Vandėja
ANDRIUS MARTINKUS
Paskutinis akmuo, išimtas griaunant Bastiliją, tapo pirmuoju akmeniu statant dujų kameras Osvencime.
Israel Eldad
Istoriją galima rašyti įvairiai. Galima matyti joje pergalingą Pasaulinės dvasios žygį, kurio metu Absoliuto prote atsiranda ir išnyksta jo mąstymo įrankiai – tautos-mintys, kultūros-mintys, civilizacijos-mintys ir t. t. Galima istoriją interpretuoti kaip klasių kovą, nuožmaus engiamųjų ir engėjų antagonizmo areną, kurioje kada nors istorijoje glūdintis dėsningumas sukurs beklasę visuomenę. Istorijos procesą galima mąstyti kaip tarpusavyje nesusietų arba labai menkai tesusietų „istorijų“ koegzistavimo ontologinę erdvę, kurioje tarsi grybai dygsta „kultūros“, įkalintos neišvengiamuose jų kūdikystės, jaunystės, brandos ir senatvės perioduose, kurių pabaiga visada ta pati – mirtis, tokia pati kaip ir biologinio organizmo. Galima į istoriją žvelgti pro geopolitinę „jūros“ ir „kontinento“ prizmę, istoriją, vaizduojamą kaip Leviatano („jūros“ civilizacijų) ir Begemoto („kontinento“ civilizacijų) priešprieša. Galima manyti, kad istorijos variklis yra iš kosmoso ateinanti paslaptinga spinduliuotė, dėl kurios istorijoje įvyksta „pasionariškumo“ sprogimai – gavę tokios spinduliuotės dozę, Aleksandras Makedonietis su savo pulkais pasiekė Indiją, musulmonai per pirmą islamo šimtmetį užkariavo teritoriją nuo tos pačios Indijos rytuose iki Ispanijos vakaruose, o savo valdžią Kinijai ir rusų kunigaikščiams (ir visiems, kas tik buvo tarp jų) primetę mongolai sukūrė didžiausią kada nors pasaulio istorijoje egzistavusią kontinentinę imperiją.
Tokios istorijos sampratos šio teksto autoriaus netenkina dėl vienos bendros priežasties – visose jose nuvertinama žmogaus laisva valia, kuri krikščioniškojoje istorijos filosofijoje visada turi būti pripažįstama kaip viena pagrindinių – šalia transcendentinės dieviškosios valios – istorijos procesą kreipiančių jėgų. Kad ir kaip nemalonu tai būtų kai kam girdėti, tenka priminti, kad autentiška krikščioniškoji istorijos filosofija kalba ir apie trečią istorijoje veikiančią jėgą, aišku, irgi valią – piktąją valią, žmonių giminės priešo ir žmogaus Kūrėjo priešo valią. Šių trijų valių kombinacija, tiksliau pasakius, Kūrėjo ir Jo priešininko kova žmonių širdyse, kalbant šv. Augustino terminais, žmogaus valios buvimas tarp „dviejų valstybių“, dviejų dvasinių tikrovių, sudaro krikščioniškojo istorijos proceso supratimo branduolį. Kai teigiama (kaip tai daro vienas lietuvių filosofas savo knygoje apie neapykantą), kad vadinamųjų „sąmokslo teorijų“ metafizinis pagrindas yra krikščioniškoji demonologija (piktosios valios idėja), pasakoma daug tiesos. Tačiau šių eilučių autoriui – kitaip nei minėtam filosofui – ši tiesa byloja ne sąmokslo teorijų nenaudai. Kaip tik atvirkščiai – sąmokslo teorijos yra daug arčiau krikščioniškosios istorijos filosofijos už visas pirmoje šio teksto pastraipoje išvardytas pažiūras. Daugumos sąmokslo teorijų silpnoji vieta – ribotumas, išplaukiantis iš „blogio nešėjų“ (pvz., „žydai“, „masonai“ ir pan.) absoliutinimo. Pašalinus šį ribotumą, lieka sąmokslo teorijų tiesa – istoriją valdo ne jai imanentiški „dėsniai“ ir ne spinduliai iš kosmoso. Istorija yra su Dievu arba su Jo priešininku bendradarbiaujančios žmogaus valios nuolat kuriamas procesas. Todėl kai sakoma, kad, tarkime, vadinamoji „globalizacija“ yra „objektyvus“ procesas, prie kurio reikia „derintis“, nes taip, kaip yra, ir „turi būti“, paprasčiausiai įžūliai meluojama ir yra, liaudiškai tariant, „plaunamos smegenys“. Iš tikrųjų reikalaujama derintis ne prie „objektyvios“ tvarkos, bet prie tvarkos, kuri yra labai konkrečių subjektų, t. y. žmogiškųjų valių, kūrinys. Šio pasaulio tvarka turi savo architektus.
