Paveldas

JUOZAS ŠORYS

Dovainių medžio meistras Kazimieras Striaupa

Kovo 5 dieną Plateliuose, Žemaitijos nacionalinio parko globojamoje dvaro svirno parodų salėje, įvyko žymaus Žemaitijos ir Lietuvos liaudies menininko, dviejų „Aukso vainikų“ laimėtojo, medžio drožėjo Kazimiero Striaupos jubiliejinės meno kūrinių parodos atidarymas ir pagerbtuvės devyniasdešimtmečio proga.

Per Rusiją arkliais

Zagačiuose, kur klebonavo lietuvis kun. Povilas Kaziliūnas, sustojome nakvoti. Vakare nusiskubinau klebonijon susipažinti su klebonu. Įėjęs radau tarnus ir užkalbinau lietuviškai. Mačiau, buvo nepatenkinti. Tačiau tuoj įbėgo linksmas kun. Povilas Kaziliūnas, klausdamas iš kur čia atsiradęs lietuvis.

Pr. GEDVILA

Per Rusiją arkliais

Šitokia kareivio kalba nė kiek manęs nedžiugino. Neduosi – atims vežimą, duosi, taip pat gali jo daugiau nebematyti! Bet svarbiausia tai, kad vežimuko oda apkaltoje sėdynėje buvo paslėpti dokumentai: prieš karą duotas rusų pasas ir mokytojo diplomas. Mane baugino juose įrašyti žodžiai „Sūnus giminingo bajoro“. Dėl jų galėjau būti sušaudytas.

Per Rusiją arkliais

– Ar tavo arklys greitas?
– Nė pats kipšas jos nepavytų, – atsakiau.
– Jei taip, tai spruk iš iš čia kuo greičiausiai. Antai matai…
Paskutinių žodžių nebenugirdau, nes anapus upės, iš tikrųjų, pasirodė visa minia burliokų, kurie mane būtų tuoj užmušę.

Per Rusiją arkliais

Koks tai Slavinskas Jonas man patarė Saratove nusipirkti druskos, už kurią galėsiąs kelionėje gauti, ko norėsime. Šis išmintingas patarimas vėliau pasirodė labai naudingas, nes už 2 pūd. druskos, kuri Saratove kaštavo po 10.000 rublių, visai kelionei pakakome arkliams avižų, mainydami pusę svaro druskos ant pūdo avižų.

Sovietų melagiena karo pradžioje

Mes trijuose susimetėm… Pravažiuoja kareiviokas vienas, kitas. Pamojau, ataik pasikalbėt. Jisai nulipa nuo dviračia. Tai jam porcijų užfundijam. Sakam: „Jau greit paims ir Berlynų.“ – „Ką jūs, šitam miški jau vokiečiai, nebepralaidžia.“

Per Rusiją arkliais

Pradedame spausdinti Gerb. Mokytojo Pr. Gedvilos labai įdomią nuotykių kelionę. Jis karui pasibaigus pasiryžo iš bolševikų „rojaus“ bėgti. Bet gyveno paliai Uralo kalnus. Ir vis dėlto su arkliais pabėgo. Taigi turėjo pervažiuoti skersai visą Rusiją.

[„Šaltinio“] Redakcija

Prabūtoji toj geroji

  Mano tėvulio žodzai – prabūtoji toj geroji. Ir saulė šviesesnė, ir žolė žalesnė. Tai tep ir su tuoj Kūcu. Vaiku būnant an švento Kūcos stalo ragėjau cik kryželį, plotkelį ir tris ar ketras patrovas, o vakaro laukta tep, kap Dzievo atajimo. Nežnau, ar kici kepė, ale mūs moma Kūcon kepė labai gardzus šaltanosius su grybais. Tokios nedickos bandelės. Vaikelia,…

JUOZAS ŠORYS

Nuklegantys atskirtieji

Faktas kaip blynas. Arba kaip molėtu vandeniu pažliugusi provėža Kalvarijų gatvėje – ta keliūte šį rudenį pasivijo fotomenininko Klaudijaus Driskiaus portretinių nuotraukų ir tekstų (jų bendraautoris – Regimantas Pranaitis) knyga „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“ (Vilnius: Tautos paveldo tyrimai).

VIDA GIRININKIENĖ

Skambanti Vilniaus Rasų tyla Vytauto Balčyčio nuotraukose

  Fotomenininko Vytauto Balčyčio 1995–1996 m. Vilniaus istorinių kapinių (Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Antakalnio, Karaimų, Stačiatikių) fotografijos nėra sudėtos į vieną knygą, todėl visuomenei jos mažai žinomos. Nemaža šių fotografijų dalis (36 vienetai) publikuota 2004 m. „Atkulos“ leidyklos išleistoje šio straipsnio autorės knygoje „Vilniaus kapinės“ (dailininkas Aloyzas Janulis). Šiame leidinyje pirmą kartą publikuotos ir Rimanto Dichavičiaus Naujųjų žydų kapinių…