Depešos iš neįvykusių kroatiškųjų subversijų

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Žvilgsnis į praeitį: iš Zagrebe gegužės pradžioje vykusio „Subversive“ festivalio (www.subversivefestival.com)

There’s no proletariat movement, there are no mass Communist parties. The left is in a pretty universal disarray. There is no historical agency, this is entirely a creation of the media… cabaret-like performance, it does not effectively exist in any form of practical politics anywhere, and it won’t.

John N. Gray, „Marx Reloaded“

В левой руке Snickers

В правой руке Маrs

Мой PR менеджер Карл Маркс

_{„Liapis Trubetskoi“, „Kapital“}

Du epigrafai tikrai nėra prabangos reikalas – du epigrafai reiškia, kad autorius jaučiasi atsidūręs beviltiškame chaose. „Subversive“ festivalis – daugiasluoksnis reikalas, kuris neturėtų pasiduoti truistiniams / turistiniams kritiko pastebėjimams, tuo labiau tokio, kuris nėra iki panagių susipažinęs su kairiąja mintimi ir titoizmo palikimu buvusioje Jugoslavijoje. Sąžiningiausias pasirinkimas čia – depešos, fragmentuotas pasakojimas, paliekantis viešąsias erdves tarp skirtingų temų ir fabulų galbūt šiek tiek nerimastingam vaizduotės pasivaikščiojimui. Jokiu būdu nenoriu savęs prilyginti Michaelui Herrui, o „Subversive“ festivalio – Vietnamo karui¹; nors, tenka pripažinti, abu įvykiai buvo populiarūs tarp jaunimo. Antra vertus, norėdamas iš pusantros savaitės kalbų, peržiūrų, judėjimų ir pastebėjimų sukurpti vientisą, jungtinį tekstą, turėčiau: a) tiksliai stenografuoti tai, ką patys galite išvysti internete; b) išsigalvoti dar daugiau, nei išsigalvosiu dabar; c) nerti į analitines gelmes, dekonstruoti gabalėlį po gabalėlio, ko šis festivalis nenusipelno nei iš gerosios, nei iš blogosios pusės – ne tik „Subversive“ būtų suteikta svarbos paskola, bet ir nunyktų visas smagus vynu kvepiantis kritinis chaosas, kuris bene vienintelis atitiko „subversijos“ vardą.

Pesimizmas, apėmęs kairiuosius judėjimus, kai kurių teigimu (Costas Douzinas kalbėjo apie „kairiąją melancholiją“, patogią amžino nevykusio revoliucionieriaus poziciją, kai pralaimėjimas numatomas dar prieš pradedant), yra labiau vidinio pasyvumo nei tikrojo pralaimėjimo ženklas. Kiti, kaip britas Johnas N. Grayus ar italas autonomistas Franco Berardi-Bifo (Zagrebe sakęs, kad „depresija yra arčiausiai tiesos“), pesimizmą laiko logiška reakcija į pastarųjų dešimtmečių įvykius – vienintele realia situacija, nuo kurios galima atsispirti.

Baltarusių „Liapis Trubetskoi“ dainos „Kapital“ vaizdo klipo pagrindiniai herojai – Fidelis, Hugo (abu, beje, kaip reikalas pašlovinti „Subversive“ festivalyje), Kimas vyresn., Kimas jaunesn., Mahmudas ir, žinoma, Batka. Maskvos laikrodžiai čia sukasi tuo pačiu ritmu kaip ir Niujorko. Ar „beveik postapokaliptiniame“ pasaulyje, kuriame likusi tik viena ideologija ir tik viena ekonominė neišvengiamybė, kairieji netampa simuliakrais, pelningos tapatybės statybininkais, priklausomai nuo galios – simbolinio ar ekonominio kapitalo verslininkais, o Marxas – tik viešųjų ryšių guru, kuriančiu paklausų revoliucijos troškimą?