XVIII a. pradžioje Prancūzijos vakaruose Dievui ir artimui tarnavo šventas žmogus. Nors Louis-Marie Grignionas de Montfort’as (1673–1716) buvo kanonizuotas tik 1947 m., šio šventojo, pasirinkusio apaštalavimo tarp neturtingų valstiečių kelią, veiklos išskirtinumą liudijo per dešimt tūkstančių į jo laidotuves susirinkusių žmonių ir – o tai daug svarbiau – XVIII a. paskutinio dešimtmečio įvykiai jo misijų kraštuose. Šiemet sukanka 220 metų Vandėjos sukilimui. Šios Prancūzijos provincijos, plytinčios Luaros upės žemupio pietuose, žmonės sukilo tada, kai galutinai paaiškėjo už gražių šūkių slypinti okultinė-satanistinė naujos Paryžiaus valdžios prigimtis. Vandėjos žmonės suprato, kad jų „laisvės, lygybės, brolybės“ supratimui nėra vietos naujos Paryžiaus valdžios planuose. Jie suprato, kad Paryžiaus planuose „laisvė“ reiškia pirmiausia išsilaisvinimą iš Dievo, „lygybė“ garantuojama tik tiems, kurie iš Dievo išsilaisvins, o „brolybė“ apima ne visus žmones – kaip to mokė Kristus ir Jo mokinys de Montfort’as – o tik „apsišvietusius“ naujo mokslo adeptus, kuriems Liuciferis (Šviesnešys) – o kas gi kitas iš vandėjiečių atėmė jų kunigus ir uždarė jų bažnyčias? – apreiškė naujas „teises“, iš kurių viena pagrindinių buvo teisė naikinti tuos, kurie nenori iš Dievo išsilaisvinti. 1793–1796 m. vadinamasis Vandėjos karas tapo kruviniausiu Prancūzijos revoliucijos epizodu. Ir tai neatsitiktinai. Niekur kitur Prancūzijoje ginkluotas pasipriešinimas revoliucijai neturėjo tokio religinio karo pobūdžio, koks buvo sukilimas Vandėjoje. Ilgus šimtmečius prieš Dievą ir Jo Bažnyčią kovojanti dvasia slėpėsi už įvairių religinių „iškabų“, įvairių – „teisingesnių“ – krikščionybės interpretacijų, pradedant arijonizmu ant Romos imperijos griuvėsių, albigiečiais ir katarais viduramžiais, baigiant konkuruojančiomis Reformacijos atšakomis. Per Prancūzijos revoliuciją ši dvasia nusimetė savo kvazikrikščioniškas kaukes, ir Vandėjos valstiečiai, pirmą kartą krikščionybės istorijoje metę ginkluotą iššūkį „naujajai pasaulio tvarkai“, patyrė visą tos pasaulio tvarkos architektų įtūžį ir neapykantą. De Montfort’o vandėjiečių sielose pasėtos sėklos subrandino Vandėjos valią pasipriešinti piktai Kristaus priešininko valiai, užsimojusiai sunaikinti Europos (arba „Vakarų“) kultūros pamatus ir Prancūzijos revoliucija pradėjusiai iki šiol besitęsiantį (o XXI a. pradžioje, regis, pagreitį įgaunantį) ne tik Europos kultūros (dabar jau drąsiai galima sakyti – „kultūros likučių“), bet ir žmogiškumo apskritai naikinimo darbą.
Šio rašinio tikslas nėra sukilimo eigos nupasakojimas. Kiekvienas, mokantis kurią nors iš didžiųjų Europos kalbų, nesunkiai ras pakankamai informacijos elektroninėje erdvėje. 1793 m. kovą sukilę smulkiųjų vietos aristokratų vadovaujami valstiečiai – Katalikiškoji ir karališkoji armija, kaip jie save vadino – po kelių reikšmingų pergalių Vandėjoje, Bretanėje ir Normandijoje prieš nepalyginti geriau ginkluotas Respublikos pajėgas (po keliolikos metų su jomis Napoleonas pradės Europos užkariavimą) 1793 m. gruodžio 23 d. buvo visiškai sutriuškinti mūšyje prie Savnė (netoli Nanto). Po šios Respublikos pergalės Vandėjos karas, kuriame vienas po kito krito sukilėlių vadai – Jacques’as Cathelineau (1759–1793 liepą), Charles’is de Bonchamps’as (1760–1793 spalį), Louis de Lescure’as (1766–1793 lapkritį), Louis d’Elbée (1752–1794 sausį), Henri de la Rochejaqueleinas (1772–1794 sausį), – perėjo į kokybiškai naują etapą. Ir nors Jeanas-Nicolas Stofflet (1751–1796 vasarį) ir François de Charette’as (1763–1796 kovą) dar tęsė kovą, sukilėliai realios grėsmės Paryžiui jau nebekėlė. Koks baisus buvo pralaimėjimas prie Savnė – kaip, beje, ir kokia savita buvo „armija“, prieš kurią Respublika pasiekė šią įspūdingą pergalę, – liudija nugalėtojo generolo François Josepho Westermanno raportas Paryžiui: „Vandėjos nebėra… Aš palaidojau ją Savnė miškuose ir pelkėse… Vykdydamas jūsų įsakymą, aš sutrypiau jų vaikus mūsų žirgų kanopomis; aš išpjoviau jų moteris, taigi jos daugiau nebegimdys banditų. Man negalima prikišti nė vieno palikto belaisvio. Aš sunaikinau juos visus. Keliai nusėti lavonais. Į Savnė banditai nuolat ateina pasiduoti, ir mes šaudome juos be perstojo… Gailestingumas nėra revoliucinis jausmas.“ Reikia manyti, kad tai nėra viduramžiškas pasigyrimas (kokių apstu viduramžių kronikose), kai nukautų priešų skaičius buvo sąmoningai padidinamas. Generolas Westermannas netūno viduramžių „tamsybėse“. Jis – „apsišvietęs“ žmogus, kovojantis su „tamsybininkais“. Reikia manyti, kad jis rašo taip, „kaip iš tikrųjų buvo“. Vis dėlto, jei Vandėjos karas būtų pasibaigęs prie Savnė, ko gero, būtų galima kalbėti apie apskritai pilietiniams karams būdingus žiaurumus, galbūt apie „karo nusikaltimus“ ir pan. Tačiau Savnė buvo tik pradžia. Todėl Prancūzijos revoliucijos 200 metų sukakties išvakarėse pasirodė knyga, kurioje tai, kas vyko Vandėjoje nuo 1794 m. sausio iki tų pačių metų rugpjūčio, įvardijama kitu žodžiu.
