Šiaurės kampas

Skiltį „Šiaurės kampas“ kadaise sugalvojo šatėnų mylėtojas ir populiarintojas Marius Plečkaitis. Anot jo, tai turįs būti jaukus laikraščio kampelis, kviečiantis jaunus autorius diskutuoti ir nesislėpti „už kampo“. Nors labiausiai ši skiltis skirta knygų recenzijoms bei literatūros percepcijai, kai kurie sunkiai reglamentuojami pradedantieji mėgsta kalbėti ir plačiau – ją papildys kultūros bei popkultūros kritikos komentarai.

Rubrikos redaktorė – Giedrė Kazlauskaitė.

Kai norisi švelnaus

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus. V.: Alma littera, 2011. 247 p. Dau­giau nei prieš me­tus te­ko da­ly­vau­ti šios Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­gos pri­sta­ty­me. Tai bu­vo vie­nas lau­kia­miau­sių tuo­me­ti­nės Vil­niaus kny­gų mu­gės ren­gi­nių. Ne to­dėl, kad bū­čiau itin di­de­lė šio au­to­riaus ger­bė­ja.

O va­di­na­si lai „Žvė­ries žmo­na“

EMILIS MILKEVIČIUS Téa Ob­reht. Tig­ro žmo­na. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Vi­das Mor­kū­nas. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 368 p. Kai ano­ta­ci­jo­je sa­ko­ma, kad tai ryš­kiau­sias 2011 m. li­te­ra­tū­ri­nis de­biu­tas, tu­ri­ma ome­ny, kad jis ryš­kiau­sias pa­sau­ly, t. y. jau­no­ji ser­bų kil­mės ra­šy­to­ja Téa Ob­reht yra tos pa­čios ly­gos au­to­rė kaip ir Sal­ma­nas Rus­hdie.

Bai­siai tik­ros ru­siš­kos pa­sa­kai­tės

TOMAS MARCINKEVIČIUS Ana Po­lit­kov­ska­ja. Tik tie­sa, nie­ko dau­giau. Iš an­glų ir ru­sų k. ver­tė Do­na­tas Sta­čio­kas ir Ves­ta Ado­mai­tie­nė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 402 p. Pa­sa­kai­tės apie ne­to­li­mą ša­lį, kur gy­vuo­ja, o kar­tais net įti­ki­ma keis­ta „val­do­mos de­mok­ra­ti­jos“ sis­te­ma, ir kaip to­ji de­mok­ra­ti­ja de­šimt me­tų ka­ria­vo su žmo­nė­mis

Gra­lio iš­klo­ti­nė

EMI­LIS MIL­KE­VIČIUS Au­gus­ti­nas Dai­nys. An­ge­lo­fi­lai: trys is­to­ri­jos apie sie­los al­che­mi­ją. Fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas. V.: Me­to­di­ka, 2012. 272 p. Pra­tar­mė­je fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras Au­gus­ti­nas Dai­nys šmaikš­čiai su­pa­žin­di­na mus su „stu­di­jų lai­kų ko­le­ga Hu­ber­tu Gru­šu“; jam „pa­ka­ko drą­sos ne­tap­ti aka­de­mi­niu dar­buo­to­ju“, ir to­dėl li­ki­mas, tiks­liau, an­ge­lai, įtei­kė jam šv. Gra­lį.

Ga­zuo­tu van­de­niu at­skies­tas vis­kis

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Joh­nas Dos Pas­so­sas, kaip ir Er­nes­tas He­ming­wa­y­us, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas. Ra­šy­to­jų drau­gys­tė ru­tu­lio­jo­si ir ben­drų po­li­ti­nių in­te­re­sų pa­grin­du – abu pa­lai­kė kai­rių­jų po­li­ti­ką.

Ant sie­nos pie­šia­mos ki­to­ky­bės mi­tas

TOMAS MARCINKEVIČIUS John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Kaž­ka­da sap­na­vau Niu­jor­ką, mies­tą, ku­ria­me nie­kad ne­bu­vau, prie ku­rio net ne­bu­vau pri­ar­tė­jęs ar­čiau nei per 5 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų. Bet ar­gi šiam mies­tui rei­kia tik­ro­vės ir pa­tir­ties, kai už­ten­ka jo mi­to?

Pa­vė­luo­tas pri­sis­ta­ty­mas

MA­RIUS PLEČ­KAI­TIS Taip jau at­si­ti­ko, kad „Šiau­rės At­ėnai“, nie­ka­da ne­bu­vę sno­biš­ko aka­de­miš­ku­mo lop­šiu, šių me­tų ba­lan­džio dvi­de­šimt sep­tin­tą­ją ėmė ir su­kū­rė to­kį jau­nat­viš­kai ko­ky­biš­ką pus­la­pį „Šiau­rės kam­pas“. Nie­kas pris(is)ta­ty­mo dar ne­ra­šė, tad pa­mė­gin­siu pa­da­ry­ti tai da­bar.

Pirk, mė­gau­kis, iš­mesk

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Zyg­munt Bau­man. Var­to­ja­mas gy­ve­ni­mas. Iš an­glų k. ver­tė Kęs­tas Kir­tik­lis ir Gied­rė Ka­džiu­ly­tė. V.: Apo­stro­fa, 2011. 336 p. Pre­ky­bos cen­trai mū­sų am­žiu­je pri­lygs­ta šven­to­vėms. Juo­se lan­ko­mės daž­niau nei kur ki­tur, sek­ma­die­nių (ir, ži­no­ma, ne tik jų) po­pie­tės pa­ski­ria­mos tu­ri­nin­giems pa­si­vaikš­čio­ji­mams „Ak­ro­po­lio“ gat­ve­lė­mis

Kaip aš su­ti­kau rin­ko­da­rą

TOMAS MARCINKEVIČIUS Ota Pa­vel. Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis; Kaip aš su­ti­kau žu­vis. Iš če­kų k. ver­tė Vy­tau­tas Dekš­nys. V.: Ty­to al­ba, 2012. 256 p. „…če­kų ra­šy­to­jas, ku­rio li­ki­mą ir kū­ry­bą bū­tų ga­li­ma ly­gin­ti su Ja­ros­la­vo Ha­še­ko“; „…vie­nos ori­gi­na­liau­sių ka­da nors pa­ra­šy­tų kny­gų“; „…pri­pil­dan­čiai kny­gos pus­la­pius ši­lu­mos, Da­ni­i­lą Charm­są pri­me­nan­čio juo­ko pro aša­ras…“

Ekonomikos komisarai

EMILIS MILKEVIČIUS Ra­y­mond Fis­man, Ed­ward Mi­gu­el. Eko­no­mi­kos gangs­te­riai: ko­rup­ci­ja, smur­tas ir vals­ty­bių skur­das. Iš an­glų k. ver­tė Jur­ga Gruns­kie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 256 p. 2004 m., kai bu­vo ra­šo­mi šios kny­gos pa­grin­dą su­da­ran­tys moks­li­niai dar­bai, ame­ri­kie­čiai dar ne­ži­no­jo Tie­sos apie ra­cio­na­liai sa­va­nau­dį eko­no­mi­kos te­ori­nį sub­jek­tą