Radviliškis–Peterburgas
Rašyti apie Peterburgą šiomis dienomis nėra lengva, nes man pačiai, o ir daugumai santykis su Rusija kelia atgrasius jausmus. Tačiau rašysiu apie senąjį imperinį Peterburgą, kurį ištiko revoliucija, o jos pasekmės – masių nuolankumas, o kartu inertiškas aktyvumas, atsidavimas bolševikų diktatūrai – atvedė prie šiandienos siaubų. Pavadinau šį etiudą „Radviliškis–Peterburgas“, nes mano proseneliai, kurie kūrė savo gyvenimą Peterburge XIX a. pab.–XX a. pr., buvo kilę iš Radviliškio ir Šiaulėnų parapijų. Manau, kad panašias istorijas išgyveno ne viena lietuvių giminė, tik jas pasakojančiųjų nebeliko. Mano galvoje išlikę fragmentai iš močiutės pasakojimų yra giliai įrėžti, tačiau jų elementai gal per laiką pakito. Papasakosiu, ką geriausiai atsimenu. Pirmiausia – prosenelių istorijos.
Nikodemas Buzas (1856–1905)
Prosenelis Nikodemas Buzas (1856–1905) buvo gimęs Žinėnų kaime, senoje Buzų tėvonijoje. Nežinau, kokia buvo jų socialinė kilmė, bet Nikodemo tėvai turėjo būti prakutę ūkininkai, nes išleido sūnų į gimnaziją. Deja, tėvų svajonė, kad jis taptų kunigu, neišsipildė, nes Nikodemas buvo sąžiningas ir nejausdamas pašaukimo būti sielų ganytoju nusprendė pradėti savarankišką gyvenimą Peterburge. Nežinau, ar jis ten ką nors studijavo, tačiau buvo gavęs neblogą darbą Žiemos rūmuose – prižiūrėjo šildymo sistemą – kaip ir atliko inžinieriaus darbą. Kai buvo įvykdytas pasikėsinimas į Aleksandrą II, jis tebedirbo rūmuose. Nikodemas labai didžiavosi savo pozicija Žiemos rūmuose, esą jau buvo priartėjęs prie galimybės gauti bajoro popierius, bet koją pakišo jaunatviškas (gal kiek ir užsitęsęs) vėjavaikiškumas. Grįžo atostogų į tėviškę ir, kaip kai kurie dabartiniai emigrantai, grįžę iš Londono, užsibuvo ilgiau, nei buvo suteiktos atostogos, ir taip prarado darbą tuose Žiemos rūmuose. Bet tai nebuvo jam didelė tragedija, nes turėjo pamatinį išsilavinimą ir gavo meistro ar inžinieriaus darbą kažkokiame fabrike, o atlyginimas leido gyventi kaip vidurinės miestiečių klasės atstovui. Visa ta istorija „Mano tėvas tarnavo Žiemos rūmuose“ buvo labai svarbi mano močiutei, Nikodemo dukrai. Mano vyras, LDK ir Abiejų Tautų Respublikos gerbėjas, juokauja, kad Nikodemas buvo rusų valdžios kolaborantas. Bet tuometinis lietuvių santykis su Peterburgu buvo gerokai sudėtingesnis. Apie tai toliau, o dabar reikia aprašyti, kaip mano prosenelė Marcelina Bajarauskaitė – būsimoji Buzienė – atsidūrė Peterburge.
Ši istorija turi pamokomų motyvų. Vieną svarbiausių šiandien formuluočiau taip: moterys turi nepaliaujamai siekti išsilavinimo kaip šiandieninės privilegijos ir galimybės – XIX a. pabaigoje valstiečių dukroms ši buvo ribota. Marcelina buvo graži mergina ir turėjo aspiracijų išsiveržti į platųjį pasaulį iš Šiaulaičių, kur Mūrų dvare dirbo ekonome. Matyt, Peterburgas tuo metu atrodė viliojantis didmiestis net merginoms iš kaimo. Kitaip nepaaiškinama, kaip Marcelina pasidavė vilionėms „darbo agentų“, kurie dabartiniais terminais vadintini prekiautojais žmonėmis. Marcelinai pasisekė – Peterburge supratusi, koks „darbas“ jos laukia, ji sugebėjo pabėgti nuo savo „darbdavių“ „darbui“ neprasidėjus. Neturėdama, kur dėtis, nuėjo į Šv. Kotrynos katalikų bažnyčią, o savo išpažintį pavertė prašymu kunigui kaip nors jai padėti. Šis nusiuntė pas seseris vienuoles, šios priėmė ją kaip abitų skalbėją. Abitai buvo šiurkštūs, darbas sunkus. Netrukus, matyt, dėl katalikų parapijos ryšių jai pavyko gauti darbą išsilavinusių lietuvių šeimoje. Vyras buvo gydytojas, o žmona akušerė. Abu profesionalai, ir jiems reikėjo vaikų auklės ir tarnaitės. Taip mano prosenelė įgijo geresnę poziciją Peterburge, tai nulėmė tolesnį jos likimą. Iš to periodo žinoma juokinga istorija. Vieną dieną Marcelina išėjo purtyti kilimėlio į buto balkoną ir pamatė gatve einantį juodaodį vyrą. Siaubingai išsigando, išmetė kilimėlį, nes pamanė, kad jai apsireiškė velnias! Juodaodis, regis, neįsižeidė, o smagiai juokėsi iš merginos ribotų žinių apie platųjį pasaulį.