„Le génocide franco-français: la Vendée-Vengé“ – taip vadinasi istoriko Reynaldo Sechero 1986 m. išleista knyga. (Anglų kalba ji išleista pavadinimu „A French Genocide: the Vendée“.) Atsirado Sechero kolegų, kurie knygą įvertino teigiamai. (Bene žymiausias jų yra Pierre’as Chaunu, 1794 m. įvykius Vandėjoje pavadinęs „pirmuoju ideologiniu genocidu“.) Tačiau vyraujanti reakcija į Sechero veikalą, paties autoriaus žodžiais tariant, buvo „tyla ir neapykanta“. Nenuostabu. Juk jeigu viena iš modernios Prancūzijos valstybės ištakų yra Vandėjos hekatomba, tuomet Prancūzijos padėtis (bent jau moraliniu požiūriu) yra ne ką geresnė už Turkijos – kurios modernios valstybės viena iš ištakų, be abejonės, yra armėnų genocidas – padėtį. Tačiau Vandėjos problema nėra vien tik Prancūzijos problema – panašiai kaip Prancūzijos revoliucija nėra vien tik Prancūzijos nacionalinės istorijos įvykis. Prancūzijos revoliucija pradėjo naują Europos (o ir pasaulinės) istorijos epochą. Atitinkamai „globalizuojasi“ ir Vandėjos problema. 1794 m. įvykius Vandėjoje Secheras vadina „pirmuoju genocidu moderniosios Europos istorijoje“. Kitais žodžiais tariant, 1794 m. Vandėja yra – nei daug, nei mažai – tiek armėnų genocido, tiek Holokausto, tiek Rusijos bolševikų, Kinijos komunistų, Pol Poto ir kitų nusikaltimų, kuriems taikomas terminas „genocidas“, prototipas. Tačiau ir tai dar ne viskas. Pripažinimas, kad Vandėjoje įvyko pirmasis genocidas moderniosios Europos istorijoje, reikštų ne vien simbolinį – nors ir labai skausmingą – smūgį šlovingam Prancūzijos revoliucijos atminimui. Jis mestų šešėlį visai moderniosios Europos istorijai. Kitos knygos, kurios autorius Markas Levene’as pripažįsta Vandėjos įvykius buvus „genocidu“, pavadinimas (ypač paantraštė) – „Genocide in the Age of the Nation State: The Rise of the West and the Coming of Genocide“ – gerai iliustruoja šį šešėlį. Ar nėra taip, kad Vandėjos hekatomba, „senąjį pasaulį“ gynusių paprastų žmonių masinis naikinimas dėl „naujojo pasaulio“, naikinimas, šalia kitų įvykių esantis to, kas šiandien vadinama „Vakarais“ (pasitelkiant Oswaldo Spenglerio terminologiją, Vakarų „civilizacija“, XVIII–XIX a. sandūroje pakeitusi Vakarų „kultūrą“), pradžioje, nėra viso labo atsitiktinis istorinis fenomenas, bet – kaip ir visi kiti vėlesni „genocidai“ – priklauso pačiai „Vakarų“ substancijai, jų „esmei“? Tas pats armėnų genocidas, priešingai nei paplitusi nuomonė, buvo daug labiau „vakarietiškas“ nei „rytietiškas“, būdingas Rytų „despotijoms“. Jaunaturkiai siekė sukurti „vakarietiško“ tipo „nacionalinę“ (t. y. turkų) valstybę.
Pagrindinis Sechero argumentas „už“ genocidą yra tai, kad Vandėjos skerdynės – kaip, beje, ir armėnų žudynės, Holokaustas, dirbtinai bolševikų sukeltas badas, Kambodžos gyventojų naikinimas ir t. t. – nebuvo spontaniškas, pilietiniams karams būdingas žvėriškumo proveržis, bet labai sąmoningai Paryžiuje suplanuota akcija, kuria siekta sunaikinti kuo daugiau maištingos provincijos gyventojų. Generolas Louis Marie Turreau, pagrindinis Paryžiaus politinės valios Vandėjoje vykdytojas, prieš savo giljotinavimą 1794 m. gruodį pareiškė: „Aš esu nekalta auka. Aš tik vykdžiau Komiteto įsakymus.“ (Turimas omenyje jakobinų Nacionalinio gelbėjimo komitetas.) „Vandėja turi tapti nacionalinėmis kapinėmis“, – šie baudžiamiesiems būriams (vandėjiečių pramintiems colonnes infernalles, „pragariškosiomis kolonomis“ – ir tai buvo ne metafora, o ontologinės tikrovės įvardijimas) vadovavusio Turreau žodžiai puikiai parodo, kad, „naujosios tvarkos“ atstovų požiūriu, maištingoji provincija su visais jos gyventojais tiesiogine prasme turėjo būti paaukota ant „laisvės, lygybės, brolybės“ aukuro. „Visi maištininkai – ginkluoti ir neginkluoti – turi būti nudurti durtuvais: moterys, mergaitės, vaikai… niekas neturi būti paliktas gyvas. Kaimai, sodybos, miškai ir viskas, kas dega, turi būti sudeginta“, – tokį Turreau nurodymą gavo 1794 m. sausį į Vandėją įžengusių „pragariškųjų kolonų“ vadai. Sechero duomenimis, maždaug 10 000 kv. kilometrų teritorijoje (daugiau kaip 6 kartus mažesnėje už Lietuvą) iš 50 000 visų pastatų buvo sunaikinta 10 000. Žmonės buvo žudomi visais būdais, kuriuos tik leido ano meto ginkluotė. Kam neteko mirti nuo kulkos, durtuvo ar kardo, buvo suvaryti į bažnyčias ir gyvi sudeginti. Žmonės (ypač moterys ir vaikai) buvo deginami ne tik bažnyčiose, bet ir specialiai tam pastatytose krosnyse. Kai vieno tokį egzekucijos būdą praktikavusių generolų buvo pasiteirauta, ar taip nėra persistengiama, buvo gautas atsakymas: „Taip Respublika nori iškepti savo duoną.