O va­di­na­si lai „Žvė­ries žmo­na“

EMILIS MILKEVIČIUS

Téa Ob­reht. Tig­ro žmo­na. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Vi­das Mor­kū­nas. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 368 p.

Kai ano­ta­ci­jo­je sa­ko­ma, kad tai ryš­kiau­sias 2011 m. li­te­ra­tū­ri­nis de­biu­tas, tu­ri­ma ome­ny, kad jis ryš­kiau­sias pa­sau­ly, t. y. jau­no­ji ser­bų kil­mės ra­šy­to­ja Téa Ob­reht yra tos pa­čios ly­gos au­to­rė kaip ir Sal­ma­nas Rus­hdie. De­biu­ti­nis an­gliš­kai pa­ra­šy­tas ro­ma­nas „Tig­ro žmo­na“ pel­nė lig tol ap­sa­ky­mų au­to­rei „Oran­ge Pri­ze for Fic­tion“ An­gli­jo­je ir ke­lių ki­tų pres­ti­ži­nių pre­mi­jų no­mi­na­ci­jas; 2011 m. pa­bai­go­je „New York Ti­mes“ įtrau­kė „Tig­ro žmo­ną“ į sa­vo me­ti­nį be­stse­le­rių są­ra­šą.

Ro­ma­nui „Tig­ro žmo­na“ ga­li­ma pri­tai­ky­ti for­mu­luo­tę, ku­rią ap­ti­kau, pa­ly­ginti su šiuo ro­ma­nu, tie­siog pik­tžo­diš­ka­me kon­teks­te, bū­tent „Šiau­rės At­ėnų“ pra­ėju­sia­me nu­me­ry­je re­cen­zuo­to Au­gus­ti­no Dai­nio ezo­te­ri­nio ro­ma­no „An­ge­lo­fi­lai“ ano­ta­ci­jo­je: dau­gia­ly­pis pa­sa­ko­ji­mas. „Dau­gia­ly­pė“, „dau­giap­la­nė“ ga­li bū­ti tik ge­ra li­te­ra­tū­ra, ir „Tig­ro žmo­na“ yra pui­kus pa­vyz­dys, kas yra ke­li pla­nai li­te­ra­tū­ro­je. Pir­ma­sis pla­nas yra Na­ta­li­jos ir se­ne­lio mir­ties, nu­trauk­to jų dia­lo­go is­to­ri­ja, ku­rio­je se­ne­lio ban­dy­tos ko­mu­ni­kuo­ti eg­zis­ten­ci­nės pa­mo­kos li­ko ne­iš­mok­tos, ir to­dėl prieš Na­ta­li­ją at­si­ve­ria ne ge­du­lo, bet nuo­ty­kio ir ke­lio­nės rei­kia­my­bė. Ke­lio­nės erd­vė­je, bet ir lai­ke – tai, jei no­ri­te, ant­ra­sis pla­nas. „Ne­tru­kus pa­si­ro­do […] ūki­nin­ko būs­tas su skar­di­niu sto­gu ir pa­lė­pės lan­ge­liu į ke­lią. Nie­kas ten ne­be­gy­ve­na, ir į so­dą per­si­me­tu­sios vy­nuo­gės jau stel­bia vais­me­džius. Pa­su­ki, ir štai tau staig­me­na. Ki­to na­mo prie­an­gy­je sė­di ži­las vy­ras ir, iš­vy­dęs ta­vo au­to­mo­bi­lį, ne­ti­kė­tai vik­riai su­skum­ba į vi­dų: ži­nok, jog pas­ta­rą­sias pen­kias mi­nu­tes jis klau­sė­si ta­vo pa­dan­gų šiu­re­ni­mo į žvy­rą ir no­ri, kad ma­ty­tum, kaip už­tren­kia du­ris“ (p. 112) – sa­ki­niai tar­si ne­iš­si­ten­ka lai­ko mo­men­te, ver­žia­si ir į pra­ei­tį, ir į at­ei­tį; tai bū­din­ga vi­sam šiam svai­gi­nan­čiam teks­tui, ir šis sti­liaus, t. y. for­mos, ir tu­ri­nio su­ta­pi­mas liu­di­ja tik­rą, o ne lei­dy­bi­nio apa­ra­to ins­ce­ni­zuo­tą ta­len­tą ir meist­riš­ku­mą.