Taigi Nikodemo ir Marcelinos santuoka – kaip iki jos prieita, turint omenyje tokius skirtingus išsilavinimo lygius? Viskas buvo gana praktiška: Marcelinos darbdaviai buvo Nikodemo draugai ar pažįstami, jie ir nusprendė, kad padori ir graži mergina galėtų ištekėti už užkietėjusio viengungio. Teigiamas sprendimas, matyt, buvo priimtas abiejų pusių. Ir tarp 1894 ir 1905 m. šiai porai gimė šeši vaikai. Kaip įprasta tais laikais – trys iš jų mirė būdami kūdikiai. Kad Marcelina buvo žvitri ir savimi pasitikinti, liudija tai, kaip bendro gyvenimo pradžioje ji sutramdė Nikodemą ir apkarpė jo viengungiškus sparnus. Nikodemas į šeimos rutiną bandė įtraukti savo viengungiškus įpročius – išdrįso paprašyti kasdien taurelės degtinės prie pietų. Marcelina griežtai atsisakė ir pagrasino: „Nemanyk, kad viskas taip bus, o aš tau gimdysiu vaikus. Jei mano sąlygos nepatinka – pasiimk savo fraką, su kuriuo atėjai į mūsų bendrą gyvenimą, ir gali išeiti.“ Norisi nusistebėti, bet nežinau, ar mano pastaba bus feministinė, ar – atvirkščiai – antifeministinė. Suprantu prosenelės pretenzijas, bet tokie aukšti reikalavimai gal labiau būtų pritikę, jei ji būtų buvusi Maria Skłodowska-Curie ar Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė? Taip, mano pastaba tikrai nepadoriai antifeministinė. Kiekviena moteris yra nusipelniusi pagarbos, ir Marcelina to išsireikalavo.
Kita vertus, Marcelina puikiai susitvarkė su namų šeimininkės pareigomis. Dideliame nuomojamame bute vienas kambarys buvo skirtas pernuomoti lietuviui studentui. Namuose lankėsi Peterburgo lietuvių inteligentijos atstovai. Deja, jų pavardės šeimos atmintyje neišliko, išskyrus vieną tokio svečio įvardijimą – poetas iš Užnemunės. Buzai buvo įsitraukę į Peterburgo lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pasakojimuose minima, kad viešumoje mano prosenelė Marcelina mėgo galvą dengti šaliu, o jos sesuo Elena – skrybėlaite. Šis faktas liudija, kad Buzus lankė Bajarauskų šeimos nariai iš Šiaulaičių apylinkių. Gyvenant Peterburge plėtėsi akiratis, taip pat ir gurmaniškos patirtys. Galima sakyti, kad nusimanymas apie kavą Elenai Bajarauskaitei-Morkienei išgelbėjo gyvybę… XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai normalios kavos buvo sunku rasti arba ji buvo vargiai įperkama, parduotuvėje aptikau gražų prancūziškos kavos pakelį. Kai ja pavaišinau mamą, ši konstatavo: „Tikrai tarsi Morkienės kava, vien kartūs degėsiai.“ Ir papasakojo istoriją.
Pirmojo pasaulinio karo metu Elena Morkienė buvo užspeista savo ūkyje vokiečių kareivių, kurie nekantraudami ir baksnodami šautuvais reikalavo: „kafijos, kafijos.“ Galima juos suprasti – Lietuvos kaime vyravo arbata, dažniausiai žolelių. Morkienės reakcija buvo greita: „Prisiminiau turinti gilių kavos, tada greitai užsikoriau ant aukšto ir nuo kamino prisigramdžiau suodžių. Juos sumaišiau su gilių kava, užbalinau pienu.“ Šis kulinarinis atradimas davė tokią neblogą skonių kompoziciją, kad vokiečių kareiviai pagaliau laimingi ir dėkingi godžiai skanavo „Morkienės kavą“.