“ Tai, kad skerdynių metu ypatingus pažeminimus tekdavo iškęsti moterims (prievartavimai, nėščiųjų pilvų perpjovimai ir pan.), nestebina. Pikantiškiau atrodo žmonių kūnų dalių „praktinis panaudojimas“. Nužudytųjų oda buvo naudojama būgnų, avalynės ir pirštinių gamybai. Keli šimtai lavonų buvo išvirti ir panaudoti muilui gaminti. Kad pabėgę į miškus vandėjiečiai išmirtų badu, provincija buvo žiauriai apiplėšta – konfiskuotos beveik visos grūdų atsargos, dešimtys tūkstančių gyvulių, per šimtą tūkstančių svarų įvairių metalo dirbinių… O Nanto mieste (kurį sukilimo pradžioje vandėjiečiai nesėkmingai bandė užimti) dar iki Vandėją užplūstant Turreau kolonoms darbavosi komisaras Jeanas-Baptiste’as Carrier. Kadangi nužudyti reikėjo tiek daug žmonių, kad giljotinų ir kulkų nepakako, buvo nuspręsta pasinaudoti vietos gamtinėmis sąlygomis – Luaros upe. Kaip ir mūsų laikų iškrypėliai, komisaras Carrier turėjo savotišką humoro jausmą. Jis suteikė naują, „netradicinę“, iki jo normaliems žmonėms nežinomą prasmę sąvokai „santuoka“. Nuogai išrengti žmonės buvo surišami poromis – vaikinai su merginomis, seniai su jaunomis moterimis, kunigai su vienuolėmis – ir skandinami Luaros upėje. Tai buvo vadinama „respublikoniškomis santuokomis“. Išvengusieji priešmirtinio pažeminimo buvo tiesiog šimtais sodinami į baržas ir skandinami Luaroje…
Kiek žmonių buvo nužudyta regione, kuriame 1793 m. pradžioje buvo apie 800 000 gyventojų? Mažiausias pateikiamas skaičius – 117 000. Didžiausias – pusė milijono. Bet kokiu atveju 1800 m. parapijų sąrašai liudija, kad, palyginti su 1793 m. pradžia, Vandėjoje gyveno trečdaliu žmonių mažiau. Tarp visų Prancūzijos regionų tai precedento neturintis atvejis. Tai, kad Vandėjoje įvyko kažkas išskirtinio visame kruviname Prancūzijos revoliucijos kontekste, kažkas baisesnio už tiesiog „terorą“, liudija dar 1795 m. išleista François Noëlio Babeufo – kurio tikrai negalima įtarti turėjus kokių nors simpatijų rojalistams – knyga „La guerre de la Vendée et le système de dépopulation“. Vandėjos įvykiams įvardyti autorius įveda naują sąvoką – populicide (žmonių žudymas). Termino „genocidas“ tuomet dar nebuvo.
„Mes gyvename dvidešimtame amžiuje, teroro amžiuje, kuris yra kulminacija to Progreso, apie kurį tiek daug svajota aštuonioliktame amžiuje“, – 1993 m. sakė Aleksandras Solženicynas atidengiant memorialą Les Lucs-sur-Boulogne (kur 1794 m. vasario 28 d. „pragariškųjų kolonų“ kariai bažnyčioje žiauriai nužudė 564 vyrus, moteris ir vaikus; pastarųjų buvo 109, jauniausiai aukai – vos dvi savaitės). O ką galima pasakyti apie dvidešimt pirmą amžių, kurio antrajame dešimtmetyje gyvename mes? Suprasti, kas pasikeitė, o kas – ne, mums padės vieno iškilaus devyniolikto amžiaus sūnaus žodžiai. Neabejotinas respublikonas Victoras Hugo rašė: „Gimtasis kraštas ir tėvynė – šiuose dviejuose žodžiuose slypi visa Vandėjos karo esmė; nesantaika tarp vietinės idėjos ir visuotinės idėjos. Valstietis prieš patriotą.“ Šiuolaikinės situacijos skirtumas nuo tos, apie kurią rašė „Devyniasdešimt trečiųjų metų“ autorius, akivaizdus. Kaip, beje, akivaizdus ir šių situacijų panašumas. Tai, kas anuomet buvo „gimtasis kraštas“, dabar yra „tėvynė“. Tas, kuris anuomet buvo „vietinę idėją“ ginantis „valstietis“, dabar yra šiuolaikinę „vietinę idėją“ – „tėvynę“ – ginantis „patriotas“, stojantis skersai kelio Progresui, kurio nešėju skelbiasi šiuolaikinę „visuotinę idėją“ – „globalizmą“ – propaguojantis „kosmopolitas“. Reikia pasakyti, kad Hugo teiginyje esama vieno esminio trūkumo, tiksliau – nutylėjimo. Prie „patriotų“ save priskiriantis Hugo (kas jis būtų šiandien?) „valstietį“ padaro „vietinės idėjos“ gynėju. Iš tikrųjų Vandėjos kovotojai, kurių baltose vėliavose buvo pavaizduota raudona Jėzaus Širdis ir kryžius, buvo tikrosios „visuotinės idėjos“ gynėjai. Jie gynė savo „vietą“, savo gimtąjį kraštą, kad toje „vietoje“ – savo gimtajame krašte – galėtų nekliudomai garbinti Tą, kuris mirė už visus žmones. Jie gynė savo „vietą“ nuo netikros „visuotinės idėjos“ – nuo laisvės, kuri yra išsilaisvinimas iš Dievo, nuo lygybės, kurios sąlyga yra išsilaisvinimas iš Dievo, pagaliau nuo brolybės, kuri yra tokių išsilaisvinusiųjų brolybė. Ir šiuolaikinių „visuotinės idėjos“ nešėjų pagrindinis neapykantos objektas išlieka didžiosios pasaulinės religinės tradicijos (pirmiausia – krikščionybė) ir visos iš jų kylančios „tradicinės sampratos“. Todėl panašiai kaip anais laikais Vandėjoje Apšvietos vaikas komisaras Carrier išradinėjo naujas „santuokos“ rūšis, mūsų dienomis į gūdžią Europos provinciją – Lietuvą – atvykusi civilizuota eurokomisarė aiškina „tamsybininkams“ čiabuviams, kaip reikia suprasti lytį. Neabejotinai antgamtinės (nes Dievo sukurtoje gamtoje tėra dvi lytys) šviesos apšviestieji pažinimo neturintiems skelbia, kad lyčių yra daugiau. Tiesa, dėl jų skaičiaus nesutariama. Pagal vienų mokymą, jų – kelios. Pagal kitų – keliolika. Aišku tik, kad toks pažinimas, tokia gnozė XXI a. pradžios žmogų padaro daug artimesnį dvasių pasauliui už XVIII a. pabaigos prancūzų revoliucionierius, kurie tikėjo „tėvyne“, „gamta“, „prigimtimi“ ir tuo, kad „respublikoniškosios santuokos“ buvo „sudaromos“ tarp vyrų ir moterų.
