Gyvūnai Pirmajame pasauliniame kare

 

Didysis karas, kaip jį vadino, kol jis tapo Pirmuoju pasauliniu, iki šiol žymus dar ir tuo, kad tai buvo paskutinis karas, kuriame kovėsi šitiek daug gyvūnų. Arkliai (ne tik karo žirgai, bet ir paimti iš ūkininkų, laivais atplukdyti iš Šiaurės Amerikos ir Argentinos), mulai, asilai ir asilėnai – 11 milijonų. Šunys (įkinkyti į traukiamąsias patrankas, šunys sanitarai – ieškantys sužeistųjų, šunys žinianešiai) – 100 000. Pašto karveliai (kuprinytėse ant pečių, vėliau kapsulėse ant kojų pernešantys žinias, kai kurie netgi fotografuojantys) – 250 000. Briuselio centre karo balandžiams pagerbti stovi paminklas. O kiek kanarėlių, nuo dujų kritusių apkasų narveliuose. Štai tiek prancūzai skaičiuoja kare tarnavusių gyvūnų, šitiek jų karo tarnyboje žuvusių. Bet dar dera suskaičiuoti civilius gyvūnus: visos sprogimų pergąsdintos karvės ir ožkos, kiaulės ir avys, žąsys ir vištos. Sąrašą tęskite patys: įrašykite triušius, ežius, miško žvėris, visus zoologijos sodų gyvūnus nuo mažiausio iki didžiausio, įrašykite į sąrašą visus niekuo dėtus.

 

Arkliai

 

Traukiantys artilerijos vežimus, medikų furgonus, lauko virtuves, statybinę medieną, spygliuotos vielos ritinius, inžinerinius vagonus. Vargšai kinkomieji arkliai, niekad nejutę raitelio svorio, buvo visiškai sutrikę po rekvizicijos –
nesuprato nei tokio elgesio, nei komandų. Kaimo arkliai, pastirę iš baimės nuo niekad negirdėtų stoties ir miesto garsų: šniokščiantys traukiniai, elektriniai tramvajai, autobusai, sunkvežimiai, pokšintys automobilių motorai, gąsdinančios garo mašinos, negirdėtos ir nesuprantamos komandos, rankos, tampančios už pavadžio, kojos, spaudžiančios šonus, tamsūs ankšti vagonai. Vagonuose suspausti vienas prie kito ir nejudantys 10–40 valandų, tirtantys nuo vis stiprėjančio kitų arklių ir mėšlo kvapo, varginami tvankos, čaižomi skersvėjų, slystantys nuo rampų, susižeidžiantys.

Britų arkliai kentė papildomai, nes dar turėjo perplaukti Lamanšo sąsiaurį. Atvežti iš Anglijos kaimų į uostus ir palikti dvi tris dienas ilsėtis, o tada – naujos baimės, nauja ankštuma, laivo siūbavimas. Britai, Būrų kare gavę skaudžią pamoką, kai kelionėje į Pietų Afriką žuvo 6 proc. arklių, su Amerikoje pirktais arkliais elgėsi daug atsargiau. Arkliai kelias savaites būdavo paliekami ilsėtis ir susipažinti, o į laivus varomi koridoriais, vorele vienas paskui kitą. Kelionės traukiniu arkliams kėlė tokį pat stresą kaip ir Europos arkliams, todėl juos gabenant būdavo dažnai sustojama pailsėti, naudoti erdvesni vagonai, atliekamos veterinarų patikros, atskiriant susirgusius ir nusilpusius.

Laivuose arkliai susižeisdavo daužydamiesi vienas į kitą, juos irgi kankindavo jūrligė. Sužeistieji būdavo iškart gydomi, o susirgę – dažniausiai gripu ir plaučių uždegimu – iš karto metami į vandenyną. Britai rūpinosi savo nusipirktais žirgais, nes už juos sumokėjo dar Amerikoje, o prancūzai… jie už arklius sumokėdavo tik avansą, gabenimą patikėdavo pigiausiai paslaugas teikiančioms firmoms ir galutinai atsiskaitydavo tik už kelionės tikslą pasiekusius arklius – kelionės pradžioje nuostabūs, į Prancūziją šie atvykdavo tik skeletų pavidalo, nusibadavę ir sergantys. Taip iš 205 žirgų net 167 buvo išmesti jūron vien dėl patirtų lūžių. Viename laivų, žemiausiuose triumuose, veterinaras rado 190 negyvų žirgų kartu su pusiau išprotėjusiais gyvaisiais. Atgabenti į uostą, žirgai turėjo ilsėtis, bet pastogėje, skirtoje 1  200 žirgų, buvo sugrūsta 3  800 žirgų iš Argentinos – Larošelės uoste žirgų pastogė buvo apjuosta trigubomis grandinėmis, nes Argentinos žirgai iš streso pradėjo graužti medinę pašiūrę.

