Esu rašytojas, o ne skaitytojas

Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. Užpernai pasirodė jo kultūrologinių esė knyga „…rašyti…“, kurioje, remdamasis asmenine, rašytojo ir kritiko patirtimi, apmąsto literatūrą, literatūros istoriją ir teoriją. Spausdiname šios knygos esė Es esmu rakstnieks, nevis lasītājs.

Nutolstančio sovietmečio laikais egzistavo sodri anekdotų kultūra apie čiukčius. Populiarumo požiūriu juos sugebėjo aplenkti tik Brežnevas, Čiapajevas ir Štirlicas. Prisiminkime. Čiukčia atneša į leidyklą savo romaną. Redaktorius perskaito ir sako: „Žinote, neblogai… Jums reikėtų vieną kitą klasiką paskaityti. Turgenevą skaitėte? Tolstojų? O Dostojevskį?“ Čiukčia išdidžiai atrėžia: „Kad ne. Čiukčia – ne skaitytojas. Čiukčia yra rašytojas!“ (Rusų šovinizmo temos šįkart neplėtosime, kaip ir priežasčių, kodėl tie nenaudėliai kovotojai čiukčiai, kėlę siaubą kitoms šiaurės tautoms ir daugelį amžių gana sėkmingai priešinęsi rusų ekspansijai, degradavo iki anekdotų personažų.) Gana banalus anekdotas geriausiu atveju gali sukelti mandagų juoką. Būtent todėl jaučiuosi truputį nustebęs išsiaiškinęs, kad bet kuriame anekdote nuostabiai atsispindi tikriausia realybė. Būtent per vieną pašnekesį jaunas poetas nesidrovėdamas pareiškė, kad jis neskaitąs poezijos. Nenorįs būti paveiktas, nes jo balsas, absoliučiai švarus ir nepaliestas poezijos šiukšlių, priklauso tik jam. Tenka pridurti, kad brandos metais jo niekas nebepastebėjo tarp rašančių žmonių. Neženklus ir kurioziškas, bet ne simptominis atvejis išryškina ištisą problemų ratą. Taigi: ar rašytojams būtina skaityti? Jeigu būtina (nebūtina), tai kodėl? Galbūt skaitymas yra pernelyg imlus laiko atžvilgiu, gal kur kas prasmingiau per tas valandas paaštrinti plunksną? Jeigu šiuo atveju skaitymui skirtas ne pusvalandis su knyga prieš užmiegant, o yra ilgas ir dažnai varginantis procesas, kuris tęsiasi daugelį metų pažindinantis su įvairialypiais pasaulinės literatūros kontekstais, jis visiškai neprilygsta prasiblaškymui, veikiau tai rimtas darbas.

Manau, beprasmiška dauginti citatas, kur rašytojai choru aukština skaitantį žmogų, bet be klasikų vardų šiame skyriuje neišsiversiu*. Ne tai esmė. Ar vadinamojo eilinio skaitytojo santykiai su tekstais formuojasi kitaip nei rašytojų, o jeigu taip, kokie yra arba galėtų būti skirtumai? Ar rašančiam žmogui būtina skaityti kitų tekstus? Ką rašytojui suteikia skaitymas? Ar jis ką nors praranda neskaitydamas? Gal net priešingai – rašytojas, skaitydamas meistriškus genijų kūrinius, gali įsivaryti nevisavertiškumo kompleksą, suvokęs, jog niekada nieko lygiaverčio neparašys? Pagaliau – gal protingiausia neskaityti, kad nebūtum paveiktas, netaptum pigiu imitatoriumi?