Toje pačioje Vandėjos kalboje Solženicynas revoliucijų nešamų blogybių virtinę užbaigia „ilgalaike žmonių degeneracija“. Šiandien akivaizdu, kad Vandėjos hekatombą paaukojusios, visuose genociduose (tarp kurių, be abejonės, yra ir dar negimusių žmonių masinis naikinimas) ir socialiniuose eksperimentuose (iš pastarųjų paminėtini komunizmas ir neoliberalus globalistinis projektas, kurio sudėtinė dalis yra Europos Sąjunga) savo veidą demonstruojančios Revoliucijos rezultatas yra būtent toks. Revoliucija prasidėjo septynių Bastilijos kalinių išlaisvinimu. Sakoma, kad keturi iš jų buvo pinigų padirbinėtojai. Vienas – iškrypėlis aristokratas, įkalintas už kraujomaišą. Du – bepročiai. Prieš mus – beveik tobulas to, kas šiandien vadinama „Vakarais“, paveikslas. Finansinių parazitų valdoma iškrypimo propagandos ir globalaus zombinimo (jei norite – mankurtinimo) mašina. Nužmoginimo mašina. Didysis Prancūzijos revoliucijos filosofas Josephas de Maistre’as rašė, kad istorijoje nėra nekaltų aukų. Net pačios nekalčiausios aukos yra kaltos jau vien todėl, kad yra Adomo ir Ievos palikuonys. Prancūzija buvo kalta, ir ją ištiko revoliucija. Rusija buvo kalta, ir ją ištiko revoliucija. Lietuviams reikėtų gerai pamąstyti apie tą faktą, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Lenino ir Trockio satanokratija. Dar daugiau reikėtų mąstyti latviams, kurių raudonieji šauliai aktyviai dalyvavo steigiant tą satanokratiją. Jūs manote, tokie dalykai neturi turėti pasekmių? Už viską reikia mokėti. Iš dalies jau sumokėta – okupacija, tremtimis. Deja, kaip galima spręsti iš spartaus šių tautų nykimo, bausmė nesibaigė. Baisiausia tai, kad „pažangioji“ šių tautų dalis, regis, visai patenkinta tokia padėtimi. Šio teksto autorius neseniai per radiją išgirdo (kalbėjo kažkoks valdininkas), kad – tai nebuvo pasakyta tiesiai, bet buvo leista labai aiškiai suprasti – jis ir į jį panašūs yra blogi Lietuvos piliečiai, nes pasisako už „homofobiškus“ įstatymus. Buvo paaiškinta, kad neseniai tokie įstatymai buvo priimti Rusijoje, o mes gi esame kitoje „vertybinėje erdvėje“. Kitais žodžiais tariant, Lietuvos patriotas (kuris pagal apibrėžimą turi neapkęsti visko, kas vyksta Rusijoje, išskyrus prieš Putiną nukreiptus mitingus) turi pasisakyti už vienos lyties asmenų „santuokas“, o dar geriau – ir už jų teisę įsivaikinti. Iš balso buvo galima suprasti, kad kalba jaunas žmogus. O jau visiškas euromankurtas.
Žvilgsniui, kuriam istorija yra Dievo ir Jo priešininko mūšio, vykstančio žmonių sielose, laukas, istorijoje nėra atsitiktinių ar beprasmių įvykių. Vargu ar atsitiktinis dalykas yra tai, kad Rusija, išmetusi 1917 m. revoliucijos – genetinės Prancūzijos revoliucijos dukros – sukakties minėjimą iš valstybinių švenčių sąrašo, sėkmingiau priešinasi degeneracijai už tuos, kurie ir toliau švenčia pinigų padirbinėtojų, iškrypėlio ir bepročių išlaisvinimą. Bet kartu vargu ar atsitiktinis dalykas yra tai, kad būtent Prancūzijoje, kur Vandėjos žmonės pirmą kartą istorijoje stojo į kovą su okultine-satanistine valdžia, kilo pirmas masinis žmonių pasipriešinimas vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimui. Jau pralietas kraujas ant Prancūzijos revoliucijos metu pirmą kartą išniekintos Paryžiaus Dievo Motinos katedros altoriaus. Šiandien Vandėja yra visur, kur veiksmais, žodžiais ar maldomis priešinamasi tam, kuris kadaise, prisidengęs „laisvės, lygybės, brolybės“ šūkiu, išlaisvino sukčius, iškrypimą ir beprotystę.
Komentarai / 19
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Reikšmingas straipsnis apie labai skaudžią Prancūzijos praeitį, pasaulio naujųjų laikų užuomazgos tragediją…
Tik verta pridurti:
(1) straipsnio autorius – 100% šališkas, vienpusiškas, kartais pateikdamas ir iškreiptus faktus. Pvz., žr. oponavimą
anglų k.:
www h-france net/vol4reviews/mcphee3.html
lietuvių k.:
pseudohistorikas popo lt/2010/07/01/%E2%80%9Cpulkim-ant-keliu%E2%80%9D2-vandeja/
(2) nereikėtų pamiršti, kad šio pilietinio karo pradžioje patys Respublikos priešininkai Vandėjiečiai vykdė Respublikos šalininkų žudynes:
1793.III.27-IV.03 d. Machecoul mieste
www google com/translate?hl=&sl=fr&tl=en&u=http%3A%2F%2Ffr.wikipedia.org%2Fwiki%2FMassacres_de_Machecoul
1793.X.15 d. Noirmoutier saloje
en wikipedia org/wiki/First_Battle_of_Noirmoutier#Massacres
Prie progos – geras Vytauto Radžvilo interviu apie „Samokslo teoriją“:
www youtube com/watch?v=nDk2_ReC8Es
Smulkmenos tie Sauliaus M. nurodyti netikslumai. Nereikia istorijoje nuskęsti taip, kad nebematytum esmės. Autoriaus interpretacija visiškai nebloga, nors vietomis aptaki. Jei, tarkim, iškeltume faktą, kad prieš pusšimtį metų įvyko Bažnyčios ir Revoliucijos santuoka, supratimas gerokai pasikeistų. Nes iš Bažnyčios kaip iš Dievo buvimo Centro į pasaulį ratilais nuvilnija tiek blogis, tiek gėris. Jei Bažnyčioje laisvės, lygybės, brolybės sąvokos yra iškreiptos, tai ir pasaulyje jos įgauna fantasmagoriškus pavidalus, kuriuos Andrius M. taikliai apibūdino. Mes atkakliai verčiami euromankurtais – abejingais liberalais, laisvamaniais, reliatyvistais, nebepažįstančiais ir nenorinčiais pažinti nei tikrosios laisvės, nei tiesos. Kaip tiksliai pasakė čia netoliese esantis R. Kaušas, – “Dabar, rodos, ateities iš viso nebėr, o dabarty nebėr mūsų”.
