Natiurmortas su vasarinėmis vyšniomis

 

Milda Motekaitis de Voe – Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusi (tėvai – vad. dipukai), Teksase užaugusi, šiuo metu Niujorke gyvenanti lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja, aktorė. Merilando Notre Dame koledže yra įgijusi menų bakalauro, o Kolumbijos universitete – dailiųjų menų magistro laipsnį.

2009 m. M. M. de Voe įkūrė literatūrinę ne pelno organizaciją „Pen Parentis“, teikiančią paramą ir išteklius autoriams, kurie kartu augina vaikus. Išleido atsiminimų ir patarimų rašantiems tėvams knygą „Knyga ir kūdikis: išsamus vadovas, kaip suvaldyti chaosą ir tapti itin beprotiškos sėkmės lydimu rašytoju tėvu“ (Book & Baby: The Complete Guide to Managing Chaos and Becoming a Wildly Successful Writer-Parent, 2021)

Novelė Still Life with Summer Cherries paimta iš M. M. de Voe debiutinės trumposios prozos knygos „Tamsos blyksnis“ (A Flash of Darkness, 2023), į kurią surinkti nuo 2005 m. rašyti, įvairiuose literatūriniuose žurnaluose ir antologijose skelbti tekstai. Tai pirmoji šios išeivių rašytojos publikacija lietuviškai. Išsamų interviu su autore galima rasti žurnalo „The Vilnius Review“ internetinėje svetainėje (2023.VI.8).

 

Tos vasaros karštis ir drėgmė nuodijo orą. Atviras langas neteikė jokio palengvėjimo – pro jį skverbėsi šiukšlių kvapai iš vadinamojo kiemo ir šunų, ieškančių vėsesnio oro, inkštimas. Saulės šviesa, nuo vidurdienio iki pirmos valandos kalusi į langą, buvo labiau kankinimas nei poezija. Bevardis rajonas tarp Kinų kvartalo ir Rytų upės, kaip visada, buvo be turistų, be taksi, be nieko, išskyrus atsitiktinius praeivius ir liūdnus žmones, tokius kaip aš, kurie čia gyveno.

Anoje kiemelio pusėje, – šešėliuoto kiemelio suskilinėjusio cemento danga, su tarpusavy nederančiomis sulankstomosiomis kėdėmis ir šiukšlėmis vietoj bent mažučio žolės lopinėlio ar bendruomeninio sodelio mūsų namų gyventojams, – ant buto priešingoje laiptinėje palangės pasirodė vyšnios. Tokios putlios ir sultingos, kad vien pažvelgus į pilną dubenį mane apimdavo ilgesys beprasmių bučinių apleistame vyšnių sode, užžėlusiame piktžolėmis, prie surūdijusio traktoriaus priešais niūrų tvartą, girdint vabzdžių zyzimą, grasinantį įsiskverbti į mano saulėje nudegusią ir besilupančią odą. Jūroje tirštų prisiminimų apie kelius, grimztančius į karštą drėgną žemę, lipnią medvilnę, vanilinių ledų skonio bučinius, slaptus žvilgsnius į tolumoje audras žadančius debesis ir visus kitus trumpos, saldžiai įkyrios vasaros meilės ingredientus pajutau pabundant seniai snaudusį alkį. Tačiau buvo per karšta ką nors daryti. Todėl tik stebėjau langą.

Gali būti, kad naudojau teleskopą.

Viskas prasidėjo nuo muselių, zujančių aplink vyšnių dubenį. Kai pasirodė pirmą kartą, tos vaisinės muselės tebuvo vos įžiūrimi taškeliai, kertantys objektyvą, beveik neatpažįstamos kaip vabzdžiai ir matomos tik tada, kai kuri nors jų tinkamu kampu praskrisdavo virš vaisių. Tačiau po kurio laiko jų atsirado daugiau. Gerokai daugiau. Jos priminė permatomą karščio miražą, taip mirguliuojantį, kad nebegalėjau išskirti nė vienos atskirai – mažytis vabzdiškos gyvybės debesėlis.