Arkliai turėjo ištverti visa, kas juos labiausiai gąsdina: triukšmą, sprogimus ir akinančius šviesos blyksnius naktį. Jie skendo, įklimpę iki pilvo purve prie Verdeno, stengėsi ištrūkti, bet muistantis dumblas juos įtraukdavo kartu su sunkiais nešuliais. O ypač jiems siaubą varė kraujo kvapas.

Bet yra ir smagesnių istorijų, būta ir arklių pokštininkų. Vienas žirgas nusprendė palikti rikiuotę 1915 m., kai pasirodymą stebėjo ir Belgijos karalius, ir Prancūzijos prezidentas – žirgas tiesiog nuėjo su visu kavaleristu ant nugaros.

Kitas mažas storas arkliukas, kurį išsirinko nelabai apie žirgus nusimanantis generolas, tik pradėtas balnoti atsigulė, apsivertė ant nugaros, iškėlęs kanopas, pasivoliojo ir sustingo it negyvas. Apsimetė negyvas it dresuotas cirko arklys ir nė krust. Vienas britų arklys, vengdamas naktinių žygių ir sunkių krovinių, imdavo smarkiai šlubuoti. Iš pradžių jam pavykdavo išvengti užduočių, bet po patikrinimo paaiškėjo, kad apsimetėlis yra visiškai sveikas.

Automobilių ir arklių neįveikiamomis vietovėmis žygiuodavo mulai ir asilai. Protingi – prie Verdeno kareiviai stebėjosi, kaip, prasidėjus bombardavimui, jie gulasi be jokios komandos, nusižiūrėję į kovotojus. Daug asilų (gyvūnų) dirbo prancūzams, tai buvo taip efektyvu, kad po 1916 m. armija paprašė jų atsiųsti 15  000, pradžioje iš Šiaurės Afrikos jų atgabenta 5  000. Asilai stiprūs, atsparūs, mažas ūgis leido laisvai vaikščioti apkasuose. Kai kurie asilai išmoko patys, be varovų, kliunkinti nuo virtuvės iki kareivių, ant nugaros nešdami bidonus su sriuba, vandeniu, džiūvėsiais, žemės maišus sutvirtinimams ir pan. Neišmanėliai juos apkraudavo bidonais po 75 kg, taigi 150 kg vienam asilui, kai veterinarai leido tik 42 kg (nes asilai niekaip nedemonstravo nuovargio).

 

Šunys

 

Vokiečių generalinis štabas šunis pradėjo naudoti nuo 1895 m. – kaip nešikus-vežikus ir sužeistųjų ieškotojus, nuo 1905 m. – kaip žinianešius, kūrėsi centrai, kuriuose dirbo daug savanorių šunininkų. Panašiai ir Austrijoje bei Belgijoje, kur šunys sanitarai dirbo nuo 1911 m., o šunys patrankų vežikai – nuo 1913 m., tais metais išmokyta 400 šunų. Prancūzijoje, nors šunininkai ir siūlė, tokie mokymai neorganizuoti. Tik vietine iniciatyva šunys mokyti 1914 m., kol 1915 m. įkurta nacionalinė organizacija, nors chaoso joje neišvengta iki pat 1917 m. Britanijoje buvo tikima, kad šunys yra sukurti ne darbui, bet kompanijai, draugystei, tad oficialiai britai šunis į darbą ėmė priiminėti tik 1918 m. lapkritį. Italai šunis darbino nuo 1912 m., bet tai buvo tik pavienės iniciatyvos.

Britai ir prancūzai benamius šunis gaudydavo ir bandė dresuoti arba žudydavo, jei tie pasirodydavo nedresuojami. Daug šunų pakliuvo į karą kaip rekvizicija, ypač belgų šunys su visais jų ūkyje naudotais vežimėliais būdavo pasisavinami vokiečių arba perkami. Prancūzai 1915 m. iš Kanados pirko 400 kinkomųjų Aliaskos malamutų. Aprašyta, kad malamutams didžiausią siaubą kėlė ne tiek kelionė laivu, kiek jau atvykus į uostą, kai jų narvai būdavo keliami iš laivo kranais – jie visi iš siaubo susisukdavo į kamuoliukus.

