Vasaros gatvėje su Ona Miciūte

 

Ir vėl čia. Tarsi ieškočiau šaknų. O gal ir ieškau. Ieškau šakelių, bet vis dėlto šaknų.

Vietoj topografinio žemėlapio – knyga, Onos Miciūtės autobiografinė apysaka „Pirmoji šakelė“. Žalias viršelis, kuriame rašytojos portretas, sovietmečio grafiko Eduardo Jurėno darbas.

Šį pavasarį Vasaros gatvėje bruzda statybininkai. Laisvas plotelis! Pirma mintis: kažkas pagaliau įgyvendins schemą pakliūti į vidurmiesčio rojų. Ne, regis, tai nebus gyvenamasis namas, bet vis tiek į schemų įgyvendinimą panašu, nors tu ką.

O. Miciūtės aprašytų senųjų pušų vis mažiau.

Vasarą Vasaros gatvėje knibžda invazinių šliužų: luzitaninių, portugalinių. Dar ne tų oranžinių, kurie apsupa Salomėjos Nėries „kregždės lizdą“ Palemone ir atrodo bjauriau, grėsmingiau nei šitie.

Antakalnio kalvų šlaitai – jau invazinių sprigių sąžalynai. Vilniaus gatvės gyvos, atviros permainoms, taip pat ir nelabai malonioms. Sprigės ne lubinai, puokštėms netinka, niekas jų ir paragintas neskins, apie šliužų traiškymo talkas netenka girdėti, kol kas taikstomės, prasiveržia nebent pavienės impulsyvios iniciatyvos – esu matęs ir susižavėjęs.

Vasarą Vasaros gatvėje pro privačią nuosavybę įmanoma užkopti ant aukšto stataus kalno. Tolumoje naujais rakursais atsišaukia Šeškinės kalvos. Viršūnėje medinis kryžius Atgimimui, privati iniciatyva. Dabar jau vėl sujaudina tokio pobūdžio ženklai. Šalimais saulės elektrinės skydai švyti kaip tvaresnio, mažiau priklausomo gyvenimo siekiamybė. Laimės žiburys.

Beveik pats miesto centras, o lyg užkampis. Keli žingsniai į šalį nuo perkrauto Olandų žiedo ir – užkaboris. Ar gal Dievo užantis.

Prieš šimtą metų čia buvo miesto pakraštys, kur veikė Vilniaus lietuvių vaikų prieglauda. Į Rusiją pasitraukusio pulkininko name. Ji ir aprašyta „Pirmojoje šakelėje“.

Įdomu, kur tiksliai. Norėtųsi žvilgtelėti, žinoti. Ieškau šakelių, trapius ūglius galėjusių leisti čia, minėtoje įstaigoje, buvimo vietų. Dėl jų dar nesu tikras, bet prielaida iškilusi, teks tikrinti. Esame susieti to paties giminės medžio. Šakelės – anuometiniai vaikai iš Aukštaitijos kaimo prie giliausio Lietuvos ežero, išleisti į pasaulį, į Vilnių, į mokslus, patekę į karo, bado, ligų sūkurį, bet vis dėlto išsimušę į žmones, į šviesą, tapę mokytojais, kunigais, tarnautojais – Lietuvos inteligentija, jos „antrosiomis šakelėmis“.

Atsitiktinai į rankas pakliuvusi knyga tampa netikėta jungtimi.

Prieglauda – „geltonas namas baltom langinėm“, o kelias prie jo „žalia klevų pašlaite kopia aukštyn“. Pirmas intuityvus bandymas – sukti Pavasario gatvės kryptimi. Ten, viršuje, išties neblogas medinis dvarelis. Atkurta medinė architektūra. Bet neatrodo, kad būta kokių nors langinių. Abejones daugina ir kitos detalės, pabarstytos apysakos tekste: šulinys, tvenkinys…

Tarsi orientavimosi sportas.

Senųjų statinių Vasaros gatvėje beveik nelikę: nugriauti ar nebeatpažįstamai perstatyti sovietmečiu ir mūsų laikais. Visuma tokia eklektiška. Gal nebėra ir prieglaudos pastato. Galima būtų kreiptis į istorikus ar kitus išmanėlius ir išsiaiškinti sparčiau. Bet nesinori. Norisi taip, pamažu, spėliojant, neva įsijaučiant, įsimąstant.