Europa ir jos provincija

Kino teatras „Europa“, atidarytas 1925-aisiais ir pakeitęs pavadinimą iš „Balkan“ Jugoslavijos karo metu, yra gausybės įvykių liudininkas. Kroatija nenoromis², su visais kalnais, salomis, avimis ir Plitvicos ežerais, juda ES link. Šis judesys kelia vieną pagrindinių virpesių „Subversive“, kurio tema – „Demokratijos utopija“. „Pagrindinis festivalio tikslas – deprovincializuoti Rytų Europą ir kairiąją mintį apskritai“, – neoficialiame pokalbyje sakė vienas organizatorių Igoris Štiksas. Deprovincializacijos procesas vykdomas keistai: visi pagrindiniai pranešėjai, išskyrus Slavojų Žižeką (jei Slovėniją laikysime Rytų Europa), yra iš Vakarų / Pietų Europos arba Amerikų. „Vietiniai“ mąstytojai ir aktyvistai buvo nustumti į dienos metu vykusius forumus. Vietinės darbo klasės organizacija daugiausiai buvo svarstoma tuo metu, kai darbo klasė buvo… darbe.

Kitas Štikso teiginys, kad Rytų Europa „nepagamina“ ryškių kairiojo spektro intelektualų, yra tiek pat teisingas, kaip ir teiginys, kad kapitalizmas ar eurocentrizmas yra natūraliai susiklosčiusios santykių sistemos. Neva natūraliai susiklostęs intelektinės paklausos ir pasiūlos santykis yra būtent tai, kas trukdo „deprovincializuoti“ Rytų Europą, tas „taip jau yra“, kuriuo galima pateisinti tolygų, visiškai nesubversyvų judėjimą žemyn upe. Sekdami šia logika galime daryti išvadą, kad „Subversive“ pridėtinę vertę ir simbolinį kapitalą labiau kuria ne Kroatijai, Balkanams, Rytų Europai ar – tuo labiau – provincializuotiems intelektualams, o pačiam „Subversive“, taip virsdamas klasikiniu kapitalo akumuliacijos atveju. Kažkiek kapitalo neoliberaliai „nutykšta“ žemyn Zagrebo miestui ar „vietiniams“, bet apskritai struktūra – išliekanti, beje, į skolą – elgiasi taip, kaip pridera Kroatijos oficialiąją politiką apėmusiai „europietiškai“ logikai. Suplukęs Achilas skuba paskui į Vakarus nutolusį vėžlį… Diskusijoje apie Europos Sąjungos utopiją į salę nuo scenos atskrieja prancūziškas komplimentas: „Man jūs visi atrodot panašūs į europiečius.“ Lyg šilta, pasitikėjimo kupina Tėvo ranka būtų nusileidusi ant liauno peties. Ką čia ir bepasakysi – atpažintasis gali tik nuoširdžiai padėkoti atpažinėjui.

Skola ir viešosios erdvės

Kalbėti apie „tradicinę“ Europą neminint finansų ir skolos yra blogo tono ženklas, ypač kai įsivaizduojamojo europietiškumo (nuolatos duodančio pradžią simboliniam „europiečio“ kodui) tėvynės Graikija ir Italija yra skolų įkaitės. Berardi-Bifo, pasodintas tarp kur kas „žemiškesnių“ aktyvistų, skolą vadina pirmiausia kalbos aktu, tik paskui – ekonomine realybe: „Aš ateinu pas tamstą pasiskolinti pinigų. Kai ateina laikas mokėti, ateina metas kitam kalbos aktui…“ Kitas italas, Maurizio Lazzarato, kalba apie „Skolingo žmogaus gamybą“ („The Making of the Indebted Man“). Pagrindinis išnaudojimo santykis, pasak Lazzarato, yra nebe darbdavys–darbuotojas, o skolintojas–skolininkas. Kapitalizmas, galintis veikti tik per nežabotą augimą arba krizę, per skolą „pasiima“ vertę iš ateities, taip sukurdamas trigubai šantažuojamą finansinį subjektą. Šis, mokėdamas mokesčius skolingai valstybei, perduoda gerovę skolintojui, tuo pat metu mokėdamas nuosavas skolas ir internalizuodamas kontrolę. Trečiasis gerovės perdavimas vyksta per viešųjų erdvių ir bendrųjų išteklių privatizavimą.