Britų šunys būdavo dresuojami žaidžiant ir stebint, kas jiems labiau patinka, visi naujokai pagal tai skirstomi į žinianešius, sargybinius ir pan. Prancūzai vertė šunis paklusti, iš karto pradėdavo nuo komandų: sėst, gult, neloti, nebijoti sprogimų – arba girdint juos nuolatos, arba sprogimo garsą susiejant su tuoj duosimu ėdalu.

 

Šunys žinianešiai

 

Britai: turi būti stiprus ryšys tarp šuns ir šeimininko, tada šuo atskiriamas nuo šeimininko ir siunčiamas į priešakines linijas, ten pririšamas. Kai reikia siųsti žinią, dokumentas įkišamas į antkaklį, šuo paleidžiamas ir bėga ieškoti mylimo šeimininko.

Vokiečiai: šuo turi du šeimininkus ir laksto nuo vieno prie kito, bet tik tarp paralelių postų. Niekada nekomunikuoja su nutolusiais į priekį postais, nes jei vienas šeimininkų žūva, šuo nebesupranta, kaip vykdyti misiją.

Prancūzai: mokydavo šunis eiti iš posto į postą naudodami dvi skirtingos spalvos medžiagos atraižas. Šuo, matydamas antrosios spalvos drabužį, suprasdavo, kad turi grįžti prie pirmojo, ir atvirkščiai. Šiuo atveju šuo neturi prisirišti prie šeimininko, jis įsimindavo kelią, kuriuo turi bėgti, o ne žmogų tam tikrais drabužiais.

Šuo žinianešys turėjo būti 2–5 metų, ramus, protingas, paklusnus, neutralios kailio spalvos, kad priešas nesuprastų, kieno šuo, ir jo nenušautų. Pradžioje kareiviai nesuprasdavo, kas čia per šunys, ir jiems trukdydavo siūlydami ėdesio, glostydami (greitai liovėsi). Toks šuo galėdavo 5 km nubėgti per 10 min. net per bombardavimus. Žinutės nebuvo koduojamos, nes nebuvo laiko jų atkoduoti! Po Pirmojo pasaulinio karo ši tarnyba visiškai išnyko.

 

Šunys sanitarai

 

Šunys sanitarai turėdavo išmokti atpažinti sužeistuosius pagal uniformos spalvas. Išmokdavo leisti pasiimti tvarsčių ar maisto iš dėklų ant jų nugarų, paskui paimdavo kepurę ir parnešdavo ją gydytojams kaip ženklą, paskui juos nuvesdavo prie sužeistojo. Net naktį tai darydavo puikiai. Geriausia, kad tokie šunys būtų tamsaus plauko, todėl kartais šunis nudažydavo. Tačiau 1915 m. su tuo buvo baigta, nes visų uniformos suvienodėjo, o kepures pakeitė metaliniai šalmai, – austrų šunys dar buvo mokomi paimti šalmą dantimis ir taip jį pasverti, bet būdas pasirodė nepatikimas dėl nedidelio svorių skirtumo, o ir šunų gebėjimai sveriant šalmus pasirodė ne tokie geri. Šunų sanitarų darbas truko neilgai dar ir dėl to, kad jie nespėdavo prijunkti prie dažnai besikeičiančių gydytojų, o ir ne visiems gydytojams šunys patinka, tad ilgainiui daugumas jų tapo benamiais valkatomis.

 

Nešuliniai ir kinkomieji šunys

 

Civilių palikti šunys sutikdavo už ėdalą nešti kareivių daiktus. Jie buvo negabūs kaip žinianešiai, sargai ar sanitarai, bet vadovaujami žmogaus gebėjo nešti krovinius. Aukštyn, kur net mulai neužlipa. Per purvynus, kur arkliai įklimptų. Diržas su kišenėmis ar balnas – ir jie neša 15–18 kg arba tempia vilkte 10–12 kg. Jie nešė sviedinius, granatas, šovinių juostas, dažnai tiesiog apvyniotas jiems aplink juosmenį. Eidavo vorele ir spausdavosi prie kits kito, jei išsigąsdavo.