Paulo Austerio romane „Mėnulio rūmai“ (Moon Palace, 1989) yra toks epizodas. Jaunuolis paveldi didoką savo giminaičio biblioteką, kurioje sukaupta įvairių žanrų ir sričių knygų. Jos sudėtos chaotiškai, be jokios sistemos – tokia seka, kaip kitados jas skaitė savininkas. Jaunuolis irgi pradėjo skaityti chaotiškai, tarsi savyje projektuodamas giminaičio būvį. Kai tik kokią knygų krūvelę perskaitydavo, jis, skurdo verčiamas, tempdavo perskaitytas knygas pas bukinistą ir parduodavo, už gautus pinigus pragyvendavo kurį laiką, o jį, žinoma, skirdavo paveldėtų knygų skaitymui, o perskaitytas vėl parduodavo ir t. t. Kai visos knygos buvo perskaitytos ir parduotos, jis badavo ir merdėjo (jaunuolis nemiršta, bet šio skyriaus kontekstui tai nesvarbu). Knyga savaip identifikuojama su būtimi: kai tik pritrūkdavo, ką skaityti, mirtis iškart pasibelsdavo į duris. Austeris šią mintį stipriai hiperbolizuoja. Ray’us Bradbury teigia, kad neperskaitytos knygos gali keršyti, bet vargu ar žmogus iškart mirtų, jei iš jo atimtų knygas. Taip pat abejoju, ar atsiras knyga, kurios neperskaitęs žmogus prarastų kažką labai vertinga, be jos savyje pajustų tuštumą, kurią būtina užpildyti, arba ką panašaus. Man tokios situacijos net nereikia įsivaizduoti – iškart prisimenu savo senelę, gimusią XX amžiaus pradžioje. Ji pavartydavo tik namų ūkio knygas (ir tik retkarčiais, nes jos ūkininkavimo patirtis buvo didelė ir veiklos nereikėjo pildyti knygų gudrybėmis) arba užmesdavo akį į žurnalus ir laikraščius; neskaitymas jai, labai nuoširdžiai, protingai ir bendraujančiai senelei, netrukdė gyventi pasiturinčiai. Kad ir kokia įspūdinga būtų Paulo Austerio metafora, knygų skaitymas nesąlygoja sąmonės. Skaitymas gali daryti įtaką, bet juodos eilutės baltame lape nėra pasaulio supratimo, matymo, interpretacijos ir suvokimo pagrindas. Danielis Pennacas rašė apie skaitymo paradoksą: knyga atitolina mus nuo realybės, kad vėliau mes ją prisotintume prasmės. Šią mintį visi profesionalieji skaitytojai galėtų drąsiai įrašyti savo vėliavoje, tačiau jeigu mes ją priimame kaip neginčijamą tiesą, iš pasaulio istorijos tekstų tektų išbraukti analfabetus ir paprasčiausius knygų neskaitytojus, kurių, ko gero, būtų didžiuma. Ar jie gyveno ir tebegyvena be jokios prasmės beprasmiame pasaulyje? Tai eilinis retorinis klausimas, kuris neturi ir neturės atsakymo, nes, bandydami plėtoti šį klausimą, mes tikriausiai pradėsime ją taršyti lingvistiškai ir semiotiškai, kovoti su prasmės ir beprasmybės sąvokomis, stengsimės įterpti mintį apie knygų skaitymą.