Man rašant apie Zagrebą, Stambule ir kituose didžiuosiuose Turkijos miestuose vyksta protestuotojų susirėmimai su „neadekvačias“ priemones taikančia policija. Lazzarato įžvalgos gali pasiūlyti prizmę, pro kurią galima suprasti šiaip jau sekuliarios, „gerojo musulmono“ (iš esmės diskriminuojanti kategorija) vaidmenį atliekančios Turkijos vyriausybės veiksmus savo piliečių atžvilgiu. Galima ginčytis, kad policijos smurtas šiuo atveju yra visiškai „adekvatus“ vyriausybės tikslams: konfliktas tarp parko ir prekybos centro „skolingo žmogaus“ kontekste nebeatrodo trivialus. Turkijoje, kurios ekonomika kyla būtent šiuo krizės laikotarpiu, viešosios erdvės išsaugojimas galėtų tapti precedentu: aha, gerovės perdavimui į kapitalo rankas, šiaip jau sklandžiai riedančiam procesui, galima kišti pagalius į ratus! Kapitalui tarnaujanti valstybė gerovę verčia vartojimu ir skola: dėl šio gyvybiškai svarbaus tolesniam Turkijos ekonominiam augimui tikslo verta žaloti ir žudyti. Lazzarato nusiteikęs pesimistiškai: finansai jau yra tapę politika, pasipriešinimas yra pernelyg išsisklaidęs, palyginti su visa apimančia ir glaudžiais ryšiais sujungta finansizacija. Visgi Turkijos įvykiai, kurių baigtis vis dar neaiški, galėtų tapti modeliu partizaninei gynybai, kai vietinės bendruomenės protestas apnuogina ir sutrikdo valstybės ir kapitalo bendradarbiavimą.

Šlovė į skolą ir Lotynų Amerika

„Jėzau, dar niekad nesu gavęs „Laukinio svajotojo“ („Wild Dreamer“) apdovanojimo“, – stebisi Oliveris Stone’as. Su pavadinimu iš tikrųjų persistengta, lyg būtų neužtekę „Už gyvenimo nuopelnus“. Stone’as, pagrindinė festivalio žvaigždė, pristatė kartu su Tariqu Ali kurtą dešimties dalių mini serialą „Nepapasakota JAV istorija“ („The Untold History of the United States“). Vien pačiu buvimu režisierius, atrodo, užpildo kažkokią erotinę spragą: salė ploja po kiekvieno, net kvailiausio jo sakinio, visi klausimai prasideda: „Labai dėkui, kad atvažiavote, esu didžiulis tamstos gerbėjas…“ Festivalis yra festivalis, kairiųjų „genties“ karnavalas; antra vertus, ar šlovė į skolą, kasdien aidintis „paplokime patys sau ir savo draugams“ motyvas nėra kažkuo esmiškai šlykštus, nujaučiamai netikras ir susietas su vartojimo logika?

Ant scenos – įdomi trijulė. Iš kairės – truputį nuobodžiaujantis, apdairiai susvetimėjęs Ali, vienas žymiausių šio ir praėjusio amžiaus aktyvistų, lyg pastorius kartkartėmis pabundantis pasakyti įkvėpto pamokslo. Iš dešinės – amerikietis iki panagių Stone’as, skaldantis banalokus juokelius ir demonstruojantis politinės kritikos sugebėjimus, prilygstančius Ajovos universiteto politikos mokslų antrakursiui. Pagiriamasis žodis Lotynų Amerikai, mirusio arklio – George’o W. Busho administracijos – paspardymas, skundas dėl šališkos JAV žiniasklaidos. Per vidurį – vietinis kairės veikėjas, aiškiai būsimas Žižekas Srećko Horvatas: vienas tų tipų, kurie negali sėdėti kitaip, kaip tik užkėlę dešinę pėdą ant kairės šlaunies. „Jei būtų kuriamas filmas apie Leniną, kam pasiūlytumėte pagrindinį vaidmenį?“ – Horvatas klausia Ali. Šis nežymiai atsidūsta, trumpam nutyla ir atsako: „Nežinau.“ Šneka pasisuka apie neseniai mirusį Hugo Chavezą, tikrą Lotynų Amerikos mačo, galimai privatizavusį milijardus. „Ak, kaip jis mėgavosi gyvenimu: dainavo, šoko su moterimis… Aš jam sakiau, kad 25 puodeliai kavos per dieną ne į sveikatą“, – apie draugą pasakoja Stone’as.

