Kai norisi švelnaus

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus.
V.: Alma littera, 2011. 247 p.

Dau­giau nei prieš me­tus te­ko da­ly­vau­ti šios Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­gos pri­sta­ty­me. Tai bu­vo vie­nas lau­kia­miau­sių tuo­me­ti­nės Vil­niaus kny­gų mu­gės ren­gi­nių. Ne to­dėl, kad bū­čiau itin di­de­lė šio au­to­riaus ger­bė­ja. Vei­kiau iš smal­su­mo – vi­suo­met knie­ti pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do, ką kal­ba, ko­kiu van­de­niu ska­lau­ja džiūs­tan­čią bur­ną li­te­ra­tū­ros chu­li­ga­nai. Juos la­biau nei bet ku­riuos ki­tus no­ri­si su­ta­pa­tin­ti su kny­gų vei­kė­jais.

Tik ga­na daž­nai to­kios vil­tys ne­pa­si­tei­si­na. Taip nu­ti­ko ir su S. Pa­ruls­kiu, ku­ris, kaip pa­aiš­kė­jo, yra net­gi la­biau žmo­gus, nei bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis. Itin sklan­džiai su skai­ty­to­jais ben­drau­jan­tis ra­šy­to­jas, ne­sto­ko­jan­tis svei­kos iro­ni­jos. Ir jo­kios mis­ti­fi­ka­ci­jos čia ne­rei­ka­lin­gos.

Taip jau nu­ti­ko, kad pri­sta­ty­tą kny­gą at­si­ver­čiau vi­sai ne­se­niai. Su lauk­to­mis kny­go­mis mes, skai­tan­tys, el­gia­mės pa­na­šiai kaip ir su jau mi­nė­tos rū­šies ra­šy­to­jais. Vi­suo­met kir­ba no­ras pa­ma­ty­ti (per­skai­ty­ti), tad daž­niau­siai nie­ko ne­lau­kę ver­čia­me pir­muo­sius pus­la­pius. Ar­ba… įsi­gi­ję kny­gą ir įsi­ti­ki­nę, kad ji sau­giai gu­li mū­sų len­ty­no­je, pa­si­lie­ka­me de­ser­tui.

Ži­no­ma, ta­sai de­ser­tas ne vi­suo­met bū­na toks gar­dus, ko­kio ti­kė­jo­mės. Šį­kart ti­kė­jau­si kiek sal­des­nio. Švel­nes­nio, jei jau prieš mir­tį no­ri­si švel­naus.

Bet švel­nu­mas vis dėl­to li­ko kaž­kur pa­mirš­tas. Kaip ir dau­gu­mo­je sa­vo teks­tų, S. Pa­ruls­kis ne­ven­gia ci­niz­mo (skai­ty­to­jai, aiš­ku, pui­kiai ži­no, kad ne tik ne­ven­gia), nors sa­vęs ci­ni­ku ne­va­di­na. „Ge­riau­siu at­ve­ju esu ki­ni­kas – ne­pa­to­gios tie­sos sa­ky­to­jas“, – pri­sis­ta­to au­to­rius. Ką gi, be­lie­ka juo pa­ti­kė­ti. Ar­ba ne­pa­ti­kė­ti.

Šiaip ar taip, tie­sų, pa­to­gių ir ne­pa­to­gių, mū­sų kas­die­ny­bė­je ir taip už­ten­ka. Ne vel­tui ir S. Pa­ruls­kio sti­lius api­bū­di­na­mas kaip kas­die­nis ar­ba že­miš­ka­sis. Aš pa­va­din­čiau jį tie­siog pa­ruls­kiš­ku.

Ver­ti­nu pa­ruls­kiš­ką sti­lių dėl jo įžval­gu­mo, nei­gia­mų ko­no­ta­ci­jų ne­nu­ty­lė­ji­mo bei­gi ge­bė­ji­mo su­kur­ti tra­gi­ko­miš­kas si­tu­a­ci­jas. Skai­tant at­ro­do, kad esi įstri­gęs keis­ta­me tu­ne­ly­je tarp pur­vi­nos Hen­rio Či­nas­kio kas­die­ny­bės (kaip­gi be Bu­kow­skio) ir kaf­kiš­kos ne­re­a­ly­bės. Tik to­kiu at­ve­ju ne­re­a­ly­bės no­rė­tų­si bent kiek dau­giau.

O štai sa­vo­tiš­ko, dau­giau ar ma­žiau trū­ki­nė­jan­čio ry­šio su Die­vu kny­go­je ne­trūks­ta. „Ga­lė­jo pa­si­tre­ni­ruo­ti lip­dy­da­mas lėkš­tes, tai ne, iš kar­to žmo­gų nu­drė­bė“, – ap­gai­les­tau­ja ken­čian­tis dėl žmo­gaus ne­to­bu­lu­mo vei­kė­jas. Ap­gai­les­tau­ja jis ir dėl dau­ge­lio ki­tų da­ly­kų, kad ir įsi­ga­lė­ju­sio pro­gre­so ar vis at­sė­li­nan­čios vie­nat­vės. Ar­ba spren­džia re­li­gi­nę di­le­mą, mat Lie­tu­vo­je at­si­ra­do nau­ja – krep­ši­nio – re­li­gi­ja. Tie­sa, ti­kė­ti­na, kad po ne­se­niai iš­ko­vo­tos per­ga­lės olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se tu­rė­si­me ir plau­ki­mo re­li­gi­ją. Taip pat ti­kė­ti­na, kad S. Pa­ruls­kis apie tai pa­ra­šys. Kaip vi­sa­da, su ati­tin­ka­ma do­ze sar­kaz­mo, be jo­kio švel­nu­mo.

Tai­gi, kai ku­rie jau spė­ję nu­si­sto­vė­ti sa­vi­ti po­žy­miai pui­kiai de­ra pa­ruls­kiš­kam sti­liui. Ga­li­ma juo ža­vė­tis ar­ba bai­sė­tis, čia jau kiek­vie­nam pa­gal sko­nį.

Kny­gos „Prieš mir­tį no­ri­si švel­naus“ teks­tuo­se man bu­vo per daug ero­ti­kos. Nors ką ten ero­ti­kos, tie­siog ge­ro­kai per daug sek­so­cen­triz­mo. Kar­tais to­kie mo­ty­vai bū­na pa­vei­kūs ir rei­ka­lin­gi, kar­tais – vi­siš­kai ne.

Šiaip ar taip, vie­nas ori­gi­na­liau­sių Lie­tu­vos au­to­rių. Tik ši kny­ga pa­si­ro­dė sil­pnes­nė už anks­tes­nes.

Tad kur ieš­ko­ti tos ža­liuo­jan­čios pie­vos ir leng­vų de­be­sų, puo­šian­čių kny­gos vir­še­lį? Aki­vaiz­du, kad vie­nat­vė su­ras pa­si­slė­pu­sį net ir ten. Gal tik prieš mir­tį už­leis vie­tą švel­nu­mui.