Šimtas metų
Prieš šimtą metų gimė mano senelė – nugyvenusi namų šeimininkės gyvenimą, mirė jau šiame amžiuje. Kiekvienam gyvenimo atvejui žinojo po patarlę ir išmokė mane nelabai švankių dainuškų, kurių viešai cituoti nenorėčiau. Vaikystės vasaros prabėgo senelių vienkiemyje – „brandžiu“ sovietmečiu atokiame, dar pagal smetoniškus papročius gyvenančiame kaime: ereliukas (toks dviratis), meškerė iš lazdyno ir mergaitės iš Šiaulių. Senelis kartais išvarydavo naminės, iki šiol atsimenu rugių salyklo kvapą ir norėčiau kada nors išsivaryti pats.
Kai senelis dar buvo jaunas, Tauragės dvare su tarnybos draugais šukavo žirgus, galando kardus ir traukė patriotines dainas. Dragūnai buvo pasiryžę pulti vokiečių tankus, kurie 1939-ųjų pavasarį užėmė Klaipėdos kraštą. Bet užėmė kažkaip draugiškai ir mūsų kareivių pagalbos niekam neprireikė. Iš tarnybos senelis parsivežė smuiką ir grįžęs ėmė groti vestuvėse. Į tokius pasilinksminimus dieną užsukdavo stribai, o naktimis – vyrai iš miško. Linksmas buvo gyvenimas pokariniame kaime: ir vieni įkaisdavo, ir kiti.
Grubiais valstiečio pirštais smuiką, lyg kūdikį, švelniai vystydavo į baltą močiutės skarą, griežė juo iki mirties, to graudulingo, keistai derinto garso joks duokim garo neatkartos. Į senatvę paprašė nupirkti septynstygę gitarą. Romansą „Pavasaris gražus ateina“ girdžiu iki šiol.
Tame užkampiame, vienkiemiais išbarstytame miško darbininkų kaime gyveno smetoniniai mažažemiai ir bendraudavo jie kitaip nei kolchozuose, vis sesute sesute, broliuk broliuk, gerdavo, aišku, nemažai ir šiaip buvo tamsoki, jei žiūrėtume šiuolaikiniu žvilgsniu, tokie tikri kaimiečiai, net skaityt ne visi mokėjo. Bet kažkokios tvirtos tiesos žinovai buvo, lyg ypatinga šviesa jiems šviestų. Labai norėčiau ir aš tą šviesą nors akies krašteliu matyti, bet nematau. Nebent kai žiūriu į vakaruose kabantį jauną mėnulį. Jaunatis, vaikeli, pasirodo trečioj dienoj saulei leidžiantis. Gal ne tokie tamsuoliai ir buvo.
Kaimo seniausiai nebėra, vaikai išsilakstė kas kur, liko tik vienišos obelys vidury miškų, nežinia kokio jausmo vedamas, kartais prasuku pro šalį, nusiskinu kabantį alyvinuką.
Seneliai iš mamos pusės buvo kiek vyresni – gimę dar klestint Rusijos imperijai. Močiutės tėvas, buvęs orkestro būgnininkas, garbus miestelėnas, gimus ketvirtajam vaikui, nusprendė apsidrausti, kaip dabar sakoma, kaupiamuoju draudimu ir būdamas 33 metų pasirašė sutartį, pagal kurią praėjus dvidešimčiai metų – 1929-ųjų lapkričio 25 dienos vidurdienį – turėjo gauti 500 rublių. Atsimindamas šį draudimo polisą, visada galvoju apie ateitį.
Penkių šimtų rublių jis niekada negavo, bet visus vaikus išleido į mokslus. Mergaitėms geriausiai tiko mokytojo profesija, nors kai kurios ir spyriojosi. Vos baigusios seminariją, gaudavo mokytojos vietą kokiame kaimelyje ir 300 litų algos. Anuomet mokytojo profesijos prestižu abejojančių nebuvo.
Mamos tėtis augo miškingoje Dzūkijoje ir, išsimokslinęs girininku, buvo blaškomas po Lietuvos girininkijas, kol kažkur sutiko jauną mokytoją. Atšokę vestuves, gyveno tai viename Lietuvos pakraštyje, tai kitame: Karšuvos girioje, Labanore, viduryje Kazlų Rūdos miškų. „Kai mes gyvenome Švenčionėliuose, – vis prisimindavo močiutė, – į mokyklą jodavau ant arklio…“
Bet po kurio laiko girininkas tapo labai nepatikima profesija – po mišką vis, po mišką, o ten visokie žvėrys, kuriuos reikia šaudyti, veisėsi. Ir kažkoks sušiktas kagėbistas išplėštame sąsiuvinio lape pieštuku surašė daiktų paėmimo protokolą ir senelį išvežė į lagerį. Tuomet močiutė nusisamdė palutorką, į sunkvežimio puspriekabę susikrovė mantą, keturis vaikus ir pučiant žvarbiam spalio vėjui per pusę Lietuvos bėgo atgal pas savo mamą. Anuomet perbėgus į kitą rajoną ilgai niekas nerasdavo, o po to, žiūrėk, ir pamiršta.