Apie Chavezo atminimą kalba ir Aleida Guevara, Che Guevaros duktė, dirbanti pediatre Havanoje: apie Robiną Hudą, brangiai pardavinėjusį naftą JAV ir naudojusį pinigus vargšams savoje šalyje šelpti bei šviesti. Apie berniuką iš vargingos mokytojų šeimos, įgyvendinusį svajonę apie bolivariškąją revoliuciją. Revoliucinio sentimentalumo, tikėjimo Fideliu Castro kupina kalba apie Kubos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas, apie embargo tragediją, apie dorus indėnus ir išnaudotojus vakariečius: „Šveicarai, vokiečiai giriasi savo šokoladu. Bet kiek iš jūsų esate matę kakavmedį?“ Po savaitės suturėtų, politiškai aiškių kalbų, kupinų leniniškojo „ką daryti?“, kubietiškas jausmingumas visai neatgrasus. Jei tarsime, kad tiesa labiau matuotina išsakytų žodžių svarba, o ne tikslumu ir kad racionalus kalbėjimas nėra vienintelė forma, Aleidos Guevaros istorijos apie importuojamą į Kubą pieną iš Naujosios Zelandijos ir JAV nusikaltimus žmonijai skamba įtikinamai. Jei ne… „Saulė juk dėmėta, – poetiškai į klausimą apie Fidelio Castro asmenybės kultą atsako Aleida, – bet mes dėmių nematome, nes saulė taip ryškiai šviečia…“, ir savąjį pasirodymą užbaigia revoliucine daina apie baltąją rožę.

Graikija: krizė ir viltis

Naujasis graikų mitas – labai įtartinas. Graikai, tingūs, nesukalbami riaušininkai, iššvaistė pinigus viešosioms reikmėms, „gyveno ne pagal galimybes“, todėl dabar bus nubausti nematomos finansų rankos. „Ponia Merkel – kaip klasikinis superego, – palygina Douzinas, Londono universiteto teisės profesorius. – Kuo labiau jo klausai, tuo skaudžiau jis baudžia.“ Neaukštas, plikas, draugiškai besišypsantis Douzinas prie mikrofono pavirsta ugningai, bet protingai šnekančiu charizmatiniu lyderiu, fiziškai išauga iš savo paties ribų: „Meilė ir revoliucija neklausia ir nelaukia – vieną dieną tiesiog trenkia galvon ir perima kontrolę!“ Graikija, pasak jo, yra pirmoji „bankrotokratijos“ auka ir tuo pat metu – pirmojo pasipriešinimo vieta. Skolomis tepdamas vartojimo ratus, ekonominis spaudimas sutraukė geismo grandines ir pagimdė maištaujantį subjektą, asmeninę tapatybę iškeitusį į universalią („mes“ ir „jie“). Gyvenimas tampa vertas gyventi, tik jei yra vertas mirti, tad, gali būti, laisviausi Europos žmonės šiuo metu yra Atėnuose. Atmesdamas „kairiąją melancholiją“, Douzinas ragina nebijoti – dabartiniai valdantieji nėra kažkuo natūraliai pranašesni už revoliucionierius: „Į dažnai užduodamą klausimą „O ką darytumėte nuvertę valdžią?“ aš atsakau: „Tą patį, ką ir vakar.“ Istorija, pasak Douzino, veikia kontingencijos principais ir nebūtinai turi pažinti „revoliucijos pagirias“.

Ekonomistas Yanis Varoufakis – visai kitas personažas: aukštas, stotingas, tvarkingas, su „žavia dama“ parankėje. Tokie veikėjai tiesiog sukurti nepasitikėjimui, kiemo žargonu – kažkas labai netrū juose: persistengiantys, per lankstūs, per daug gundantys, prisitaikantys prie kiekvienos situacijos, visuomet žinantys, ką pasakyti, pernelyg gerai valdantys asmenines jungtis… Dabar Varoufakis kalba apie tai, kaip visuomet buvo užsislėpęs marksistas, ir išpažįsta savąsias kolaboravimo nuodėmes: ekonomisto gyvenimas šioje sistemoje kaip policininko slaptoje misijoje – kol galėsi „smogti“, turi šizofreniškai prisitaikyti, slėpti tikrąją tapatybę metų metus, įgyti įtakingiausių bosų pasitikėjimą… Buvęs griežtas euro įvedimo priešininkas, Varoufakis vadina (iš Graikijos perspektyvos matomą) Europą „žemynu, padalintu bendros valiutos“. Graikijos situacija rimta, svarbiausia šiuo metu suvaldyti gresiančią humanitarinę krizę ir sumažinti žmonių kančias. Graikijai jis siūlo atsisakyti mokėti skolas, bet pasilikti euro zonoje. Drachmos atkūrimas nėra realus scenarijus – jam reikėtų bent metų pereinamojo laikotarpio, o įsivedus drachmą tektų iš karto devalvuoti, apie ką rinkos žinotų iš anksto. Daug realesnis scenarijus dabar – kad pirmoji iš euro zonos pasitrauks Vokietija, atsikurs markę ir paliks likusią ES dalį likimo valiai.