Vis dėlto: kodėl literatūra ir skaitymas / rašymas bemaž keturis tūkstančius metų tokie svarbūs žmogaus būčiai ir sąmonei, jeigu literatūros pradmenų ieškome Gilgamešo epo kūrimo laikotarpyje (epas parašytas ant molio plokštelių VII a. pr. Kr., bet manoma, kad jis buvo kuriamas tūkstantį metų iki tol)? Galima paklausti tiesiog primityviai: kodėl žmogus skaito? Atsakymai bus labai skirtingi – ir įvairūs, ir primityvūs, kaip visos tiesos ir kvailystės. Kad gautume informacijos ir šviestumės. Kad maloniai praleistume laiką ir prasiblaškytume. (Alessandro Baricco ironiškai sutapatina skaitymą su gastronominiu džiaugsmu: „Knyga panaši į šaldytuvą – atidarai jį ir džiaugiesi, kad jis pilnas. Ir atitinkamai vartoji knygos turinį – naktį, su pižama, visiškoje vienatvėje.“) Kad bet kokia prasme užpildytume valandas, praleidžiamas traukinyje arba lėktuve, keliaudami iš vieno taško į kitą. Kad identifikuotumės su vadinamuoju „pagrindiniu herojumi“ (kalbant apie literatūrą, be šio apibrėžimo sunku išsiversti) ir kartu su juo išgyventume emocijas, prie kurių kelio dėl kažkokių priežasčių neranda kitoks skaitytojas. Kad sužinotume, ką gero ar blogo (ne)pasisekė autoriui N. vėl parašyti. Kad pasijustume pranašesni už tą patį visų aukštai vertinamą autorių N., kuris iš tikrųjų rašo paistalus. Kad sužinotume, „kuo viskas baigėsi“ (ar Janytis ves Aninią? Pėteris išgyvens ar jį vis dėlto nužudys?). Kad pasislėptume nuo rūsčių realybės čiuptuvų. Arba, tiesiog priešingai, prisimintume ką tik perskaitytą Danielio Pennaco mintį – prasmės prisotinti realybę, kuri antraip dėl savo bejėgystės pasiruošusi pati sau gerklę perkąsti. Šičia tinka ir socialinė identifikacija pagal principą „pasakyk man, ką skaitai, ir aš žinosiu, kas tu esi, ar apskritai verta su tavimi kalbėti“. Šio identifikacijos žaidimo nereikėtų nuvertinti dar ir todėl, kad apie žmogų galima spręsti pagal jo knygų lentynos turinį. Jei intelektualų kompanijoje protingai prašneksi, pavyzdžiui, apie Kafką arba – dar geriau – apie Bukowskį, tau įpils degtinės nepratarę nė žodžio, o pradėdamas tą patį pokalbį su tikrais proletarais tuojau būsi pasiųstas velniop. Ir t. t. Visos ką tik išvardytos skaitymo priežastys turi teisę gyvuoti, nėra taip, kad kažkas pašalintų vienas arba kitos būtų bent pranašesnės, šiaip ar taip, dar niekas nesugeba paaiškinti skaitymo fenomeno. Žmogus ryte gali skaityti, pavyzdžiui, Schrödingerio lygčių interpretacijas, o vakare pasinerti į trivialų detektyvą. Taigi jis skaito nuo ryto iki vakaro arba, jeigu tai detektyvas, – iki vidurnakčio. Šios dvi skaitymo patirtys neturi jokio ryšio, bet jos apibrėžiamos tuo pačiu žodžiu. Klausimas apie skaitymą ir knygos prasmę savaime tampa beprasmis.