Kelias dienas tai dariau su pertraukomis – sėdėdavau prie lango ir šypsodavausi, o visas dėmesys buvo nukreiptas į dubenį ant palangės. Dažniausiai tuo metu senuoju savo aifonu kalbėdavausi su T. Naujam telefonui neturėjau pinigų – svetingumo srityje uždirbdavau per mažai. Nors apsimesdavau, kad klausausi nusiskundimų erzinančiais žmonėmis T. darbovietėje, iš tiesų man rūpėjo tik tai, ką reiškia tas dubuo, turint galvoje mano kaimynų situaciją. Ar tai buvo sutapimas? O gal kvietimas? Galbūt pašaipa? O gal grasinimas? Žiūrint, kaip muselės veisiasi ir spiečiasi, vėl ir vėl į galvą lindo visos mudviejų vasaros meilės nuotykio smulkmenos.

Norėjau žinoti tik viena – kodėl mane metė. Taip, supratau, kad tai buvo trumpas vasaros romanas. Bet kodėl reikėjo visiškai nutraukti bendravimą? Norėjau žinoti. Man reikėjo žinoti. Būtent todėl nepriėmiau viliojančio vyšnių kvietimo, bet ir nepajėgiau nustoti žiūrėti. Net tada, kai tapo visiškai aišku, kad niekas man niekada nepaaiškins tos nuostabios vasaros. Nenorės. Negalės.

Iš pradžių viena tobula vyšnia ties koteliu papilkėjo. Paskui kita, esanti šalia. Tada dar viena. Ir taip tol, kol visos gražios tamsios vyšnios pajuto puvinio skonį, puolamos į dulkes panašių muselių. Kūnas gulėjo netoliese ant storo nešvaraus kilimo. Rankos buvo ištiestos virš galvos, tarsi mėginant apsiginti nuo tamsos. Atversta knyga ant žemės gulėjo viršeliu į viršų – taip pažymėtas puslapis, prie kurio reikėjo grįžti. Vyšnios pamažu minkštėjo iš vidaus, tamsus uogų paviršius gležo, purpurinė odelė tamsėjo ir raukšlėjosi ties įduobomis bei koteliais, o mažosios muselės nardė saulės spinduliuose, sklindančiuose pro pusiau nuleistas atviro lango žaliuzes.

Sąstingis kaustė, kol stebėjau, o T. tauškė man į ausį apie darbą, tikslus, bendradarbius, kelionę į darbą ir iš jo, apie būsimus mudviejų pasimatymus – kartais juos atšaukdavo, kartais laukdavo jų, kartais prisimindavo ką nors, ką kažkada sakiau ir kas tada pasirodė keista, arba ką nors, ką padariau ne taip. T. nerimavo dėl manęs, tačiau visada grįždavo prie darbo, kolegų, kelionės, streso ir spaudimo. Kol visas vyšnių dubuo ilgainiui iš to, dėl ko troškau daugiau, virto į tai, dėl ko pradėjau atmesti tai, ką jau turėjau.

Niekas tų vyšnių taip ir neišmetė. Žinoma, mano vargšai kaimynai to negalėjo padaryti. O daugiau niekas nesirodė. Knygos galiniame viršelyje buvo pavaizduota pentagrama, tačiau knyga gulėjo pasukta tokiu kampu, kad net per teleskopą neįstengiau įskaityti pavadinimo. Tai buvo sena knyga, viena iš tų, kurių lapus kadaise reikėdavo atskirti peiliu. Šiam žmogui labai patiko tokie keisti dalykai. Prisimenu, kaip vaikščiojome po antikvariatus kaip pora ir juokėmės iš to, kokie žavūs yra visi tie niūrūs, mirties persmelkti daiktai.

Tolumoje staugė sirenos, primenančios bruožimą nagais per lentą. Jos aidėjo kitose miesto vietose – ten, kur kaimynai dar rūpinasi vieni kitais. Ta vasara, mūsų meilės nuotykio vasara, taip pat buvo nepaprastai karšta. Gaisrai nuolat kildavo ten, kur dar buvo likę ką deginti. Sirenos kaukė ir tada.

