Kaip aš su­ti­kau rin­ko­da­rą

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Ota Pa­vel. Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis; Kaip aš su­ti­kau žu­vis. Iš če­kų k. ver­tė Vy­tau­tas Dekš­nys. V.: Ty­to al­ba, 2012. 256 p.

„…če­kų ra­šy­to­jas, ku­rio li­ki­mą ir kū­ry­bą bū­tų ga­li­ma ly­gin­ti su Ja­ros­la­vo Ha­še­ko“; „…vie­nos ori­gi­na­liau­sių ka­da nors pa­ra­šy­tų kny­gų“; „…pri­pil­dan­čiai kny­gos pus­la­pius ši­lu­mos, Da­ni­i­lą Charm­są pri­me­nan­čio juo­ko pro aša­ras…“ Už­pa­ka­li­nis kny­gos vir­še­lis lyg nuo hor­mo­nų per­tek­liaus nu­kvaiš­ti bai­gian­tis ita­las „Pro­spek­to pu­be“ ža­da mums ir ba­tus nu­pirk­ti, ir į Ve­ne­ci­ją nu­si­vež­ti, ir švel­niau­siai iš vi­sų švel­nių­jų tarp­ko­jį pa­ma­sa­žuo­ti.

Ota Pa­ve­las ne tik toks ori­gi­na­lus, kad (kaip vė­liau pa­ma­ty­si­me, at­seit tu­rė­tų bū­ti) pa­na­šus į Ha­še­ką ir Charm­są. Lyg tarp kit­ko žo­de­liu ki­tu už­si­me­na­ma ir apie tai, kas jau­di­na kad ir vos vos pra­pru­su­sius skai­ty­to­jus. Če­ki­ja – tai ir, kaip len­kai sa­ko, czes­ki film, lū­kes­čiuo­se be­si­ve­rian­tys „Sau­lučių“ lau­kai, ir trak­tie­riuo­se pu­to­jan­tis alus, ir im­pe­ri­jų bren­dy­je pa­ma­ri­nuo­ta so­cia­lis­ti­nės Vi­du­rio Eu­ro­pos lais­vės šo­ni­nė. Žy­dų šei­ma Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re: jau kiek pa­bo­du­si, it BBC nau­jie­nos apie ne­lai­mes ten kaž­kur, te­ma­ti­ka, ma­tė­me mes to­kių pia­nis­tų, anų frank ir ba­lių sruo­gų. Bet vis tiek, jau­čia­te, kaž­kur vi­du­riuo­se ma­lo­niai su­vir­pa? Ir pas­ku­ti­nis ko­zi­ris – per Ins­bru­ko olim­pi­nes žai­dy­nes spor­to žur­na­lis­tas O. Pa­ve­las su­ser­ga ūmia ma­nia­ki­ne dep­re­si­ja! Nes tik­ras ra­šy­to­jas – tai šiek tiek nu­pro­tė­jęs ra­šy­to­jas, na pri­si­pa­žin­ki­te, vie­šu­mo­je ma­din­gai tai nei­gia­te, bet tam­siau­sio­je, ste­re­o­ti­pų lyg ki­ni­var­pų iš­grauž­to­je šir­dies vie­te­lė­je jūs tuo vis dar pa­aug­liš­kai ti­ki­te, ar ne? Kad jie, tie ra­šy­to­jai, tie me­ni­nin­kai, kad jiems at­sei­kė­ta ta­len­to, už ku­rį ten­ka su­si­mo­kė­ti?..

Vil­tis sklei­džia­si žie­du: „Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­čiai“ ga­li­me at­leis­ti vi­siš­ką ne­pa­na­šu­mą į jo­kį Ha­še­ką tu­ri­nio at­žvil­giu, kol mums lei­džia­ma mė­gau­tis če­kiš­ka for­ma. Pa­slap­tin­gi vie­to­var­džiai su drž, krš, zn, lz ir čeh, pseu­do­kil­min­ga tar­pu­ka­rio vi­suo­me­nė, są­mo­jin­gi ne­rū­pes­tin­go vai­ko ar smuk­lės lan­ky­to­jo svai­čio­ji­mai, su­ge­bė­ji­mas ne­kreip­ti per­ne­lyg daug dė­me­sio į „ne­svar­bias“ kon­cep­ci­jas, tar­tum gy­ve­ni­mas ne­bū­tų iš es­mės kaž­kuo ypa­tin­gas vie­nis, o tik ani­ma­ci­nis fil­mu­kas apie kur­mį Krče­ką. Tė­ve­lis my­li ma­my­tę, bet be­vil­tiš­kai my­li ir po­nią Ir­mą, vi­suo­me­ni­nis ver­sli­nin­kų ir me­ni­nin­kų sta­tu­sas tik at­vi­ru­kams ir siur­blių par­da­vė­jams, o ka­ras ir švie­sus so­cia­lis­ti­nis ry­to­jus – lyg tarp kit­ko. Ap­skri­tai pri­me­na ne Charm­są, o Il­fą su Pet­ro­vu, ypač is­to­ri­jos apie mu­sių gau­dyk­les BOMBA-CHEMIJA ir triu­šius ne­plau­tais pim­pa­liu­kais.