Kinkomieji šunys buvo kinkomi po du. Pvz., 1914 m. belgų pėstininkų brigadoje 12 šunų tempė 6 „Maxim“ patrankas, 12 šunų – 6 amunicijos vežimėlius, dar 12 šunų – žmonių daiktus, taigi 75 kareiviams teko 36 šunys. Dvidešimt kilometrų jie tempė nesustodami, rugpjūčio karščiuose, be poilsio. Vokiečių šunys tempė net iki 80 kg sveriančias patrankas, vokiečiai gausino savo šunų kariuomenę gaudydami belgų šunis.

Šunys prisirišdavo prie šeimininkų. Du šunys perplukdė per upę plaukti nemokantį varovą. Po Marnos mūšio šuo sanitaras bėgo 150 km, kol rado savo mylimą felčerį. Ką ir kalbėti apie civilius – vienas terjeras, jo šeimininkui išvykus į karą, pabėgo iš namų Londone, nusekė sutiktus kareivius iki Viktorijos stoties, įlipo į traukinį, laivu kirto Lamanšą, nubėgo iki fronto, ieškojo savo šeimininko, o radęs šoko jam į glėbį.

 

Katės

 

Iš pradžių apleistos, valkataujančios katės išmoko slėptis nuo žiaurių kareivių, šaudančių jas tiesiog pramogai arba maistui (pasakojama, kad 1915 m. gegužę vienas būrys buvo įjunkęs suvalgyti iki trijų kačių per savaitę). Vėliau tokie žiaurumai buvo uždrausti, ir katės pačios ėmė artintis prie apkasų, sekdamos ten plūstančius graužikus, užuodusios žmonių maistą. Katės ieškodavo, kur pasislėpti, sušilti, tad pačios eidavo prie kareivių, glaustydavosi, guldavosi šalia, kareiviai susigraudindavo ir džiaugdavosi.

Katės – geriausiai kare prisitaikantys gyvūnai, ypač maži kačiukai, kurie kitokio pasaulio nė nematę. Priprasdavo prie šaudymų, įsikurdavo apkasuose, ten gindavo savo teritoriją, medžiodavo žiurkes, prisitaikydavo prie gyvūnų talismanų, niaudavosi su šunimis, miegodavo su žmonėmis. Kai kurios taip prisitaikydavo gyventi kare, kad likdavo lauke per apsišaudymus, jei sviediniai lėkdavo iš jų zonos, joms virš galvų, bet iškart slėpdavosi nuo priešo šūvių, išmokusios juos atskirti iš garso. Kartais priešininkai susitardavo nešaudyti į kates. „25 minutes per apšaudymą katė ramiai tupi lauke, o aš, felčeris, kurio darbas gelbėti sužeistuosius, kieno pusėje jie bebūtų, negaliu nė galvos iškišti“, – pasakojo vienas.

 

Pašto karveliai

 

1914 m. pašto karvelių buvo pilna Belgija, nes balandžių lenktynės čia buvo nacionalinis sportas. Prancūzai ir vokiečiai juos naudojo nepasitikėdami telegrafu ir telefonu, bet britiškoje pusėje karvelių beveik nebuvo – britams labiau patiko telegrafas. Karo metais balandžių skaičius visur augo: vien vokiečių karvelių buvo nuo 20  000 1914 m. iki 44  000 1917 m., nes bombardavimai sunaikindavo bet kokią kitą komunikacijos rūšį. 1915 m. net britai „atsivertė“ į karvelininkus ir jų karo pabaigoje turėjo jau 22  000. Patys geriausi – belgų karveliai, ten jie buvo azartiškiausiai veisiami ir treniruojami. Ypač garsėjo antverpeniečiai – dideli, išvystyta krūtine, milžiniškais sparnais, energingi ir atsparūs – bei Lježo karveliai – mažučiai, ilgauodegiai, žvitrūs ir atkaklūs. Šie paukščiai nepatirdavo atsiskyrimo streso, nes buvo laikomi poromis, šeimomis, taip užtikrinant, kad visada sugrįš. Paimti karo tarnybon, jie jau nebemokyti, kaip įprasta, grįžti į lizdą. Jie turėjo priprasti prie naujų šeimininkų, kuriuos išmokdavo atpažinti iš veido, ir padėti mokyti tuos nieko nemokančius kareivius. Britų leitenantas pasakojo, kaip balandininkas mokė visą karininkų būrį, atvykusį į karvelides. Kaip ir kada balandį lesinti, kaip jį paleisti iš pintinės, kaip susukti ir pritvirtinti žinutę, kaip jam leisti išskristi. Demonstracijai buvo naudojamas pavargęs balandis. Kiekvienas agentas, sulaukęs savo eilės, imdavo vargšelį į ranką, kita ranka pritaisydavo žinutę ir perkeldavo į pintinę. Šios pamokos truko visą dieną ir paukštis taip susitaikė čiupinėjamas visos kohortos karininkų, kad visai nustojo judėjęs, turbūt supratęs, kad pasyvi gynyba čia tiks geriausiai.