Tada entuziastingai priėmiau kvietimą vykti į šiaurę. Į kaimą. Į vyšnių sodą. Su nepažįstamu žmogumi. Su žmogumi, kurio tuo metu net vardo nežinojau. Tai buvo vasariškas pašėlimas, gimęs iš perkaitusio proto, iš per ilgo buvimo nudrengtuose šilkuose, nemaloniai limpančiuose prie prakaituotų odos raukšlių. Šiame rajone nebuvo ką veikti dėl sloginančio karščio, nebuvo oro kondicionierių, niekas net neturėjo jėgų atsukti gaisrinių hidrantų. Kartais žmonės, susimokėję savo komunalines sąskaitas, kišdavo galvas į atvirą šaldiklį, kol vienas iš daugelio neteisėtų įsikėlėlių kambariokų pradėdavo prieštarauti dėl kvapo arba dėl išlaidų. Šie prieštaravimai niekada nebūdavo ramūs ar tylūs. Jie paprastai virsdavo garsiais keiksmais, dažnai keliomis kalbomis. Kartais po kojomis pakliūdavo ir skausmingai sucypdavo šiaip jau mylimas augintinis. Kartais vaikas. Šis rajonas niekuo nesiskyrė nuo vyšnių dubens ant palangės – vyšnių, kurios lėtai puvo, pritraukdamos pačias menkiausias gyvybės formas, o tai dar labiau spartino irimo procesą.

Tolimi sirenų garsai man priminė, kad turėčiau ką nors daryti dėl savo įstabiosios pasijos – tarsi atsilyginant už geriausius savo gyvenimo prisiminimus, bet tas laikas jau buvo praėjęs. Klausimai būtų neįmanomi. Net T. nesuprastų, kodėl aš delsiau, kas galėjo priversti mane abejingai klausytis istorijų apie darbą ir keliones į tarnybą ir nieko nesakyti apie tąjį žmogų kaimynystėje, kuris jau kelias dienas gulėjo ant grindų. Kaip skambėtų tas pokalbis telefonu? Kaip galėčiau pasakyti pagalbos tarnyboms, kad ten kai kas nėra natūralu? O mūsų santykiai? Nebuvo aišku, ar ta vasara nebuvo užkerėta; kaip turėjau paaiškinti tą beatodairišką, hedonistinį džiaugsmą? Bet kas mano pasakojime mane išduotų. Kiti sakytų, kad tai kerštas dėl išsiskyrimo. Tą įstabųjį žmogų kaimynystėje, šiaip ar taip, jau buvo per vėlu gelbėti. Aš vis dar sėdėjau prie lango ir klausiausi T. „vasariškos laimės režimo“ pliauškalų, – apie muziką, kino hitus, persikų pyrago receptą, margaritas su keptais mangais, vakarėlius ant stogų, – ir stebėjau.

Nereikia nė sakyti, kad jau seniai nekviečiau T. į svečius. Kaltinau dėl to oro kondicionieriaus trūkumą.

Atkeliavo skruzdėlės. Jos žygiavo neįtikėtinu tikslumu ir stipriais cheminiais pėdsakais per aptrupėjusią plytų sieną ir per besilupančius baltus dažus link supuvusių vaisių dubens. Šios skruzdėlės nebuvo pabaisos; veikiau mažyčiai juodi brūkšneliai, per maži pakenkti kuo nors daugiau, nei nuplėšti purpurinių vyšnių odelės lopelius, nugnybti stipriais savo žiauturais ir į troškų orą išleisti pūvančių vaisių kvapą, kuris siauru praėjimu kartais pasiekdavo mano butą. Paties kūno jos nelietė.

