Poetinis Druskininkų ruduo 2012 IEVA GUDMONAITĖ „Įsi­vaiz­duo­kit, kad viš­čiu­kas tu­pi stik­li­niam bu­te­ly­je. Kaip iš­im­ti viš­čiu­ką iš stik­li­nio bu­te­lio plo­nu kak­le­liu?“ Klau­si­mas, į ku­rį nie­kaip ne­ran­da­me at­sa­ky­mo, su­si­rū­pi­nę ir su­si­krim­tę ban­do­me spė­ti vis ki­tus va­rian­tus – Ar­tū­ras Va­lio­nis net mė­gi­na su­vai­din­ti po­kal­bį su viš­čiu­ku, tu­pin­čiu bu­te­ly­je, – vis tiek ne­at­spė­ja­me.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Nuo Už­kal­nio nu­dė­vė­to žo­džio „pro­vin­cia­lu­mas“ esu jau daug kar­tų at­si­žeg­no­ju­si; kaip sa­ko žo­dy­ni­nin­kai, apei­nu lanks­tu. Ta­čiau per ra­di­ją (lyg ir „Li­te­ra­tū­ros aki­ra­čius“?) nu­gir­dau, kad Miło­szas Vil­nių my­lė­jo kaip tik už pro­vin­cia­lu­mą, my­lė­da­mas ir pa­tį reiš­ki­nį.

VYGANTAS VAREIKIS Ne­per­de­dant ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­ja Ame­ri­ko­je at­krei­pia vi­so pa­sau­lio dė­me­sį. Ba­rac­kas Oba­ma vs Mit­tas Rom­ney. Šis ap­si­spren­di­mas pa­lie­čia ne vien Ame­ri­kos gy­ven­to­jus, bet ir glo­ba­lios eko­no­mi­kos at­ei­tį, do­le­rio po­zi­ci­jas ir, ma­tyt, naf­tos kai­nas

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Ger­bia­mi Pir­kė­jai, pas mus spau­da yra PERKAMA o ne SKAITOMA! Ad­mi­nist­ra­ci­ja.“ To­kią nuo­trau­ką (su vi­sa au­ten­tiš­ka sky­ry­ba) ap­ti­kau so­cia­li­nia­me tin­kle. Sa­ko, iš­ka­bin­ta lyg „Nor­fo­je“. Su­pran­ta­ma, li­kau su­ža­vė­ta – pre­ky­bos cen­truo­se per­ver­čiu da­lį spau­dos, ku­rios ne­per­ku fi­nan­si­niais su­me­ti­mais.

RA­MU­NĖ BRUN­DZAI­TĖ Dar pa­va­sa­rį gir­dė­jau šnabž­de­sius – ru­de­nį bus Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lis, nau­ja puo­ta skai­tan­tie­siems. At­ėjo pan­kas rug­sė­jis, puo­lė gel­to­nai ir rau­do­nai da­žy­ti kle­vų skiau­te­rių. Vėl kas­dien pa­ke­liui į uni­ver­si­te­tą pra­ei­da­vau kny­gy­ną „Eu­re­ka!“, vie­ną fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių

VYGANTAS VAREIKIS Re­fe­ren­du­mas dėl nau­jo­sios AE sta­ty­bos at­ei­ties ke­lia di­des­nę di­le­mą, ne­gu at­ro­dy­tų iš pir­mo žvilgs­nio. Rei­kia at­si­klaus­ti tau­tos ar pri­pa­žin­ti, kad žmo­nės ne­iš­ma­no vi­sų sub­ti­ly­bių, o spren­di­mus tu­rė­tų pri­im­ti po­li­ti­kai, pro­fe­sio­na­lai – to­kia di­le­ma, ma­no nuo­mo­ne, ky­la ne vien dėl re­fe­ren­du­mo.

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Ne­re­tai ži­niask­lai­do­je pa­brė­žia­ma, kad Lie­tu­vos pro­tes­to kul­tū­ra yra su­vo­kia­ma per­ne­lyg siau­rai, kad ji per­ne­lyg skur­di ir to­dėl bu­ta­fo­ri­nė. Pro­tes­tai ar – pla­čiau – vie­ši su­si­rin­ki­mai iš tie­sų su­pran­ta­mi kaip la­biau pro­gi­nė gat­vės po­li­ti­kos for­ma. Dėl to ji vi­sa­da ne­tvir­ta, leng­vai nu­sa­vi­na­ma po­pu­lis­tų, ne­ku­rian­ti ir ne­ska­ti­nan­ti su­vok­ti sa­vęs kaip po­li­ti­nės-so­cia­li­nės ben­dri­jos.