Noe, kaip sako amerikiečiai „velnias slepiasi detalėse“; t.y., nuo nesiskaitymo su „smulkmenomis“ tik vienas žingsnis iki pusinių tiesų = melo.
Nenuoširdžiai nuskambėjo šio straipsnio autoriaus kitame straipsnyje („Dekonstruojant mitą“ – „Šiaurės Atėnų“ 2012 07 20 d. numeryje) deklaruojamas ‘nesusigaudymas’:
„
P. S. Džiaugiuosi, kad oponento [Edžio Kriaučiūno] tekste [straipsnyje „Išplautų smegenų nuoviras“- „Šiaurės Atėnų“ 2012 06 29 d. numeryje] atsirado vieta, kur mūsų nuomonės sutampa. Tai Garliavos istorija. Dėl to niekur viešai nestojau nei į vieną, nei į kitą pusę. „Iš viešai pateikiamos informacijos jokio padoraus vertinimo atlikti neįmanoma, aišku tik tai, kad veikia ne buitiniai, o kriminaliniai nusikaltėliai…“ Visai kaip Sirijoje.
“
O juk bent vėliavos galėtų kai ką priminti:
lietuvossarasas.lt
1:40 min.:
www youtube com/watch?v=G-oZTpRJ59U
Hm taip, nestoti į kurią nors pusę vargu ar įmanoma. Tos paskutinės tavo nuorodos, Sauliau, nebegaliu žiūrėti, nes ji primena siaubo filmą. Dar baisiau.
Vienas pranciškonas pasakė, jog žmonija jau du šimtus pastarųjų metų paversta velnio laboratorija. Taigi su Prancūzų revoliucija viskas aišku. Jos tikslas – sunaikinti žmogų kaip Dievo atvaizdą. Ir tai daroma nuosekliai ir planingai. Ji tebesitęsia tiek Sirijoje, tiek Lietuvoje, tiek kitur (ir, žinoma, Bažnyčioje) – įvairiausiais pavidalais, – fiziniu smurtu, psichologiniu karu, įvairiomis manipuliacijomis (Lietuvoje tai dabar ypač ryšku prieš gėjų paradą, A.M. tai minėjo).
Noe, tikrai yra tiesos tame, ką sakote; tik nereikia suabsoliutinti, žiūrėti vien per „DIEVIŠKA-VELNIŠKA“ vertinimo akinius. Tikrovėje be kraštutinių „JUODA-arba-BALTA“ yra ir visa paletė spalvų, atspalvių.
Viena vertus, Vandėjiečiai (kaip minėjau, pateikdamas nuorodas) pilietinio karo pradžioje, deja, nebuvo vien šventieji (su atitinkamomis pasekmėmis);
kita vertus, Prancūzijos revoliucijos, Europos sąjungos idėjose yra ir šviesių pusių (pvz., negi turite ką prikišti Žano Žako Ruso sumanymams?); taip pat ir _visą_ dabartinę Bažnyčią nenurašyčiau vien į savanaudžius (kaip kad galima padaryti išvadą iš Jūsų minimų Rolando Kaušo rašinių; manau, ir Jūs žinote šiandienos kunigų, nuoširdžiai atsidavusių ganytojiškai veiklai pačia šviesiausia šio žodžio prasme).
Svarbu tik, kokios jėgos, kokių tikslų vedamos galiausiai pradeda imti viršų…
Tarp juoda ir balta slypi vaivorykštė:). Jei rimčiau, tai šiame pasaulyje nieko nėra grynu, absoliučiu pavidalu, – viskas su priemaišom. Mūsų tikslas – tranzuoti link to, kas balta, supaprastintai tarkim taip. Tai liečia ne tik pavienius asmenis, bet ir organizacijas, pvz., ES arba Bažnyčią, kurios visiškai nėra savarankiškos ir kurių prigimtys labai skiriasi.
Ž.Ž.Ruso buvo naivus, jausmus iškeldamas aukščiau proto. Kas eina prieš protą, tas eina prieš Dievo prigimtį – taip sako, pvz., BXVI. Žmoguje viskas turi darniai sugyventi – jausmai, protas, valia. Dėl to ir svarbu, kas pradeda imti viršų, kaip kad pats gerai pasakei.
O bet tačiau reikia sugebėt tokią nesąmonę pasakyti, neva Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino Sovietų Rusija. Iki šiol autorių gerokai rimčiau vertinau, nors ir akivaizdu, kad mėgsta rusiškus šaltinius nagrinėti…
Noe, tarp juodos ir baltos slypi pilkų atspalvių achromatinis spektras.
O kalbant apie kitokias spalvas – tikiuosi nelaikote, kad vaivorykštė jau yra gėjų privati nuosavybė.
Netikslus Jūsų teikinys apie Ž.Ž.Ruso idėjas: aukščiau proto jis iškelia ne jausmus, o širdį, sąžinę;
pvz., cituoju:
„Kadangi gamtos skirta, kad būtume sveiki, drįstu teigti, jog mąstymas nesuderinamas su gamta ir kad viską apsvarstantis žmogus yra išsigimęs gyvūnas: tikroji žmogaus vertė glūdi ne prote, o širdyje, o širdies vertė nepriklauso nuo proto vertės. Protui pavaldūs filosofų tyrinėjimai neišsklaidė nė vienos žmogų kankinančios abejonės. Tik širdis apšviečia mūsų mąstymą. Žmogus pajėgus sukurti natūralią etiką ir religiją, bet pagrįsti jas turįs ne protu, o sąžine. Sąžinė, o ne protas moko, kas yra tinkama ir gera. Ji yra nemirtingas dieviškas instinktas, dangaus balsas.“
www filosofija info/ar-zinai/zanas-zakas-ruso/
Nemanau, kad tai prieštarauja šviesiosioms krikščionybės idėjoms.
