Mamos kalbos

Nina Medved (g. 1989) – slovėnų poetė, fotografė, vertėja. Liublianos universitete studijavo lyginamąją literatūrą ir prancūzų filologiją. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Slidus pasaulis“ (Drseči svet, 2020). Poetė ypatingą dėmesį skiria šiuolaikinės poezijos sklaidos būdų tyrinėjimui, kūrybiškumo skatinimui ir mentorystei. Šiuo metu dirba Mariboro miesto bibliotekoje ir gimnazijose veda kūrybinio rašymo užsiėmimus.

Čia skelbiami eilėraščiai iš antrosios jos poezijos knygos „Giminės laikai“.

 

 

 

Mamos kalbos

 

Kabinete

ginekologė kalba

apie jos kūną

svetima kalba.

 

Jos kalbasi

apie silpnumo

bangas.

 

Besiplečiančius klubus,

ruošiantis perėjimui

į naują laikotarpį.

 

Tyrimus,

kurie paslepia baimes

kišeninėse santraukose,

kiekvienoje kalboje

sukurtose iš naujo.

 

Kai jiedvi kalbasi,

į jos vandenmaišį

liejasi nauji sintaksės ritmai,

prie žodžių šokio pridedami judesiai

ir traškantys balsių branduoliai,

kuriuos mals

vaiko burnytė.

 

Sutaps tikriausiai vienintelis žodis,

nuo pat čepsėjimo ant mamos krūtinės,

lyg du bučiniai

amžiname keitimesi

kalbų,

kuriomis jiedu kalbės.

 

 

 

Pienas

 

              Jinai jau įžengė ten, kur įžengt turėjo,

              ir pluša dirbtuvėse po įtempta oda.

                                            Wisława Szymborska

 

Sėdime kavinėje

viena priešais kitą,

kad lengviau kalbėtume tiesiai,

kai dalijamės mintimis.

 

Po kiekvieno klausimo

pakvimpa vaikystės pieniškom

vakarienėm,

kurios mudvi surišo lyg kasas,

su kiekviena sruoga vis tvirčiau

užverždamos mazgelį.

 

Kartkartėmis ji delną

deda ant pilvo, įtempto lyg palapinė

ant smulkaus mergaitiško kūno,

pastatyta šiai akimirkai,

šiai gyvenimo mikrolokacijai.

 

Galbūt ji mergaitei vandenmaišy

uždengia trapias auseles.

 

Galbūt nustėrusi suvokia

pasikeitusią savo

gyvenimo formą.

 

O gal taip jai parodo,

kad apie ją nuolat galvoja.

 

Kaskart, kai jos delnas nuslysta

rožiniu palapinės skliautu,

aš prisimenu,

kad mes iš tiesų dabar

bendraujam trise.

 

Dvi, kurios jau žinom,

ir viena, kuri turi atrasti,

kad mes (iki šiol) visos skirtingai

esam mažos mergytės.

 

Kuo tikresnis tampa gyvenimas,

tuo labiau kvepiam šiltu pienu,

virpančiu

ant viryklės.

 

 

 

Vandens apytaka

 

                             pasaulis nekyla iš manęs, tik

                             padovanotas man buvo

                             cikliniam nėštumo laike

                                                     Mila Haugová

 

Mano auksinis vyras

su smilkalais rankoj

lakstė iš kampo į kampą,

dula svetainėje

pylė vandenį į plastikinį baseiną,

kai abu mūsų vaikai

sėdėjo vandeny

ir kapiliarinė drėgmė

kilo jų marškinėliais,

aš sau ant pilvo

rašiau Tota tua,

o kai mane pašaukė,

taip aiškiai pajutau

Dievo malonę,

lyg ją galėčiau

pjaustyti peiliu,

išsiliejau

iš motinystės

prieškambario,

tada viskas tekėjo savaime,

ir mažytis

slidus kūnelis –

mano mergytė –

buvo

jau čia.

 

– iš interneto platybių

 

 

 

Terminas

 

                             Mano namai yra mano mama.

                                                   Maruša Krese

 

Įsivaizduoju ją šitaip:

vilkinčią juodą odinę striukę,

ausyse seginčią juodus trikampėlius,

juodai apvestom akim, trumpais juodais plaukais,

tačiau mielą

ir kuklią.

 

Nežinau, kada ji išgirs apie mane,

ar kuo nors pasitiki,

bet man ji kaip lapelis

smarkioj pavasario audroj,

po kurios jos akys

žiba tamsoje lyg jonvabaliai.

 

Nežinau, ar kas nors yra su ja,

kai gydytojas apvalia rankyte paskirsto

lygų lipnų gelį

jai ant pilvo.

 

Arba kai ji nori užsiregistruoti,

bet apsigalvoja, atšaukia vizitą

 

ir išeina pasivaikščioti.

 

 

 

Snaigė

 

įsikimbu kriauklės krašto keistai

palinkus gaudau pusiausvyrą ore

pakėlus dešinę ranką laikau baltą

plastikinę juostelę priešais jaučiu

įtampą kuri stengiasi nesprogti tavo pėdų

žingsnius svetainėje baltos juostelės

kurias it lėktuvėlius siuntėm

šiukšliadėžėn stebuklingą lazdelę kurią aštuonias

savaites visur nešiojom betgi tikrai

visur kur tik ėjome mano snaigė

tave taip vadinu nuo dienos kai internete

pamačiau nėštumo audinio vaizdą neatlaikau

liūdesio spazmų lupimosi raudonos vienatvės

kuri mane perkirto ir viską skauda

nuo tada man viską skauda snaige mano

visą kūną man skauda krūtinę man skauda akis

kai žiūriu mano visas gyvenimas

tai kad tavęs nebėra o mudu vis esam nors

nenorime būti man baisiai skauda šiluma

apkabina mano ranką dar vienas skrydis

su nerimo plėšrūnais

ar lengvas vilties plazdėjimas

sužinosime

už dešimt minučių

 

 

 

Žaislas

 

Ilgai jiems leidau

mėginti mane pataisyti,

jie čiuopė pulsą, pilvą, kiaušides, gimdos kaklelį,

psichiką,

pildė mane folio rūgštimi, hialuronu,

progesteronu, geležimi,

varstė, spaudė, badė,

o aš tiktai norėjau

būti paprasta mašina,

mechaniniu žaislu,

kurį paduočiau

remontininkui,

o jis laikrodininko

tikslumu

mane prisuktų, pakeistų

ir viskas veiktų savaime,

tada man niekas nesakytų

ponia,

rezultatai nėra geri,

arba,

ponia,

galbūt jums laikas pamąstyti

apie kitas galimybes,

kas mudviem beliks,

jei paskutinis gydytojas

tyliai uždarys duris,

ir mudu liksime

vieni,

prakeiktai

išpildyti

kiekvienas savo

kūne,

iki kraštų kupini

meilės?

 

 

Iš: Nina Medved. Rodna doba. Liubliana: Cankarjeva založba, 2024

Vertė Kristina Tamulevičiūtė