ meninis paveldas ir laukia nuodugnesnio menotyrinio žvilgsnio.
