LiteratūraŠis bei tas
Filmavimai ir 31-osios metinės
taip pat norėjau pranešti, kad esu pakviestas dalyvauti 31-ajame „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. jis vyks spalio 9–11 dienomis (man atrodo). tuo metu man yra darbo dienos. kadangi norėčiau sudalyvauti, teiraujuosi galimybių. ar būtų įmanoma pasiimti atostogų?
Į Seimą!
Gavau knygelę su visų kandidatų į Seimą sąrašais. Bestudijuojant kilo paikoka mintis. Tiek pavardžių, daug tokių vaizdingų, kad susidėlioja į vientisą siužetą. Palieku jį sudėlioti patiems skaitytojams. Nusakysiu jį bendrais bruožais: į Seimą taiko naujokas. Vadinkim jį Nausėda (nepainioti su Prezidentu) – 13 sąrašo 42 numeris. Patardomas, pavaišinamas, net nugirdomas, atsiduria miške, prie ežero, kur jam ima vaidentis. Galiausiai…
Televizorius, aš ir lietuvių kalba
Šnekamąją gimtąją kalbą ėmiau jautriau girdėti tik studijų metais, bandydama vaidinti studentiškame teatre. Ten gerokai patvarkė mano kirčiavimą, apravėjo barbarizmus. Būdavo, kad ir draugas filologas mesteldavo vieną kitą pastabėlę. Iki tol kalbėjau kaip pakliūva – ir kaunietiškai (esu trečios kartos kaunietė), ir mokykliniu slengu. Pamažėle atsirado diskomfortas klausantis puskalbe bendraujančios vyresniosios kartos artimųjų, augusių prie dviejų okupantų, o prieš…
Bedangtis
– Tu. Blogai. Atrodai, – kapoja motina. Koks metų laikas. Rodos, vėlyvas ruduo. Nutrinksėję obuoliai, patvorį nutaškiusios sultingos avietės. Pamaloninti skonio receptoriai, bet ne vitališkumas. Slankioju ir sliūkinu. Gal per daug maudžiausi ir per daug irklavau ežere, į kurį suteka daug mirčių. – Blogai atrodai, vaikeli, – tėvo balsas su rūpesčio gaidele. Jis serga nepagydoma liga. Aš nesergu. –…
Dešimtasis dešimtmetis, arba Apie meksikietiškus serialus
Dešimtasis dešimtmetis. Beldžiasi laukinis kapitalizmas. Visi šlovina parduotuvėse atsiradusius čipsus ir vis pilnėjančias lentynas. Minios stumdosi prie pirmojo atsidariusio supermarketo ir geria platintojų siūlomus grybų nuovirus, kurie turėtų tave padaryti kone nemirtingą. Praktiškai tai jie nuodingi, bet internetas dar jungiasi per telefono liniją, o ir šiaip ne taip lengva su altavista paguglinti, kas tiesa, o kas ne. Televizija taip…
Žingsniais stiklu
Priparkuoju priusą taip, kaip moku, – truputį įstrižai grioviui, užpakalis išlindęs į važiuojamąją dalį, kam nors tikrai užklius, bet negi rėkausi prie kapinių, nors ir norėtum, negi perrėksi mirtį, lydimą neįprastai ilgos procesijos su kunigu priekyje, vis išklystančiu į šalį vien tam, kad suprastų, jog truputį dar ne ten pataikė, per anksti pasuko į kairę, šitas mirė dešimt metų…
Skruzdės, mirtis ir nemirtingumas
Atėjus vasarai ir atgimus gamtai, darbe įgijau naujų pareigų. Dabar kasdien braukau voratinklius nuo paminklo – Konstantino Bogdano skulptūra, bronza. Sierakauskas, vienas 1863 m. sukilimo vadų, iškėlęs kardą į viršų, ir du sukilėliai – jo kairėje ir dešinėje. O kito vado, Kalinausko, gatvėje, už Centro poliklinikos, stovi Frankas Zappa, kuris taip pat Bogdano kūrinys. Keistokas sutapimas. Vorai mėgsta šį…
Skyrybų argumentai
Man visada tekdavo pats juodžiausias darbas, o tu šiepdavai dantis ir viliodavai savo liepsnom. Aš turėjau rinkt šiukšles, apsimesdamas, jog man tai pats maloniausias dalykas pasaulyje, o tu tuo tarpu gundančiai šypsodavaisi praeiviams tarsi laukdama pasiturinčių, plačiakišenių užsienio turistų. Tu švyturiuodama sudegdavai aistros kamuoly, o aš, gūždamasis iš skausmo, būdavau pametamas bet kur ir jei dar nors kiek kvėpuodavau,…
Užrašų knygelė
Niekada nemačiau savo senelio gyvo – tik nuotraukose. Gaila, neteko jo pažinti. Atrodo, buvo įdomus žmogus. Vaikystėje labai mėgau pildyti užrašų knygeles, kaip tada vadinau, įdomybėmis, pavyzdžiui: didžiausias pasaulio deimantas, atstumas iki Urano, graikų dievai. Turėjau tokių knygelių ne vieną, vis perrašinėdavau jas. Manau, kad tą bruožą paveldėjau iš senelio. Turiu tik jo užrašų knygelę, plytinės raudonos spalvos viršeliu,…
Metalinių ramentų pamokos
Pro langą daugiabučių kieme retsykiais dar galima pamatyti svarbius veikėjus – senolius. Pavakary dažniausiai laukiu vienos močiutės, kurią jau spėjau pamilti. Tvirtai įsitvėrusi į metalinius ramentus, ji eina vis tuo pačiu taku. Pirmyn apie dvidešimt metrų ir atgal tiek pat. Šį maršrutą kartoja keletą kartų, iš lėto, niekur neskubėdama. O kur skubėti, kai svarbiausia dėti žingsnį po žingsnio. Apie…