Grįžtant prie temos, kodėl rašytojas skaito ir ar jam apskritai būtina skaityti, idant prisišauktų eilinę surambėjusią iliuziją. Būtent apie tai, kad literatūrą kuria reali rašytojo patirtis pasaulyje, kuriame jis pasmerktas gyventi kartu su vaizduote, įkvėpimu ir panašiomis nesuvokiamomis būsenomis. Tačiau bet kuris rašytojas gyvena ne tik realiame, bet ir literatūros pasaulyje, tarsi perskaitytų knygų „įtakos sferoje“. Nė vienas tekstas negimsta savaime, ir žmogus, kuris per gyvenimą neperskaitė nė vienos knygos, vargu ar galės persikvalifikuoti į rašytoją be knygų pagalbos. Skaitant bet kurį tekstą, dažnai rankos atstumu surandamas kažkoks antrininkas arba patėvis iš praeities, kuris turėjo įtakos ir formavo tą tekstą. Cervantesas, perskaitęs savo meto bulvarinį skaitalą – riterių romanus, – parašė „Don Kichotą“, kurį priimta vadinti kertiniu Europos literatūros akmeniu. Margeris Zarinis, perskaitęs ne tik Goethės „Faustą“, bet ir Christopherio Marlowe „Tragiškąją daktaro Fausto istoriją“, parašė savo „Netikrą Faustą“, ką jau kalbėti apie tai, kad tiek Goethė, tiek Marlowe puikiai žinojo kitų daugelio šimtmečių anonimų arba mūsų laikais užmirštų autorių tekstuose daugkart perpasakotą Fausto legendą. G. B. ankstyvoje jaunystėje sujaudino Johno Fowleso romanas „Kolekcionierius“; po daugelio metų vieną šio siužeto variaciją sužaidžiau romane „Ugniniai veršiai auksaragiai“, o kitą – romane „Žodžiams nebuvo vietos“. Tačiau nė vienas recenzentas nepastebėjo šio ryšio, o tai patvirtina, kad man pasisekė sėkmingai nutolti nuo „pagrindinio teksto“. Taip pat žinau, kad ryšys yra, be „Kolekcionieriaus“ mano romanai tikriausiai būtų buvę gerokai kitokie. Tai fundamentalus literatūros dėsnis: tekstas kuria tekstą. Tekstas prašosi būti tęsiamas. Ši savybė absoliučiai būdinga grafomaniškiems kūriniams. Apie labai blogą knygą bent galima parašyti puikią recenziją, ką dažnai darau. Vadinasi, net prastos knygos geba generuoti kitus tekstus. Bet kuris tekstas šaknijasi kituose tekstuose, nesvarbu, ar autorius tai suvokia ar ne. Literatūra pati pasako, ką reikia daryti su instrumentu – kalba, ir čia iš tiesų sunku pasakyti, kieno vaidmuo yra svarbesnis: autoriaus gyvenimiškoji patirtis ar jo skaitytojo patyrimas. (Šią temą detaliau esu panagrinėjęs knygos „Nevalgyk šio obuolio. Tai mano kūrinys“ skyriuje „Faustas skaito virėjų knygą“, kur sekiau daugelio siužetų vingius istorijos tėkmėje, todėl čia neužtruksiu.) Pritariu André Malraux, tvirtinusiam, kad diletantai mokosi iš gamtos, o rašytojai – iš kitų rašytojų. Žinoma, ir Bukowskiui, kuriam negalima prikergti intelektinės Malraux ambicijos: „Geriausias būdas išmokti rašyti – skaityti gerus rašytojus.“ Pridursiu, patarimas universalus ir tinkantis kitoms kūrybinės veiklos sferoms. Quentinas Tarantino: „Kai manęs paklausia, ar aš lankiau kino mokyklą, atsakau – ne, bet aš ėjau į kiną.“