Pritariu labai teisingai „KTULU“ pastabai:
Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino Vokietija 1918.03.23 d. (nors ir 1917.12.11 d. akto pagrindu); pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo 1918 m. lapkričio mėn. po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.
Tuo tarpu, Sovietų Rusija ne pirmoji pripažino, o pirmoji užpuolė Lietuvos Respubliką (1918 m. gruodžio mėn., pradėdama kurti Litbelą) ir tik Lietuvos savanoriams atrėmus jų puolimus 1920.07.12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis.
Na ir kuo virto širdingosios Ruso idėjos? :)
Noe, su tokiom pat ironiškom šypsenėlėm galim prisiminti ir kryžiaus žygius, inkvizicijas, „raganų“ deginimus ant laužo…
Pakalbėsim vėliau, jei dar bus noro.
Juokas! Kas toji Ruso širdis be proto? Gal ir Dievas be proto? Negalima atmesti nieko, kuo Dievas apdovanojo žmogų. Tik viskas turi būti savo vietose. Yra vadinamasis “širdies protas”, – aš nežinau, ar Ruso tokį pažino. Kaip gali būti mąstymas nesuderinamas su gamta, jei gamtoje taip unikaliai viskas sutvarkyta, kad žmogus turi sutelkti visas proto/mokslo galias, norėdamas išsiaiškinti vieną ar kitą gamtos reiškinį? Mokslo irgi negalima atmesti!
Esmė ta, Sauliau, kad pažinimo būdų yra įvairių, ir nė vienas neatmestinas, jeigu jis atveria tiesą. Sąžinė yra nei daugiau, nei mažiau kaip Dievo įstatymas, nurodymai, ko žmogus turi laikytis, bet tas gali ją (jį) iškreipti savo naudai, kas ir atsitiko mūsų minėtais atvejais. Nenoriu perdėtai kišti (ne vien savo) nuomonės apie Bažnyčią ir Dievo Dvasią, gyvenančią joje. Manau, pats suprasi jų vaidmenį. Ruso buvo už demokratiją, o Bažnyčia ir demokratija absoliučiai nesuderinami dalykai. Vadinasi, Ruso buvo prieš pažangą, prieš Dievą.
Šiaip dėkui, kad paskatinai pasidomėti Ruso. Jaunystėje skaičiau “Išpažintį”, dar kažką, privalomas Ruso teorijos interpretacijas ir, žinoma, visiškai nesupratau esmės. Na, o dabar skelbiami vėlgi kitos ideologijos šūkiai, ką ir minėjo A. Martinkus. O dėl tos Rusijos gal čia kas suklydo. Nepulkite žmogaus ir džiaukitės kiekvienu neparsidavusiu.
Noe, pritariu beveik visiems Jūsų teiginiams.
Teisingai rašote:
„Sąžinė yra nei daugiau, nei mažiau kaip Dievo įstatymas, nurodymai, ko žmogus turi laikytis“
„Ruso buvo už demokratiją“
Tačiau nesutinku su:
(1) „Bažnyčia ir demokratija absoliučiai nesuderinami dalykai“
„Vadinasi, Ruso buvo (2) prieš pažangą, (3) prieš Dievą“
(1) Nesu girdėjęs, kad Bažnyčia pasisakytų prieš valstybių demokratines santvarkas, ką tai geresnio siūlytų vietoj to.
Ir pvz. Konklava būtent demokratiniu būdu renka popiežių.
(2) Kalbant apie demokratiją – pritariu Vinstonui Čerčiliui, teigusiam, kad
“The best argument against democracy is a five-minute conversation with the average voter”;
„No one pretends that democracy is perfect or all-wise. Indeed, it has been said that democracy is the worst form of government except all those other forms that have been tried from time to time.“
Lietuviškai: demokratija yra bjauri santvarka, bet nieko geresnio žmonija dar nesugalvojo.
Visuomenės demokratizavimo dėka buvo pereinama nuo feodalinės prie buržuazinės santvarkos, įgalinusios sparčią pramonės revoliuciją, iki tol neregėtą technologinę pažangą.
(3) Tas, kas (kaip Jūs ir teigiate) ragina laikytis Dievo įstatymų, – yra ne prieš Dievą, o už Dievą;
jis yra nebent tik prieš to meto bažnyčios atstovų nutolimus nuo Dievo.
Dar klausiate:
„Kaip gali būti mąstymas nesuderinamas su gamta“
Atsakymas: deja, gali; ir akivaizdus to pavyzdys – pvz. dabartinė pasaulinė ekologinė krizė, kuri – tai paliekant savieigai – veda žmoniją į susinaikinimą.
Sveikas, Sauliau. Na, :), žmonija, jei neseka Dievu, be demokratijos, žinoma, nieko geresnio ir negali sugalvoti. Per konklavą valdo ir vadovauja ne demos, ne liaudis, bet Dievas, Šv. Dvasia. Kaip Ji panori, taip ir įvyksta. Bet jei pats esi netikintis (ar tikintis kitkuo), tai tie žodžiai nieko nepasakys. Kiek pastebėjau iš anksčiau, iš Šatėnų laikų, tai pats vadovaujiesi būtent iš Revoliucijos ataidėjusia laisve.
Taigi ne demokratija, bet teokratija. Galų gale duok man pavyzdį, kur gamtoje kas sutvarkyta ne hierarchiškai, bet “visiems po lygiai”?
Dėl mąstymo gamtoje, visuomenėje ir bet kur kitur aš kalbu iš esmės. Jei krizės kyla, tai ne dėl to, kad buvo vadovautasi protu, o dėl žmonių nedorumo, iš kurio proto juk neatimsi.
Apskritai tikėjime yra dalykų, kurių protu tikrai nesuvoksi, – bet galima kitaip – intuicija, Dievo apšvietimu, pranašingu regėjimu ir kt. Protas tėra menka pažinimo dalelė, o širdis be proto irgi nevisavertis pažinimas.