Vartydamas senų nuotraukų šūsnis matau: iš lagerio senelis grįžo pasikeitęs – iš to išdidaus, ant arklio sėdinčio vyro mažai kas bebuvo likę. Socializmas kažkaip sugebėdavo pakeisti žmonių veidus, nutrindavo nuo jų bet kokius orumo likučius. Nebeilgai pagyveno grįžęs.
O močiutė užaugino vaikus ir mirė amžių sandūroje. Ir mane spėjo šiek tiek paauklėt, sakydavo, kad „subinė“ yra negražus žemaitiškas žodis, o „dupcė“ – gražus ir tinkamas. Siauru takeliu, vingiuojančiu tarp namų, tvorų ir daržų, pro buitinių paslaugų kombinatą, palei niūrų gydytojo Kubiliaus namą, tiesiai per panelės Nesteckytės kiemą (žemėn kaip ir pati Nesteckytė smengantis medinis namas, svogūnų laiškai, rūgštūs agrastai ir suklypę varteliai) močiutė mane tempdavosi pas savo seseris – tetas-cioces Elę ir Bronę. Susėdusios virtuvėje, seserys pliekdavo preferansą, o aš žaisdavau su katinu ir valgydavau virtas pupas. Kartais močiutė man parodydavo nuotraukas iš ano, kitados buvusio gyvenimo – seserys ir jų draugė panelė Mania susikibusios rankomis, apsitaisiusios gražiais paltukais kailinėmis apykaklaitėmis čiuožia tvenkinio ledu. Arba – močiutė su seneliu raiti ant žirgų. Ne – nei jojančios, nei čiuožiančios močiutės įsivaizduoti negaliu iki šiol.
Teta Elė kitados su trimis vaikais taip pat buvo parbėgusi pas mamą. Jos vyro kagėbistai neišvežė, jis pats paspruko į Ameriką. Gal iš ten ir atsiuntė pinigų namui pasistatyti? Su vyru teta niekada ir nebesusitiko, bet palaidoti kartu. Ji nepriklausomybės atkūrimo nesulaukė, o nepagydomai sergantis seneliukas, jau atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą. „Ar priimtum numirti?“ – paklausė dukros. „Grįžk, tėti, mes tavęs laukiam.“ – „Bet juk aš jus mažus palikau…“
O tolimojoje Amerikoje žmogaus orumą, atvirkščiai nei mūsuose, sugebėdavo paryškinti ir paspalvinti. Siųsdavo ryškias fotografijas iš Floridos ar Kalifornijos buvusios draugės, kitados čiuožusios tvenkinio ledu, tik nebesipuošdavo kailinėmis apykaklaitėmis – stovėjo pliaže, įsibridusios į smaragdinį vandenyną, ech, kokį sunkiai suvokiamą maudulį sukeldamos tokiu spalvingumu patikėti negalėjusiems berniukams.
Kartais į svečius iš Kauno atvažiuodavo dėdė Petras – vyriausias močiutės brolis. Jis kažkodėl visada kalbėdavo lietuviškai, nors jo dukra buvo lenkė ir gyveno velniai žino kokiam Košaline. Dėdė Petras kitados buvo pralošęs dvarą, gali būti, kad ir žmoną su dukra, kurias pardavė lenkiškon vergijon. Bent jau taip anuomet galvojau. Dėdė vaikščiodavo pasiramsčiuodamas lazdele, retkarčiais ją pakeldavo ir tardavo: „Oooooo…“ Prieina, būdavo, didįjį tvenkinį, ištiesia lazdą: „Ooooo, kokias žuvis mes čia gaudydavom prieš karą, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vaikeli, ooooooo.“
Kai kartą, jau užaugęs, pats nuvykau į Kauną, radau dėdę uždarytą namuose. Jis sėdėjo supamojoje kėdėje, o išvydęs mane paslaptingai, lyg būtume suokalbininkai, nusišypsojo. Prieš tai dėdė visą dieną vaikščiojo Nemuno pakrantėmis ir sutiktiems praeiviams porino: „Ooooo, būta žuvies čia prieš karą, ooooooo“; arba sustodavo prieš Sporto halę, besdavo jos pusėn lazda: „Ooooo, – sušukdavo iš susižavėjimo, – inžinerinis sprendimas! Minties stiprumas prieškarinės! Geležies liepsna! Pirmyn, Talzūnai!“ Vakare jį rado sėdintį ant suoliuko prieš Muzikinį teatrą ir karštai diskutuojantį su Kipru Petrausku.