Restart. Vėl skaityti, vėl nueiti.

Vis dėlto keistai malonu, kai užgriūva medis, giminės medis su kuplia laja.

Landšaftas neturėtų būti labai pakitęs, bet kuo toliau, tuo painiau. Viskas aišku tik dėl garsiosios ligoninės, knygoje įvardijamos vokiečių karo ligonine, ir „aukštai kalnuose baltuojančio mūro“, žydų kapinių mūro sienos – jos, aišku, seniai nebelikę, bet vieta žinoma. Išsekę, nuolatinį alkį jautę prieglaudos vaikai kalvų pašlaitėse ieškodavę žemuogių. Atplaukia dvi eilutės iš kitos literatūros: „Nėra stambesnių ir saldesnių už kapinių žemuoges.“ Marina Cvetajeva.

Invazinės sprigės atliko begėdišką darbą, užėmė mūsiškių, tradicinių augalų vietą, išstūmė juos. Kad ir kiškio kopūstus, dar vieną anuometinių vaikų maisto papildą.

O raugerškiai? Nematau. „Pirmojoje šakelėje“ užfiksuota, kad jų tose apylinkėse augę nemažai. Vaisiai negardūs, bet vaikai visas uogas valgydavę. Tik ar jas tada vadinę raugerškiais? O kaip? Barbarisais?

Šiurpiai apysakoje nuskamba dilgėlių motyvas. Rytais prieglaudos vedėja, pirštinėta ranka prisiskynusi vešlių dilgėlių, pereidavo per vaikų miegamuosius ir nuplakdavo tuos, kurie būdavo prišlapinę į patalus. O prišlapindavo menkiausi, silpniausi vaikai. Jei kas skaitys knygą, įspėjame, kad kai kurios scenos gali sukrėsti. Netrukus tą vedėją pakeičia kita, bet fizinės bausmės, rykštės, rimbai, palikimas be pietų ar vakarienės – kasdienė prieglaudos rutina. Dideliam vaikų džiaugsmui, vėliau atvyksta mokytojas, bet jis be patyčių neapsieina.

Nesinori žinoti, kas tuomet vedėjavo, mokytojavo. Tiesa, archyvuose viskas bus randama. Ir veikiausiai paaiškės, kad šiandien laikome juos didžiais filantropais, atsidavusiais ugdytojais, šviesuliais.

Tik ar ne nuo senų senovės tokiose įstaigose taip? Nebūtinai „tokiose įstaigose“. Štai skandalingai išgarsėjęs šiandienis Vilniaus lopšelis-darželis „Žvangutis“ prisistato kaip tobulybė: „inovatyvi, atvira, saugi ir jauki įstaiga, kurioje nuolat besimokanti, profesionali darželio bendruomenė kuria pozityvų mikroklimatą, draugišką kultūrą, užtikrina ugdytinių mokymosi sėkmę, atsakingą jų elgesį. Ugdymo kryptis: tiksliniai patirtinio ugdymo taikymas artimiausioje aplinkoje ir už darželio ribų, integruojant aktyvius, inovatyvius metodus, siekiant ugdyti vaikų tautinės tapatybės, aplinkos (gamtos) pažinimą ir saugojimą, skaitmeninį ir fizinį (saugios ir sveikos gyvensenos) raštingumą.“ Kokia invazinė raiška, koks naujabiurokratiškas frazavimas! Kita vertus, tiksliai ir teisingai sudėstyti raktažodžiai burtažodžiai, be kurių atrodytum atsilikęs nuo išmaniojo amžiaus realijų. Atplaukia analogija su paraiškomis Lietuvos kultūros tarybai: be tam tikrų formuluočių, be tam tikros jų vartosenos, kaip yra išsidavę ekspertai, paraiškos laikomos niekinėmis.

Kad ir slogi vaizduojama aplinka, „Pirmoji šakelė“ yra šviesiai romantiška. Kokių puikių Vilniaus legendų (manyčiau, dalis jų – autorinės) vis įterpta į pasakojimą – dabartiniai gidai dar jų neatrado. Kaip formuojasi trapi, bet savita pagrindinės veikėjos Mortos poetinė vaizduotė. Pavyzdžiui, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios rausvasis kupolas palyginamas su raudonikiu.