Pardon,
Aha, štai ką dar norėjau pacituoti mūsų kalbamąja tema – Čestertoną: “Akivaizdu, jog mums nedera idealais laikyti gamtoje galiojančių principų, dėl tos paprastos priežasties, kad gamtoje principų nėra (išskyrus tuos, kuriuos jai pripaišo žmogiškos ar dieviškos teorijos). Pavyzdžiui, niekingas mūsų dienų demokratijos priešininkas iškilmingai jums pareikš, kad gamtoje nėra lygybės. Jis teisus, tačiau jis neįžvelgia logiško tęsinio. Gamtoje nėra lygybės, bet gamtoje nėra ir nelygybės. Nelygybė, kaip ir lygybė, suponuoja vertybinį standartą. Įžvelgti gyvūnų anarchijoje aristokratiją lygiai taip pat sentimentalu, kaip matyti joje demokratiją”. Įdomu, ką apie tai pasakytų Ruso?
Noe, kalbant tokiomis abstrakčiomis temomis kaip „Dievas“, „mąstymas“, „širdis“ – oponento(-ų) teiginių vertinimą (kategorišką prieštaravimą ar iš didumos pritarimą) lemia pradinis nusiteikimas:
(1) kai oponentas laikomas iš esmės neteisiu – tai ir randama tikrų ar tariamų priekaištų (pagal patarlę: „jei nori mušti šunį, lazdą visuomet surasi“).
Geras tokios nuostatos pavyzdys – kaip tarybiniais/sovietiniais laikais buvo griežtai ‘triuškinami’ „buržuaziniai“, „klerikaliniai“ ir kt. filosofai: „jie nesuprato, kad ……“;
(2) kai būnama aprioriškai įsitikinus, kad oponentas nėra nei piktavalis, nei kvailys; kad jo teiginiuose yra vertingų (mane patį praturtinančių!) racionalių grūdų, tai diskutuojant pasistengiama, kad „su purvinu vandeniu nebūtų išpiltas ir kūdikis“,
pirmiausia siekiama oponento teiginiuose surasti ne klaidas, ydas, o tai, kam pats(pati) pilnai pritari (tik gal būt sakai kitais žodžiais).
- – -
Kalbant konkrečiai:
1. Manau, kad Ž.Ž. Ruso teiginys
~„žmogaus širdis=sąžinė yra svarbesnė už jo mąstymo sugebėjimus“
yra iš esmės teisingas; neprieštarauja visoms didžiosioms pasaulio tikyboms, visų dorų žmonių požiūriui.
Aišku, kiti tai gali išreikšti visai kitais žodžiais.
Pvz., Kazuo Inamori (japonas verslininkas, filantropas, Kyocera korporacijos įkūrėjas) teigia:
„Gyvenimo, darbo rezultatai = mąstymas x entuziazmas x sugebėjimai
T.y., gyvenimo, darbo rezultatai pasiekiami mąstymą, entuziazmą ir sugebėjimus sudauginus:
[1] Sugebėjimai – tai talentas, intelektas; vertinamas balais nuo 0 iki 100.
[2] Entuziazmas – širdies pastangos, atsidavimas norint ką nors pasiekti; vertinamas balais nuo 0 iki 100.
[3] Mąstymas – apima žmogaus širdį, požiūrį į gyvenimą, filosofiją (ideologiją ir mąstyseną); vertinamas balais nuo -100 iki +100.
Todėl net jei [1] netrūkstama sugebėjimų ir [2] trykštama entuziazmu, esant [3] _negatyviam_ mąstymui – pasieksime negatyvų rezultatą.
Kas yra tas _pozityvus_ mąstymas? Tai nieko nėra sudėtinga. Tiesiog užtenka būti _taurios_širdies_. Visada būti pozityviam ir konstruktyviam, dėkingam ir pasirengusiam žengti koja kojon su kitais. Būti linksmam ir tvirtam. Būti geros valios, supratingam, švelnios širdies, taip pat negailėti pastangų. Žinoti ribas, nebūti savanaudžiam, godžiam. Visa tai – labai paprasti dalykai, žinomos moralės normos ir etikos dėsniai, paprastai pateikiami pradinės mokyklos klasėse Tereikia tai ne tik protu suvokti, bet ir įsileisti į giliausias kūno kerteles, paversti savo kūnu ir krauju“.
Iš: Kazuo Inamori „Gyvenimo filosofija“, Versus Aureus, 2006.
2. Be abejonės, geriausia yra „teokratinė“ valdymo forma.
Bet ar tas, kuris, pvz., garsiausiai viešai meldžiasi – tikrai yra geriausias valstybės vadovas?
Kas bus tas žynys, kuris pasakys: „šis asmuo X yra doras, tiesiog Dievo įrankis mūsų žemėje; tinka būti valdovu/vadovu“?
O jeigu pats vertintojas papirktas?
Kaip atskirti savanaudį apsimetėlį nuo tikrai doro žmogaus?
Ir iš čia kyla Vinstono Čerčilio požiūris: „demokratija yra bjauri santvarka, bet nieko geresnio žmonija dar nesugalvojo“.
Pakanka garantuoti, kad šalyje pilnai galiotų demokratija, nebūtų suklastota – ir laikui bėgant visuomenė pasirinks teisingiausiai.
Šiais laikais didžiosios piktadarystės, kaip taisyklė, prasideda ten ir tada, kur ir kada nustoja veikti demokratinis aukščiausios valstybės valdžios rinkimo būdas, kur į demokratiją įsiskverbia piktavališka apgavystė.
Njo. Tuoj keis numerį, nebenoriu leistis į ilgesnius apmąstymus. Pirmoj komentaro pusėj kalbi apie prigimtinę, visiems žinomą dorovę, kuo čia dėtos “didžiosios pasaulio tikybos”?,
į antrą pusę galiu atsakyti Šventraščio žodžiais: “Juos pažinsite iš darbų”. Maždaug taip.
Noe,
1) didžiosios pasaulio tikybos, religijos nors išoriškai yra tokios skirtingos, tačiau pasigilinus – turi esminių bendrumų
2) pilnai pritariu!