Tsipras ir Žižekas

Kad Varoufakio siūlomas scenarijus būtų įgyvendintas, Graikijos kairei, dabar iš dalies atstovaujamai „Syrizos“, reikėtų perimti hegemoniją. Net jei paliksime alergiją žodžiui „hegemonija“ ir anarchistines nuolatinės revoliucijos viltis nuošalyje, iš retorikos, kurią „Subversive“ pasiūlė „Syrizos“ lyderis Alexis Tsipras, galima spręsti, kad šios partijos pergalė rinkimuose nepakeistų dabartinės upės vagos. „Mes derėsimės dėl skolų perskaičiavimo“, – pareiškia Tsipras ir papila ideologiškai neutralių frazių laviną: mes nekorumpuoti, mes už pokyčius, žmonės mumis pasitiki… Supainiojęs Naomi Klein su Naomi Campbell, „Syrizos“ lyderis nekelia vilčių, kad žmonių politika bus grąžinta į Graikijos politiką – greičiau jau visuomenės pasipriešinimas bus neutralizuotas iki parlamentinio lygio „derybų“, o šios neišvengiamai atsimuš į „realybės“ sieną ir pataps, klasikiniu požiūriu, centro kaire. Taip, Tsipras kairiąja Margaret Thatcher tikrai netaps…

„Syrizą“ palaiko Žižekas: „Kairioji Graikija turi sukurti geriausią buržua valstybę Europoje“, – drebia jis chruščiovišką „pasivyti ir pralenkti“. Kodėl juokeliai apie gulagą sulaukia tarptautinio pasipiktinimo, o tokios frazės – ne? Kolegos eina gerti alaus dėl visai kitų priežasčių: Žižekas atvirai pataikauja į taktą nepataikančiam Tsiprui, jų pokalbis primena save šlovinantį, nuobodų partijos mitingą. Žižekas nori stiprios valstybės, nes „nenori visą laiką būti politiškai aktyvus, nori ramiai pasitraukti į asmeninę erdvę ir rašyti apie Hegelį“. Iš nusivylusių auditorijos veidų suprantu: taip, latentiškai visi žinome ir žinojome, kad Žižekas balansuoja tarp stalinizmo ir beveik-užsakomojo idėjų brandingo, bet… Kaip su burtininku geltonų plytų kelio gale: reikia jį pasiekti, kad suprastum, kaip labai jis tau nereikalingas.

Žižeko reabilitacijos metas – jo asmeninė paskaita apie meilę kaip politinę kategoriją. Kaip ištikimas Alaino Badiou mokinys, Žižekas, ištikimai kartodamas save, pristato aistringą, žiaurią, amžinybę nurodančią meilę, ištraukiančią subjektą iš lygybės, kaip alternatyvą nužmoginančiai, susvetiminančiai „hedonistinei“ kasdienybei „darbas–namai–vakarėliai–vienas kitas pergulėjimas“. Kad „meilė visiems“ yra tobulas ideologijos įrankis, įrodo religinis smurtas, ypač dzenbudistų elgesys karo metu. Kasdami pamatus namui, dzenbudistai stengiasi nesužeisti sliekų. Antrojo pasaulinio karo metu dzenbudizmo mokytojas Harada Daiun Sogaku prisakė: smurtas prieš priešą, jei taip buvo įsakyta, yra aukščiausios išminties pasireiškimas – dzen yra sujungtas su karu, o žiaurūs procesai yra paaiškinami karma ir kūno nepriklausymu išminčiai. Žodžiu, raikyk šalia esantį žmogų kaip ruginės duonos kepalą – tavo mintis juk vis tiek ne čia! Žižeko mintis šoka į krikščionybės vaidmenį ateizme, dar 1992-aisiais aprašytą knygoje „Enjoy Your Symptom!“ („Mėgaukitės savo simptomu!“) – tai, kas mirė ant kryžiaus, buvo ne Dievo įsikūnijimas, o pati visagalio, nepaaiškinamo, „ten kažkur“ esančio judėjų Dievo idėja. Per Šventąją Dvasią Dievas iš transcendentinio tampa performatyvus, jis tampa savo paties efektu, taip neutralizuodamas religiją. Benefisas pabaigiamas girdėtu anekdotu apie paskutinę Kristaus naktį, Mariją Magdalietę ir lakaniškai užgydytą jos „žaizdą“.