Blogiausiu atveju, žmogui tapus rašytoju, miršta skaitytojas. Tiksliau tariant, rašytojuje miršta vadinamasis „eilinis skaitytojas“, skaitantis tik savo džiaugsmui, maloniai leisdamas laiką. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą būčiau skaitęs „tik“. Skaitymas nuolat tikslinis: reikia parašyti recenziją, pratarmę arba pabaigos žodį, suredaguoti tekstą, leidėjas įdavė šviežią rankraštį, norėdamas sužinoti, ar verta jį leisti, o jeigu tikslas neapibrėžtas, nebūtina sužinoti, ką vienas ar kitas autorius parašė gerai ar blogai, kad eilinę knygą padėčiau į paties sukurtą lentynėlių sistemą arba bent savyje sugalvočiau tiksliai suformuluotą sprendimą vienai ar kitai knygai – gal kada nors pravers. Knygos prasiblaškymo ir pramoginė funkcija redukuojasi iki nulio, bet skaitymas tampa privaloma sudėtine profesionalaus kretinizmo dalimi. Prieš daugelį metų ėmiau interviu iš Imanto Zieduonio. Sėdėjome jo Rygos bute, prikrautame knygų, ir logiška, kad vienas mano klausimas buvo apie Zieduonį kaip skaitytoją, jo santykį su naujausia latvių literatūra (tuomet literatūrinis procesas kunkuliavo, pokalbis vyko, regis, paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio antroje pusėje). Po prailgusios pauzės Zieduonis šiek tiek sutrikęs atsakė, kad pastaraisiais metais labai mažai skaitąs. Nebent istorikų tyrinėjimus, memuarus, gal dar mokslo populiarinimo knygas – tai ir viskas, o grožinės literatūros beveik nebeskaitąs, todėl apie to momento procesus literatūroje negalįs spręsti. Kaip?! Toks nepaprastai daug žinantis ir įvairiapusis Zieduonis, o jo nebedomina procesai literatūroje, kurią taip stipriai inspiravo jo poezija ir eseistika? Praėjo keleri metai, ir galimas atsakymas paaiškėjo man pačiam. Aistringam ir bemaž profesionaliam skaitytojui, kuris tiesiog ryte ryja knygas, per laiką susiformuoja tarsi asmeninis kontekstas. Tiksliau sakant, tai susiformuoja kiekviename skaitytojuje, tačiau profesionalus rašytojo kretinizmas kviečia prisimerkus racionaliai ir analitiškai apžvelgti šią milžinišką literatūros teritoriją. Žinoma, skaitant knygą, domina ne tik labai tradicinis klausimas: „Ar Janytis ves Aninią?“, o slėpiningi dėsningumai, kurie veikia arba galėtų veikti šioje literatūros teritorijoje. Galbūt dažnas savo asmeninę lentynėlių sistemą bando paversti verbaline konstrukcija, pavadindamas ją koncepcija, ir nudžiuginti kitus skaitytojus literatūros teorijos knyga. Kitam profesionaliam skaitytojui analitinis mąstymas gali būti svetimas, jo sąmonėje knygos tarpusavyje kontaktuoja, manding, be racionalaus proto pagalbos. Paprasčiausiai – perskaityta tiek, kol žmogus pradeda nutuokti kažkokius slaptus literatūros dėsningumus. Būtent todėl – aš, žinoma, eilinį kartą banalizuoju – profesionalų skaitytoją domina ne klausimas „Kaip visa tai baigsis?“, o „Kaip tai padaryta?“. Dar kartą pabrėšiu: kalba ne tiek apie literatūros teoriją, kiek apie intuityvų suvokimą, kuris, jeigu yra pageidavimų ir drąsos, gali patapti ir konceptualiu žvilgsniu. Logiška seka: yra šimtai knygų, ir apdovanotų, ir plunksnos brolių bei sesių išaukštintų, iš kurių esu perskaitęs gal keliolika puslapių ir drąsiai padėjęs į lentyną būsimiems laikams su mintimi „gal kada nors“ – jeigu suvoksiu, kuo šios knygos nusipelnė, kad būtų perskaitytos iki pabaigos. Puikiai suprantu, kad minėtos knygos tikriausiai nėra blogesnės už tas, kuriomis kažkada žavėjausi, tačiau mano asmeninis kontaktas jau po keliolikos puslapių suformuluodavo klausimą: „Kaip tai padaryta?“ Profesionalus kretinizmas nugalėjo smalsų, naivaus entuziazmo kupiną skaitytoją, liko tik truputį pagyvenęs ir suirzęs rašytojas, kuriam kolegų mitrumas sukelia nuobodų žiovulį. Gana retai, bet būna ir išimčių. Knygos, apie kurias aš nesuprantu, „kaip autorius ją sukūrė“.

Kartą internete pastebėjau sąmojingą apsakymėlį, kuris leidžia suvokti skaitymo prasmę. Autorius nežinomas: „Vienos mergaitės ritualas buvo savitas – ji neskaitydavo paskutinio jai patikusios knygos puslapio. Mergaitė tai argumentavo taip: jeigu ji kada nors panorės nusižudyti ir jau stovėdama ant palangės susimąstys, kad ji niekada nebesužinos, kaip baigėsi įdomiausi pasakojimai, ir tai ją sulaikys.“

Iš: Guntis Berelis. …rakstīt… Rīga: Orbīta, 2022

Vertė Arvydas Valionis