Skruzdėlės, pasižyminčios stebėtina jėga ir neįtikėtinu atkaklumu, ilgomis, kryptingomis kelionėmis ir sudėtingomis visuomeninėmis struktūromis, mane visada žavėjo. Kas vaikystėje nėra girdėjęs, kad viena skruzdėlė gali pakelti šimtą kartų už save sunkesnį svorį? Jei tik žmonės galėtų pakelti savo pačių naštą… Tai buvo paprastos naminės skruzdėlės, kurios neišprovokuotos net nekando. Jos taikėsi į cukrų pūvančiuose vaisiuose; tai buvo gamta, tiesiog gamta. Įspūdinga, kad jos sugebėjo pakilti iki penkto aukšto be lifto, bet jos vis tiek buvo tik skruzdėlės. Tikriausiai kolonija gyveno po pastato įėjimo laiptais. Plona juoda linija ėjo palei palangės kraštą taip, kad, jei specialiai neieškotum to vabzdžių srauto, greičiausiai jo net nepastebėtum. Jos veik neapmažino vyšnių dubenyje. Greičiau atrodė, kad šios skruzdėlės elgiasi beveik mandagiai, palikdamos liūto dalį kažkam kitam.

Turbūt kvapas galiausiai pritraukė graužikus. Tiesą sakant, pirmosios pasirodė lervos, bet kas gi jas pastebi? Niekas ilgai į jas nežiūri – jos neturi nei aiškiai matomos galvos, nei uodegos, labiau primena ryškiai baltus ryžių grūdelius, todėl iš pradžių atrodo, kad akys tave apgaudinėja ir kad tie išsibarstę „ryžiai“ yra tiesiog ryžiai, nors viskas atrodo labai keistai. Negali būti, kad tai kirbėtų. Sakai sau, kad tai nuo bjauraus tvaiko, sklindančio iš ano buto į tavąjį, tau akyse raibsta, ir tik vėliau, kai pradedi žiaukčioti ir dusti, kelis kartus turi iš naujo sufokusuoti teleskopą, supranti, kad tie balti taškai iš tiesų yra lervos ir kad jos tikrai kirba. Kaip jos rangosi per audinį, kruta; tačiau jos išlieka neįtikėtino, beveik švariai balto atspalvio – mažos, besiraitančios būtybės, niekada nestygstančios, kol maitinasi. Jos per daug „švarios“ tam darbui, kuriam jas sukūrė evoliucija.

Nemėgstu lervų.

Esmė ta, kad nors lervų atsirado gerokai anksčiau nei graužikų, būtent dėl graužikų, šmaižiojančių aukštyn žemyn pastato siena, galiausiai teko priversti T. luktelti ir paskambinti policijai, pranešti, kad, man rodos, kažkam anoj kiemelio pusėj gali reikėti pagalbos, nes žiurkės lenda pro atvirą langą ir ar galėtų kas nors, būkit geri, maldauju, greitai ką nors padaryti.

Jie atvyko.

Tai nutiko po kelių valandų, nes šiais laikais niekas labai nesiskubina, ypač tame Niujorko rajone. Tačiau išskirtinis policijos sirenų kauksmas pranešė, kad tai policijos ekipažas. Man atrodo, tikėjausi gaisrinės arba greitosios pagalbos. Įgrūdau pigų teleskopą atgal į spintą ir grįžau prie lango, kur iki galo atitraukiau prastas žaliuzes. Pamaniau, kad taip darytų bet kuris smalsus kaimynas – į policijos veiksmus žiūrėtų per atstumą. Pirmas į kambarį įėjo apkūnus dominikietis, nelegalus to pastato prižiūrėtojas, antra – niūri policininkė, o trečias – stambus faras, kurio, kaip pats aksominiu bosu, lengvai atskriejusiu iki mano lango, pranešė kitiems dviem, jokie nusikaltimai neišmušdavo iš vėžių, bet kuris visiškai netoleravo kenkėjų ir ypač nekentė žiurkių po… „to dalyko“, kurį matė po Sendės. Tada stojo gūdi tyla, o T. be perstojo tauškė apie „diskriminaciją, bose, neteisybę“, kol man pradėjo suktis galva ir aš išspaudžiau: „Aš klausausi tavo prakeiktų darbo istorijų nuo pat tada, kai pradėjome susitikinėti, bet dabar mano eilė kalbėti, nes čia vyksta rimti dalykai.“

T. nutilo.

Be kvapo bėriau komentarus, ką matau. Dominikietis prižiūrėtojas paėmė pūvančių vyšnių dubenį nuo palangės ir viena ranka nuleido žaliuzes. Prieš joms visai nusileidžiant, kambarys, atrodė, tarsi paniro į tamsą. Tada išgirdau stambųjį farą keikiantis savo žemu balsu, paskui – baisų dunkstelėjimą, o tada policininkės riksmą ir dar vieną, ne tokį garsų, bet ne mažiau šiurpų dunkstelėjimą.