Žižeko radikalizmas tiek psichoanalizėje, tiek politinėje filosofijoje primena stand-up komediantų pasirodymus: komediantai kartais prilyginami filosofams, nes pasako tai, ko mes ištarti nedrįsome. Žižekas kartais prilyginamas komediantui, nes pasako tai, ką mes jau žinojome ar nujautėme, – tai, ką norėjome išgirsti (tai anaiptol nereiškia, kad Žižeko mintis nėra gili ar vertinga). Kita vertus, idėjinis griežtumas ir neatsargus sekimas populiaria žižekiška mintimi neleidžia skirtingų interpretacijų ir minčių anarchijos. Meilė, apie kurią kalba Žižekas, kyla iš monogamijos ir heteronormatyvizmo, o jos seksualizacija ir romantizacija atsiskleidė per XIX a. diskursus ir buvo „įkalta“ į bendrąją sąmonę Holivudo rūsiuose iki XX a. vidurio. Žavūs argumentai, net ir priimami kaip galima tiesa, yra ganėtinai konformistiniai, kad sustabdytų mus nuo bandymo produktyviai atsiriboti, susvetimėti nuo save nuolatos atnaujinančio vyraujančio diskurso – užuot formavę savarankiškus geismus, esame šiurkščiai nutrenkiami atgal į klasikinės psichoanalizės vėžes. Kas, jei mes iš tikrųjų negyvename hedonistiniame pasaulyje („vakarėliai ir pergulėjimai“) tiek, kiek norėtumėm ir turėtumėm, kas, jei internalizuotos moralės kategorijos – iš kurių ir kyla susižavėjimas „amžina“ meile – yra tikrosios kalėjimo grotos, prieš kurias norėtumėm maištauti, kurių vis dar nesijaučiam pralaužę? Taip, paklusime romantizuotai moralei – daug malonumo, bet kaip vartotojas vartotojų noriu paklausti – ar ne metas būtų pagaliau išbandyti kažką naujo?

Stiegleris

Eilė prie Žižeko – kaip eilė prie bananų 1978-aisiais, publika nusėdusi laiptus ir visus tarpus, o Bernardo Stieglerio klausosi vos pusė salės. Stiegleris menkiau žinomas, negestikuliuoja ir neliečia nosies kas kelios sekundės, aplink save sukuria tokią orumo aurą, kad norisi išspirti tą nematomą garbės kaladę jam iš po kojų. Į klausimą atsako iš gelmių, nuo Adomo ir Ievos, kalba lėtai, ramiai ir, be abejo, prancūziškai – nors dėsto Londono universitete. Vertimas tik į kroatų kalbą: sutelkiu kantrybę ir pasitelkiu visą kalbinę intuiciją.

Stieglerio charakteris ne ką menkiau nužymėtas idiosinkrazijų nei Žižeko: filosofu jis patapo kalėjime, kai atsisėdo penkeriems metams už banko apiplėšimą (ko vertas banko apiplėšimas, palyginti su jo įsteigimu, taigi!). Filosofas – tai tas, kuris pereina į veiksmą ir individualizuoja kolektyvinę atmintį, priešasmeninę aplinką. Priešasmeninė aplinka yra įkrauta skirtingų galimybių, pavyzdys galėtų būti lingua franca, kuri nėra gimtoji nė vienam kalbėtojui, bet suteikia jiems galimybę bendrauti. Filosofija reikalauja ištikimybės, pasiaukojimo farmakon (ir vaistą, ir nuodą) įprasminančiai tiesai, apibrėžtai ne tikslumo, o svarbos… Stiegleris nusivylęs Tsipro ir Žižeko pasirodymu, bet apibrėžia tai kaip: „Taip tikriausiai šiuo momentu reikia…“