Vil­tis mirš­ta ne pa­sau­li­nia­me ka­re ir ne kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je, jau už­ka­bin­to skai­ty­to­jo vil­tis mirš­ta Otai su­ti­kus žu­vis Če­kos­lo­va­ki­jos So­cia­lis­ti­nė­je Res­pub­li­ko­je, už­du­sin­ta gy­ve­ni­mo ir žve­jy­bos vien­pu­siš­ku­mo. „Bro­liu­kai iš­si­dū­ko, kol bu­vo jau­ni, pas­kui, kaip įpras­ta, ve­dė ir il­gai­niui vėl grį­žo prie žu­vų – tai ir­gi įpras­tas da­ly­kas.“ Ar­ba apie mo­te­ris: „…ėmė­si vis­ką skalb­ti ir tvar­ky­ti – iš es­mės, nes mo­te­rims tai be­ne pa­tys ma­lo­niau­si da­ly­kai. Ypač to­dėl, kad vy­rams tai vi­sai ne­įdo­mu. Vy­rai su­kur­ti me­džio­ti ir ka­riau­ti.“ Vis­kas kaip yra, taip ir būt pri­va­lo: jo­kių čia ša­ko­ji­mų­si. Ret­kar­čiais ši ge­ros li­te­ra­tū­ros vil­ties ago­ni­ja per­trau­kia­ma įdo­mes­nių pa­sa­žų, bet pas­kui vėl nu­si­lei­džia iki su­si­tai­ky­mo su kas­die­ny­be ir tų mo­de­lių, ku­rie vai­kui bu­vo tik fil­mu­kai, nuo­šir­džiu pe­rė­mi­mu. „Žve­jy­ba ma­ne iš­mo­kė kan­try­bės…“ – gra­naus­kiš­kai pri­si­pa­žįs­ta bet ko­kį lau­ki­niš­ku­mą, o su juo – ir tik­rą­jį sar­kaz­mą bei nuo­sta­bą už­spau­dęs če­kas. Aš džiau­giuo­si, kad nie­ka­da iki ga­lo ne­su­pra­tau nei žve­jy­bos, nei kan­try­bės. Gal­būt to­kia is­to­ri­nė plot­mė, ir iš per­spek­ty­vos ne­sa­me įga­lin­ti teis­ti: Če­kos­lo­va­ki­jos SR, bu­tai su me­di­nė­mis lan­gi­nė­mis, til­tai per Vlta­vą, alu­dės pir­muo­se dau­gia­bu­čių aukš­tuo­se, tat­ros, ško­dos, fut­bo­las per spal­vo­tus te­le­vi­zo­rius ir va­ka­rie­tiš­kos ci­ga­re­tės.

Nė­ra ši kny­ga nei tarp ori­gi­na­liau­sių, nei ha­še­kiš­ka, nei charm­siš­ka. Tai vei­kiau hib­ri­das tų lei­di­nių pa­gel­tu­siais pus­la­piais, ku­rių prieš­la­piuo­se įra­šy­ti skai­čiai 1969 ar 1983, tų, ku­rie kai­nuo­da­vo 72 ka­pei­kas, ku­rių šim­tus ga­li­te ras­ti tė­vų len­ty­no­se ir ku­riems jau­čia­te ne­iš­gy­ven­to lai­ko nos­tal­gi­ją; ir tų, ku­riuos ga­li­te ras­ti prie tė­vų lo­vų da­bar, o kny­gy­nuo­se jie sky­riu­je „Nau­jie­nos“, vi­suo­met kie­tais vir­še­liais ir jau ke­lias sa­vai­tes per­ka­miau­sių de­šim­tu­ke ša­lia Če­kuo­lio ir leng­viau­sių bū­dų mes­ti rū­ky­ti, ger­ti, vai­ruo­ti, žmo­ną ir t. t. Grįž­tant prie ana­lo­gi­jos su ita­lu, šiuo at­ve­ju tai uti­li­ta­ris­ti­nis san­ty­kis: abu pui­kiai su­pran­ta­me, kad į jo­kią Ve­ne­ci­ją ne­va­žiuo­si­me, ge­riau­siu at­ve­ju tai baig­sis ne­mo­ka­mais kok­tei­liais ir pa­si­glam­žy­mu rū­ko­ma­ja­me. Bet, lyg vai­kai ir tė­vai, žais­da­mi Ka­lė­dų Se­ne­lio eg­zis­ta­vi­mą, nė vie­na me­luo­jan­ti pu­sė ne­ke­ti­na pri­pa­žin­ti tie­sos, iš­vai­ky­sian­čios žais­min­gą at­mos­fe­rą. Vis dar nai­viai ti­kin­čius lei­dy­ba ir li­te­ra­tū­ra kaip ne vien tik ver­slu pu­ris­tus toks ko­ke­tuo­jan­tis, vie­šai­siais ry­šiais at­si­duo­dan­tis san­ty­kis tru­pu­tį vim­do – ir ne­ma­tau prie­žas­ties, ko­dėl ne­tu­rė­tų.

O. Pa­ve­las – pui­kus pa­sa­ko­to­jas, bet be­sen­da­mas už­mir­šo, kaip žon­gli­ruo­ti pei­liais, ir is­to­ri­jos ne­be­rė­žia. Tai yra ge­ra kny­ga, ku­rią ma­lo­nu skai­ty­ti dėl pa­bė­gi­mo, už­si­da­ry­mo ir su­si­tai­ky­mo. Taip jau yra: spė­ju­siems su­si­tai­ky­ti su gy­ve­ni­mu už­ten­ka tik nu­si­šyp­so­ti ir pa­lin­guo­ti gal­vą. Pui­kiai tin­ka vi­siems, ku­rie no­ri – ar ku­riems jau rei­kia – žu­vin­gos sek­lu­mos, ra­di­jo pro­gra­mos „Va­ka­ras su kny­ga“ ir apie ką šne­kė­ti prie ar­ba­tos.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.