Kūrinio veiksmo laikas – 1917–1919 metai, itin audringas ir permainingas Lietuvos istorijos tarpsnis.

„Permainingas Vilniaus likimas mėtė ir vėtė ją negailestingai“, – nekrologe O. Miciūtei rašė Aldona Liobytė, o neviešame tekste, laiške Onai Dabrilaitei, ji prabilo taip: „Aš turėjau sukrečiančias Onos Miciūtės laidotuves. Rašytoja nuo 1938 m., buvo priimta į Raš. Sąjungą tik vėlų 1972 m. rudenį. Užtat mirti nepavėlavo – cakt, ir infarktas, nei pensijos reikėjo, nei nario bilieto. Prie kapo atsirado visi, kurie jai gyvai esant neatsirado.“

Palaidota O. Miciūtė ne taip toli nuo prieglaudos miškelio, savo vaikystės kalvų. Ji viena pirmųjų atkeliavo į Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse. Masyvus, kone gigantomaniškas antkapinis akmuo (tiesa, paprastas, natūralus) – tikrai lyg kažkieno bandymas sugrąžinti skolą.

 

●

 

Restart. Aš čia varau litanijas, o feisbukas seniai žino prieglaudos adresą. Į paskyrą „Lietuva senose fotografijose“ įdėta kaip tik Antakalnio vaikų prieglaudos nuotrauka, iškelta iš didžiulio Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinio. Kaip tik 1917-ieji, ir šekit – Vasaros g. 7. Taip, langinės, taip, balkonas.

Vėl nueiti.

Dabar tuo adresu stūkso modernios, o gal tiesiog keistokos architektūros pastatas. Gyvena žinomi žmonės, tokie žinomi, kad bet koks klausinėjimas jiems pasirodytų kasimusi po namo pamatais.

Bruzdantys statybininkai – šalia jų posesijos. Stebėsim, kas įsiterps tarp Vasaros g. 5 ir Vasaros g. 7.

Bet! Yra viena smulkmena, kuri išauga į stambmeną. „Atrastasis“ pastatas Nr. 7 visai ne ant kalno, kaip pabrėžta „Pirmojoje šakelėje“. Nors O. Miciūtės knyga – ne dokumentika, o grožinė literatūra, kur leidžiamas visoks tikrovės papildymas, kalnas yra per daug svarbus vaizduojamos erdvės komponentas, ir kažin ar autorei būtų reikėję sumodeliuoti kitaip. Taigi jei landšaftas nesikeitė, keitėsi statinių numeracija ar dar kas nors, kas iškils vėliau.

Jei numeracija nesikeitė, vadinasi, prieglaudos nelikę nė ženklo.

Ir t. t.

Nuotraukoje tarp kelių suaugusiųjų – kunigas Pranas Bieliauskas. Tik dabar topteli: štai ko trūko tarp apysakos veikėjų – klero atstovų paveikslų. Sovietmečiu apie kunigus – arba blogai, arba nieko, ir gal autorė pasirinko pastarąjį variantą.

Nuotrauka man į rankas įduoda didįjį P. Bieliausko „Dienoraštį“, pavedžiosiantį ir po kitas Vilniaus gatves.

 

●

 

Vilnius – tautų katilas. „Pirmojoje šakelėje“ aprašytas prieglaudos auklėtinių ir vietinių Vasaros gatvės vaikų mūšis. Aišku, nepabrėžiama, kad akmenimis svaidosi lietuviukai ir lenkiukai. Dar ilgai, kelis dešimtmečius, kaip paliudyta įvairiuose šaltiniuose, kartosis tokios kautynės, kol „brandžiuoju“ sovietmečiu lenkiukus pakeis žinom kas.

Vardais ir pavardėm išraižyta žydų kapinių tvora, nuo kapų nugvelbtos dirbtinės gėlės, kurias prieglaudos berniukai „parduoda“ mergaitėms kaip nepaprastas puošmenas, – vaikiškos išdaigos. Savo pavardes menamoje žydų kapinių tvoroje brėžiojantys mūsų dienų antisemitai – baisi gėda.