T., pasirodo, mokėjo klausytis.

Aš girdėjau, kaip prižiūrėtojas, artindamasis prie lango, šaukdamas meldėsi ir keikėsi. Žaliuzės išsigaubė į išorę, visu kūnu į jas įsiręžus, lyg būtų bandęs šokti, bet buvo sustabdytas, ir kai žaliuzės plyšo, pamačiau, kad prižiūrėtojas vis dar laiko vyšnių dubenį. Jis susmuko, ir jo klyksmas staiga nutrūko, kai dubuo kartu su juo trenkėsi į grindis. Supuvusios vyšnios ištiško į visas puses, o kelios, dar išlaikiusios formą, nuriedėjo į pakampes ir pasislėpė po baldais. Prižiūrėtojas nebejudėjo.

Musės spiste apspito naujus kūnus.

Aš nutilau ir stebėjau besispiečiančias muses.

T. maldavo mane kalbėti toliau.

Aš atitokau. Stambusis faras ir policininkė gulėjo susirietę ir merdėjo šalia man artimo kūno. Jie visi buvo be gyvybės. T. vis klausinėjo, kas nutiko, o aš kartojau tą patį atsakymą.

– Aš nemačiau, kaip tai įvyko, – sakiau. – Tamsos blyksnis. Tik tiek mačiau. Tada žaliuzės buvo nuplėštos, ir jie visi buvo nebegyvi.

– Bet kaip? Kas juos nužudė? – klausė T.

– Ar aš tau nesakiau? Atrodė, tarsi per kambarį nuvilnijo šviesos blyksnis, tik jei ta šviesa būtų sudaryta iš tamsos. Tamsos blyksnis, – sakiau. Pakartojau tą frazę trečią kartą, ir T. sucypė kaip japoniško animė auka. Bet bijoti turėjau aš. Aš buvau žmogus, kuris tai matė. – Nepadėk ragelio, – maldavau, susigūžiau iš baimės ir žvelgiau tik pro palangės kraštą, ausinių mikrofonas buvo prigludęs prie lūpų. T. bandė pereiti į „FaceTime“ režimą, bet staiga išsigandau, kad galime nebesusijungti, ir tada liksiu vienumoje savo bute, vos per vidinio kiemelio ilgį nuo tos kažin kokios tamsos.

T. vis kartojo man nusiraminti ir po kiek laiko net ėmė juokauti – siūlė išnuomoti tą butą per „Airbnb“, nes nebeliko nieko, kas galėtų mus sustabdyti. Aš nesijuokiau. Žiūrėjau į lavonus anapus ir man dingtelėjo, kad gal T. man vis dėlto netinka.

Bet stiprios baimės akimirkomis bet koks žmogiškas ryšys padeda nepamesti sveiko proto. Po kurio laiko atsisakiau racionalių minčių ir tiesiog pasakojau viską iš eilės, o T. klausėsi.

– Žiurkių knibždėte knibžda. Balandžiai ir tie liesi paukščiai rudom plunksnom ir aštriais juodais snapais vis įplasnoja pro atvirą langą, tupia ant tų naujų lavonų ir griebia ką nori. Žvirblių nėra. Paukščiai kovoja su žiurkėmis dėl mėsingesnių vietų.