Stiegleris, palyginti su visais būsimo veiksmo šlovinimais ir kairiąja eschatologija, – klasikinės formos ir radikalaus turinio skersvėjis. Vėl kritikuojamas Žižekas, netikintis pasaulio kaita per technologiją: XXI a. – amžius po trečiosios industrinės revoliucijos, keičiančios proletariatą kognitariatu. Į pirmą planą čia iškyla nebe gamybos įrankiai, o retencija – atminties galia, visuma, leidžianti suprasti, gamybinė žinių erdvė, vis labiau kontroliuojama „Google“, „Facebook“ ir panašių į juos. Taip kuriami žinantys ir žinantys-ką-darantys subjektai: deproletarizacija tampa tuo farmakon, kuris gali vesti prie re-individuacijos ir naujos galios, ne valstybės, iškilimo. Šią galią demonstruoja interneto toksiškumas, kuriantis Superlaukinius Vakarus ir populistinę demokratiją…

Senoji kairė ir nevykstanti subversija

Stiegleris iš tikrųjų turi ką pasakyti visai senajai kairei (naujoji kairė daugeliu atvejų irgi yra senoji kairė). „Subversive“ buvo perkrautas šnekomis apie fabrikus, profesines sąjungas ir gerovės valstybę, kuri „turi parūpinti žmonėms darbo ir socialinių garantijų“. Pernelyg patogu yra likti prie Marxo ir tikėti, kad štai, prarijus raudonąją piliulę, į Europą sugrįš sena gera sąmoninga darbo klasė, jaučianti solidarumą su Kinijos gulaguose plušančiais vaikais.

Prekarizacija ne tik atėmė vieningą balsą ir kolektyvią galią, bet ir pagimdė naujas svajones apie nuoširdų pasipriešinimą valstybei ir darbui kaip tokiems, o ne jų naudojimą prieglobsčiui ir tapatybei – vadinti tai reakcingumu yra klaikiai veidmainiška. Reakcingas veikiau jau yra iš romantizuoto mačo-socializmo à la Lotynų Amerika likęs kevalas – romantizuotas mačo, naudojantis revoliucinę retoriką ir apsiskaitymą greitai išgryninamam simboliniam kapitalui, skonio rezervams kaupti: šalia „drąsaus kovotojo“ mažame „Peugeot“ sėdi žavi mergina iš „tų maištingųjų tipo“. Ant užpakalinės sėdynės – „Mac Air“, po priekine – atsarginė „Converse“ pora.

Nenuostabu, kad labiausiai tradicinius revoliucionierius raukytis verčiančios koncepcijos – feminizmas, postkolonializmas ir individualizuota įvairovė, skirtingi vaizduočių peizažai apskritai. Šalia „kuriant socialią, lygią, demokratišką Europą“ lyg nenoromis manifestuose įrašoma „…ir feministinę“. Neapmokama (ir dažniausiai ne meile motyvuojama) darbo jėga, neprieiga prie skirtingo gyvenimo pasirinkimų, demonizavimas, negalia kalbėti už save nėra rimtos problemos tiems europiečiams, kurie viską redukuoja į ekonomiką ir klasių kovą: dabar palaukite, pakentėkite, o po revoliucijos mes tikrai visi valgysime braškes.

Titoizmas, nors buvusioje Jugoslavijoje ir žavus savo minties palikimu ir to palikimo viešumu, vargiai galėtų būti pavadintas subversija. Nusileiskime ant žemės: subversija tampa elitine privilegija tiems, kurie negali / nenori mokėti 35 kunų (16 litų) už paskaitą, sėdėti prašmatnioje hip kino teatro kavinukėje ar tuo labiau ištrūkti iš darbo į rytinius forumus. Gal subversija būtų ne tik valgyti spragėsius socialistinėse paskaitose, bet ir pranešėjams atsisakyti rezervuotų vietų pirmose eilėse, nebevalgyti ikrų ir lašišos prabangiuose viešbučiuose (o verčiau sumokėti savanoriams algas), galiausiai – nusivilkti švarkus, pamesti oficialią kalbą ir atsidaryti po skardinę alaus. Sunku patikėti, kad festivalio rengėjai nuoširdžiai naudojasi visomis progomis produktyviai atsiriboti – subversija vyksta tik iki ironijos lygio, o ši ironija yra pakartotinis patvirtinimas to, iš ko šaipaisi, ir tylus, labai rafinuotas mėgavimasis europietiško kapitalizmo utopija.

___

¹ Michaelo Herro „Dispatches“ („Depešos“) – tikriausiai atviriausia knyga apie Vietnamo karą.
² 43,51 % atėjo į referendumą, 66,27 % balsavo už narystę ES – apskritai tai sudaro mažiau nei 30% piliečių; Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo 20,74 %.