Vėliau sužinojau, kad žmonos ir dukros jis į vergiją nepardavė, tiesiog išsiskyrė keliai, nesutapo charakteriai, jaunas kraujas ir panašiai, kaip dabar sakoma. O jo paliktą žmoną ir dukrą, anot kito garsaus Petro, priglaudė motina Rusija. Sočiai pamaitino pelėmis ir kerpėmis, pagirdė tirpintu ledu. Susitiko po daugelio metų jos Lenkijoje, lyg kokiame filme, bet Petras viso to nematė: nei kai jo paliktoji žmona Telšių geležinkelio stotyje raudamasi plaukus rėkė, kareiviams plėšiant iš jos rankų dukrelę, nei kai jos susitikusios Varšuvos geležinkelio stotyje apsikabinusios laikė viena kitą, kad nepargriūtų, kad vėl neišnyktų, kaip išnyko šimtai tūkstančių, jos pačios tai matė, kad pagaliau patikėtų tuo, kuo patikėti iš tiesų buvo neįmanoma.
Kai prieš gerą dešimtmetį savo jaunėliui bandžiau aprodyti miestelį, priėjęs didįjį tvenkinį netikėtai sau pačiam tariau: „Oooo, kokias žuvis…“
Per tą šimtą metų palaidojau savo tėvus. Jų gyvenimas beveik visas, bent tikrai jaunystė, tilpo į tą neteisingą sovietinį pusšimtį metų. Mirus Stalinui dar buvo vaikai, o griaudžiant Dainuojančiai revoliucijai jaunesni už dabartinį mane – tik artėjo penkiasdešimties metų jubiliejai. Karo vaikų karta – kaip jiems reikėjo gyventi? Buvo Jerevane, iš Taškento parvežė arbūzą, Jaroslavlyje nusipirko žiguliuką. Kol tėvas neturėjo vairuotojo pažymėjimo, važiuodavome juo į kaimą vos brėkštant, paryčiais, ir mus visą kelią lydėdavo raudoni kiškių akių žiburėliai. Tėvas į gyvenimo pabaigą vis keikdavo kapitalizmą, beviltiškai bandydavau prieštarauti.
Aš ir pats, po galais, pragyvenau pusšimtį metų. Banaliai skaičiuojant – matau, kaip viskas keičiasi. Tuopomis, šeivamedžiais ir malkų stirtomis įrėmintame kieme, kuriame užaugau ir žinojau kiekvieną pėdą, dabar stovi „Maxima“. Kaip ji ten tilpo – paslaptis. Parduotuvės nereklamuoju – greičiau atvirkščiai. Spoksočiau dabar pro langą į pilką skardinę sieną. Aišku, ledų galėčiau nusipirkti kada užsimanęs, bet… kas iš to?
Kai pagalvoji, šimtas metų juk visai nedaug. Bet „Šimtamečių godose“ kalbančių močiučių šiuolaikinis jaunimas nebesupranta. „Kodėl jos niekur nesikreipė dėl žmogaus teisių?“ – klausia. Mano paties vaikystės laikai kai kam atrodo gūdūs tamsmečiai, sunkiai suvokiami, okupaciniai, melagingi. Lakstėme po kiemus su mediniais šautuvais, vėliau išvežė į pusdykumes, užkabino tikrus. Kaip mes pasaulį supratome? Nepapasakosi. Ne dėl to, kad nepatikėtų, tiesiog žmogus nepajėgus suvokti praėjusio laiko, taip sąmonė sutvarkyta, o dabartis, kad ir kokia ji būtų, teisinasi progresu, pažanga, vis bandydama kuo giliau užmarštin nustumti praeitį, – supraskite, dabar kiti laikai, dabar viskas kitaip. Neverta ginčytis.
Regis, tik vakar – vos prieš trejus metus – nepriklausomybės šimtmečio proga su draugais nuvažiavome prie Merkio ir išgėrėme po šimtą. Vieno iš jų jau nebėr. Kitas neseniai paklausė: gal atsimeni tokias sentimentalias eilutes, neberandu, iš kur jos: Tai, kas pralekia pro šalį…
Prisiminiau.