Negalėjau T. visko apsakyti. Mano lūpos nevaliojo ištarti to, kad policininkų uniformos dengė rankas ir torsus, bet niekas neapsaugojo veidų. Aš raudojau. Telefono baterija jau seko, bet aš bijojau eiti į tamsų miegamąjį, kur į elektros lizdą buvo įjungtas kroviklis, o šokas per didelis, kad padėčiau ragelį ir vėl skambinčiau 911. Kažkoks prietaringas ropliškas instinktas kuždėjo, kad jei bent akimirką nusuksiu akis, tie parazitai mane irgi atras arba tas tamsos blyksnis persiris per mus skiriantį kiemelį. Toks jausmas, lyg turėčiau saugoti šią profanišką erdvę. Savo užduotį vertinau rimčiau nei T. Man pranešinėjant apie šiurpius įvykius, T. vis siūlė kur nors susitikti – kinų restoranėlyje ant kampo ar „Afghan Kabob Hut“, ar kokioje kitoje etninėje virtuvėlėje su didelėmis porcijomis mažomis kainomis, kur būtų galima nuramdyti baimę ir juoku nuvaikyti jos vaizdus, nusiųsti juos ten, kur niujorkiečiai siunčia siaubingus prisiminimus apie trumpai matytus košmarus. Aš atsisakinėjau, o galiausiai pasiūliau:

– Atvaryk čia, įeik vidun, palaikyk man kompaniją.

– Nežinau…

– Prašau. Nepalik manęs.

Mano telefono baterija išsikrovė, nutraukdama bet kokį atsakymą. Aš klūpojau prie lango, veidu į sustingusį orą, į vėjo gūsį. Man atrodė, kad užuodžiu puvėsius, bet gal tai buvo įprastas miesto dvokas. Aš nežinojau, ko laukiu. Tik žinojau, kad turiu laukti.

Bet mirtis – keistas dalykas. Ypač tavo paties. Ji labai dezorientuoja.

T. taip ir nepasirodė ir neatrado mano kūno, todėl klajojau po rajoną, blaškiausi nuo žibalo kvapų halalo vežimėliuose iki saldžių vėsių aromatų, sklindančių iš prabangių kosmetikos parduotuvėlių. Kartais įstrigdavau kondicionierių vėdinamose krautuvėse, kurios mane įtraukdavo levandų, pačiulių, cinamonuotų apelsinų ar citrininių mėtų kvapais. Po mirties mane nepaaiškinamai traukė kvapai, ir ne tik geri: griaudėjančių dyzelinių variklių, šiltos riebaluotos ventiliacijos iš pigesnių užkandinių, šunų ir jų prakaituotų šeimininkų, nuodingi, bet viliojantys drabužių valyklų kvapai, net neįmanomas įkaitusių maisto atliekų, paliktų gatvėje praplyšusiuose plastikiniuose maišuose, dvokas. Aš nebepajėgiau rasti T. gyvenamosios vietos, kur, regėjos, buvau tūkstantį kartų. O paskui neberadau kelio atgal namo. Niujorke per daug kvapų – pasiklydau jų labirinte. Klajoju jau dienas, gal savaites.

Svarstau, kas nutiko tam kaimyniniam butui. Ar maniškiam. Svarstau, ar mus nužudžiusi tamsa buvo iškviesta. Stebiuosi ironija: net turėdami tokią tamsią blogybę vos už kelių žingsnių, mano kaimynai vis tiek gyveno tame apgailėtiname bute, viliojo nepažįstamuosius ir buvo tie tipiški, nieko nepasiekę, vieniši, paprasti žmonės, kuriuos miestas daugino tūkstančiais.

Keista. Žmonės niekada neužsuka į tą rajoną. Keistos eksperimentinės užkandinės ir keistos krautuvėlės bevardžiame rajone tarp Kinų kvartalo ir Rytų upės yra kiek per toli, kad būtų patogu nueiti pėsčiomis; nėra metro stočių, net autobusai čia neužsuka. Nėra parduotuvių, nėra laikinų meno galerijų su katėmis, kava ir naminiais kokteiliais. Daugiabučiai pilni skvoterių, narkomanų ir metamfetamino vartotojų, ir joks sveiko proto žmogus nenori gyventi tokioje nevilties koncentracijoje. Gal abu mūsų pastatai jau aptverti policijos juosta. Gal ši teritorija tuščia. Žmonės kasdien praeina pro tokius kvartalus Niujorke – eilė tuščių namų, užkaltų fanera, ir tu pagalvoji: „Aaa, plėtra, gaila, tos senos sienos turbūt pilnos istorijų.“

 

Vertė Irena Alperytė