Pla­ti žmo­gaus mir­tin­gu­mo pa­no­ra­ma: ne­įvar­din­ta Bal­ka­nų ša­lis, ku­rios pa­sie­nis – ne­se­nos is­to­ri­jos pe­ri­pe­ti­jų nu­lem­tas at­si­tik­ti­nis brūkš­nys, pa­ver­tęs va­ka­rykš­čius kai­my­nus „jais“, sve­ti­mai­siais; nu­tin­ka epi­de­mi­jos, žmo­nės ko­si krau­ju, o he­ro­jė yra gy­dy­to­ja, kaip ir jos se­ne­lis ir jo mo­ky­to­jas, iki­mo­der­naus pa­sau­lio vais­ti­nin­kas-ži­niuo­nis; ša­lia to eg­zis­tuo­ja prie­ta­rų, liau­dies re­li­gin­gu­mo di­men­si­ja, ku­rio­je įma­no­ma ne tik, kad vel­nias at­ei­tų tig­ro pa­vi­da­lu ir slan­kio­tų ap­lin­kui; įma­no­ma, kad vel­nias be­prob­le­miš­kai pa­im­tų į žmo­nas kai­mo kurč­ne­by­lę ir liau­diš­ka, pa­sa­ko­mis įsi­tik­ri­nan­ti vaiz­duo­tė tai pri­im­tų ir­gi be­prob­le­miš­kai. Ši di­men­si­ja ne­pri­pa­žįs­ta is­to­ri­nio lai­ko, bet kis­mas į ją įsi­ver­žia ka­ro pa­vi­da­lu – ka­ro, ku­rį kar­tu su he­ro­jais ten­ka su­vok­ti kaip ki­tus mi­tus vie­toj se­nų­jų, dik­tuo­jan­čią nau­ją ant­gam­ti­nę lem­tį, – pvz., kai se­ne­lis sa­ko: „Šis ka­ras ne­si­baigs nie­ka­da. Jis vy­ko, kai bu­vau vai­kas, tę­sis ir ma­no vai­kai­čių vai­kai­čių gy­ve­ni­me“; he­ro­jė yra mū­sų am­ži­nin­kė, o vai­kai­čių vai­kai­čiai yra nuo mū­sų to­lo­kai; anot se­ne­lio, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras tę­sis ir jų šimt­me­ty – tiks­liau bū­tų pa­sa­kyt, kad tę­sis Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Tai­gi tre­čia­sis dau­giap­la­nės kny­gos pla­nas yra pa­sa­kos apie Tig­ro žmo­ną ir be­mir­tį, ne­iš­girs­tos vai­kys­tė­je ir su­da­ran­čios nu­trū­ku­sio dia­lo­go tu­ri­nį, ku­rį rei­kia su­si­grą­žin­ti.

Re­cen­zen­tui vis ten­ka spręs­ti di­le­mą ar, vei­kiau, lyg­tį, kaip pra­smin­gai pa­kal­bė­ti apie kny­gą ne­at­sklei­dus siu­že­to de­ta­lių, ku­rių ne­ži­no­ji­mas skai­tant kur­tų in­tri­gą. Kad Tig­ro žmo­nos siu­že­to li­ni­ja kar­to­ja tra­di­ci­nį fol­klo­ro na­ra­ty­vą AT425 („Amū­ras ir Psi­chė“, t. y. apie die­viš­ką / ste­buk­lin­gą su­ža­dė­ti­nį – šiam pa­sa­kos ti­pui pri­klau­so lie­tu­vių „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“, bet taip pat pa­sa­kos apie ežiu­ką, ku­ris nak­ti­mis virs­ta į už­ke­rė­tą vy­rą ir ku­rio dyg­liuo­tą kai­lį ga­li­ma su­de­gin­ti, pa­lie­kant jį žmo­gaus pa­vi­da­lo), ga­li­ma su­si­gau­dyt iš kny­gos apa­ti­nio vir­še­lio, kur ši siu­že­ti­nė li­ni­ja re­ziu­muo­ta. Be­mir­čio is­to­ri­ja – AT332, „Kū­ma Gil­ti­nė“ – yra apie ne­ga­lin­tį mir­ti žmo­gų, ku­ris pel­nė šį pra­keiks­mą tuo, kad su pa­čios Mir­ties (kny­go­je My­rio, kaip ir „Mie­go bro­ly“) pa­gal­ba bu­vo gy­dy­to­ju, ge­riau­siu iš jų dėl to, kad dis­po­na­vo ant­gam­ti­nė­mis ži­nio­mis, kas mirs, o kas ne, ir pik­tnau­džia­vo šiuo ži­no­ji­mu sa­va­va­liš­kai at­kirs­da­mas no­ri­mą žmo­gų nuo jo My­rio. Pa­ša­li­nus mir­tį, gy­ve­ni­mas ne­ten­ka ver­tės; au­to­rė ak­tu­a­li­zuo­ja šią ba­na­lią, bet nie­kad iki ga­lo ne­iš­moks­ta­mą mo­ra­li­nę pa­mo­ką jau re­a­lis­ti­nia­me ro­ma­no pla­ne, vaiz­duo­da­ma tie­sio­gi­nį ka­ro po­vei­kį Bal­ka­nų žmo­nėms – mir­čiai ta­pus ne­iš­stu­mia­ma ir ne­izo­liuo­ja­ma gy­ve­ni­mo da­li­mi, at­ei­na ir ny­čiš­kas jė­gų ant­plū­dis, o rei­kia­my­bė ko­vo­ti už iš­li­ki­mą ir ge­ro­vę ne­be­pai­sant įsta­ty­mų lei­džia at­si­skleis­ti žmo­nėms, ku­rie bū­tų li­kę už­gož­ti, – pri­ver­čia tap­ti sa­vi­mi. Šia­me ne­si­bai­gian­čio ka­ro fo­ne se­ne­lis dar bū­da­mas vai­kas iš­skai­tė iš Ru­dy­ar­do Kip­lin­go „Džiun­glių kny­gos“, kad at­ei­ties pa­sau­lis bus pa­na­šus ne į Maug­lį – Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ją įkū­ni­jan­tį Bal­tą­jį žmo­gų, – o vei­kiau į Šer Cha­ną – sau­lė­tą ap­svi­lu­sį žvė­rį, ku­riam pa­si­ro­džius muš­kie­ta bai­lio ran­ko­se pa­ti iš­šau­na ir jį pri­bai­gia, – su sa­vo žy­din­čia pa­slap­tin­ga žmo­giš­ka nuo­ta­ka, ku­rių si­met­ri­ja aiš­kiai kar­to­ja bib­li­nį Apo­ka­lip­sės žvė­ries vaiz­dą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.