Jaunučiai arba jau karo metu išsiritę karveliai mokėsi greičiau. Tik ėmę skraidyti, mokydavosi atpažinti šeimininką (anksčiau manyta, kad iš balso, bet dabar žinoma, kad jie įsimena veidus), lesti iš jo rankos, reguliariai ilsėtis. Mažiau gabūs būdavo paaukojami. Visi kiti galėjo veistis, sukti lizdus, auginti mažylius, nes balandžiai yra ne tik monogamiški, bet ir labai rūpestingi, mylintys tėvai. Užtat atskirti nuo šeimos patinai mokėsi grįžti pas saviškius vis iš toliau ir toliau, dažniau dieną, bet gabesni skrisdavo ir naktį. Ramiu laiku jie skrenda 60 km/h greičiu ilgas distancijas ir daug greičiau – trumpas. Galėdavo pakilti į 250 m aukštį, taip išvengdami artilerijos dūmų (mat kai karšta, paukščiai kvėpuoja prasižioję, taip prisiryja dūmų ir vemia).

Skaičiau istoriją apie du britų balandžius, kurie skrido tokie pavargę ir šlapi, kad nukrito į niekieno žemę nebepajėgdami skristi, bet vis tiek ėjo pėsčiomis link tikslo. (Ir buvo priešo nušauti ir nebenunešė laiškų.) Nuo 1916 m. jie būdavo mėtomi su parašiutais į apsuptas teritorijas. Koks siaubas paukščiui kristi ir negalėti mojuoti sparnais. Kiti nešiodavo ne tik paštą – iš pradžių kuprinytėse ant kaklo, vėliau metalo kapsulėse ant kojų, bet ir automatiškai valdomus fotoaparatus – šitaip kai kurie tarnaudavo kaip šnipai, „infiltruodamiesi“ į priešo teritoriją, todėl to vengiant tose zonose net buvo draudžiama balandžius veisti civiliams.

 

Talismanai

 

Turbūt pastebėjote, kad mano pasakojime gyvūnai vis smulkėja? Labai norėjau papasakoti ir apie žiurkes, peles, blusas, utėles (organizuojamas jų lenktynes) ir musių lervas (šitos irgi tarnaudavo karo medikams, suėsdamos žaizdų pūlius ir taip jas išvalydamos), bet laikas baigiasi, tad dar greitai – apie gyvūnus talismanus. Dauguma būrių turėjo savo gyvuosius talismanus, tad vežėsi juos ir į karą. O jų buvo visokių: airių paršelis laive, gaidys, Kašmyro ožys, šimpanzė Dunny, liūtukas Poilu, antilopė Nancy iš Afrikos, meškučiai iš Kanados, kengūros iš Australijos. Ir jais buvo labai rūpinamasi. Šimpanzė buvo rengiama europietiškais drabužiais, kad nesušaltų, paršelis stiprindavosi apelsinais, ožka dėvėjo šiaudinę skrybėlę nuo saulės, o liūtukas buvo šeriamas kritusių arklių mėsa. Jie dalyvaudavo ir mūšiuose. Antilopės ragas buvo nulaužtas skeveldros, ožka stoviniuodavo šalia artileristų šiems dirbant, liūtukas vaikštinėdavo apkasuose prie Ipro. Yra liudijimų, kad šis liūtas nežinantiems yra pasirodęs kaip haliucinacija. Kaip karo nuovargio iškamuotai sąmonei patikėti, kad apkasuose sutiktas liūtas – tikras? Deja, pasikeitus valdžiai jis pirmas buvo išsiųstas į zoologijos sodą, karui dar nepasibaigus.

 

 

Pagal Érico Baratay studiją Bêtes des tranchées. Des vécus oubliés (2017) parengtas pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“, rugpjūčio 19–21 vykusiame Biržų krašto muziejuje „Sėla“