Marcelinos Bajarauskaitės-Buzienės (1875–1948) siuvinėtas rankšluostis
Svečiai noriai lankydavosi Buzų namuose. Marcelina garsėjo kulinariniais gebėjimais ir lietuvišku apsukrumu. Butas buvo Nevos prospekto rajone, bet ji įsigudrino kieme esančiame sandėliuke-malkinėje Kalėdoms užsiauginti kiaulaitę. Tuo metu toks sumanymas kilo ne dėl lėšų trūkumo, o greičiau iš lietuviško „mokėjimo suktis“ ir pasitikėjimo tik „savais produktais“. Nikodemas aprūpino šeimą – vaikai buvo rengiami gražiais drabužiais, lepinami svečių jiems dovanojamais saldainiais, taip pat išmokyti, kaip elgtis dideliame mieste. Mano močiutė Elena su tėvais Peterburge gyveno iki 7 metų ir vaikystėje mums, mokydama atsargumo, pasakodavo vieną ją išgąsdinusį epizodą. Būdama viena kieme mažoji Elena patraukė pavojingo vyro dėmesį. Šis, viliodamas saldainiais, bandė ją pagrobti. Sumani mergaičiukė sugebėjo išsisukti ir pasprukti. Jos nuomone, tas viliotojas siekė ją parduoti cirkui.
Buzų šeimos sagos laiminga dalis baigėsi per 1905 m. revoliuciją. Darbininkai maištaudami padegė fabriką, o Nikodemas kaip atsakingas asmuo išskubėjo gesinti gaisro. Liejant vandenį ant mašinų, jis visas peršlapo. Buvo gruodis. Nors grįžo namo pasisamdęs vežiką, stresas ir peršalimas nugalėjo – prosenelį palaužė plaučių uždegimas, prieš kurį bejėgis buvo ir draugas gydytojas. Nikodemas mirė, palikdamas našlę su keturiais vaikais. Jauniausias iš jų – dar kūdikis – taip pat trumpai išgyveno po tėvo mirties. Prosenelė Marcelina, praradusi pagrindinį šeimos ramstį, nusprendė grįžti į Lietuvą. Ji galėjo pasiimti tik dalį Nikodemo santaupų – atskira sąskaita banke buvo skirta vaikų mokslams ir buvo prieinama tik jiems patiems tapus pilnamečiais. Grįžusi į Radviliškį ar Šiaulaičius turėtus pinigus Marcelina kaipmat prarado – brolis Kajetonas paprašė paskolinti malūno statybai. Niekuomet tie skolinti pinigai nebuvo grąžinti. Šioje situacijoje jos sumanumas buvo ribotas, artimiausi giminaičiai – sukti be skrupulų. Marcelina bandė atgauti Nikodemui priklausančią palikimo dalį iš Buzų ūkio Žinėnuose. Nuėjo ten su vaikais, matyt, tikėdamasi didesnės užuojautos, tačiau buvo neįleista į namus, užpjudyta šunimis. Nesu tikra, kad tokio elgesio priežastis – senukai Nikodemo tėvai. Greičiausiai jie jau buvo mirę, o jaunesnioji paveldėtojų karta pasistengė atsikratyti našlės su vaikais.
Grįžtu prie pradžioje minėtos tezės – moterys turi lavintis, siekdamos finansinės nepriklausomybės, kurios prireikia ištikus asmeninėms ar visuomeninėms krizėms. Marcelinai, merginai iš Šiaulaičių, tai buvo beveik neįmanoma, tačiau šiandien siekti išsilavinimo ar tiesiog geros profesijos rekomenduotina kiekvienai. Anuomet Marcelinai liko tik vienas gana žiaurus sprendimas – dvi dukras ir sūnų atiduoti tarnauti ūkininkams. Mano septynmetė močiutė patyrė skaudų gyvenimo lūžį – iš puošnias sukneles Peterburge vilkinčios mergaitės į žąsiaganes Lietuvos kaime. Žąsų visada labai bijojau, nes močiutė pasakojo, kaip žąsinas šoka vaikui ant sprando ir plaka sparnais. Tokia pirmoji istorijos „Radviliškis–Peterburgas“ dalis.
P. S. Baigusi rašyti šį tekstą, patyriau sukrečiantį atradimą. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos internetinėje svetainėje aptikau Jolantos Stasytės-Berniūnienės straipsnį apie 1892–1918 m. Petrapilyje veikusią labdaringąją lietuvių ir žemaičių draugystę, trumpai vadinamą „Labdariais“. Tarp penkiolikos steigėjų – Nikodemas Buzas. Tai perskaičius, užplūdo šiltas jausmas proseneliui, o paskui liūdesys, kad jis buvo tarp siekiančiųjų padėti skurstantiems lietuviams Petrapilyje, o savo vaikų ir jaunos našlės nuo skurdo ir pažeminimo nebegalėjo apsaugoti.
